Priminsime, kad Agnė neseniai dalinosi savo pasakojimu apie tai, kad būdama paplūdimyje pajautė esanti apsvaiginta. Kitą rytą ji prabudusi nesuprato, kaip grįžo namo, nieko neprisiminė, kamavo itin bloga savijauta. Ji pasiryžo savo istorija pasidalinti viešai ir nori įspėti, jog tokie nusikaltimai labai dažnai neišaiškinami, kadangi auka dėl visuomenės nusiteikimo linksta tylėti, o kaltininkas lieka nenubaustas ir gali pakenkti kitiems.
15min kalbinta Reda iš Ribologijos (vienintelė platforma Lietuvoje, veikianti išskirtinai seksualinio smurto prevencijos srityje ir vienijanti joje dirbančius žmones) sako, kad tiek moterys, tiek vyrai gali būti apsvaiginti dėl to, kad norima pasinaudoti bejėge būsena.
Agnė sako, kad neseniai sulaukė klausimo – kaip šiuo metu ji jaučiasi. „Išties tai geras klausimas, tačiau jaučiuosi tikrai gerai. Tam tikra prasme, kaip viena iš trijų muškietininkų – kovojanti ne tik už teisingumą, bet ir už tas moteris, kurios nepasisako, ką patyrė. Bet koks veiksmas prieš tavo valią yra smurtas. Vienas muškietininkas esu aš, antras – tai žmonės, kurie tyli ir su kuriais buvo pasielgta prieš jų valią, ir trečias – tai mano palaikymo komanda. O tai yra begalė žmonių, kurie man rašo, dėkoja, kad dalinuosi, kalbu ir pasakoju tai, kas yra labai reikalinga. Visa tai priverčia judėti toliau, į priekį ir neužsidaryti, nesigūžti“, – sako Agnė.
Ji prideda, kad dalinimasis patirta istorija jai yra kur kas svarbiau už galimai daromą „žalą“ savo vardui ar šeimai. „Lietuvių mentalitetas pirmiausia yra nuteisti ir tai galbūt eina iš kartos į kartą. Man nutikusi istorija tik parodo, kaip mes mažai apie tai kalbame ir kiek daug galime padaryti. Aš jaučiu, kad darau gerą darbą ir mylėdama savo vaiką turiu kalbėti, kad apsaugočiau ir jį, ir kitus“, – sako Agnė.
„Jeigu ne vaikai, kažin ar būčiau grįžusi"
Sugrįždama į tą dieną, kai pasijautė apsvaiginta, Agnė sako, kad jeigu ne vaikai, kažin ar būtų grįžusi namo. Ji prideda, kad iš tos popietės neprisimena visiškai nieko ir tai yra labai nemaloni patirtis. Aišku, viskas baigėsi gerai, bet moteris negali negalvoti apie tai, kas galėjo būti.
„Mes atėjome prie jūros pėsčiomis, buvo graži diena. O jeigu būčiau važiavusi automobiliu ir juo grįžusi namo tokios būsenos, nesuprasdama, kas vyksta? O jeigu būtų nutikusi nelaimė? Ką pasakytų policija, jeigu aš sakyčiau, kad nieko neprisimenu, KAD NIEKO NEVARTOJAU?
Aš kitą dieną po įvykio net negalėjau pripažinti savyje fakto, kad tai galėjo būti svaiginančios/narkotinės medžiagos, bet supratau ir tai, kad labai daug moterų taip pat stengiasi pateisinti situaciją – kad nepavalgė, gal pavargo, kad gal kažkas su jomis buvo ne taip ir tai labai blogai, nes čia nebuvo jų kaltės. Mano aplinkoje man neteko anksčiau susidurti su panašiomis situacijomis, tačiau tik prabilus garsiai, teko išgirsti, kad „man atrodo, kad ir man nutiko panašiai, man buvo bloga, vėmiau, neprisimenu“... , – dalinasi Agnė.
Dalintis – lygu apsaugoti kitus
Moteris sako, kad iš pradžių ši patirtis buvo traumuojanti, todėl nė nemanė niekuo dalintis. Tačiau kadangi apsvaiginimo metu ji save nufilmavo ir parodė draugėms, sulaukė jų nuomonės, kad nesidalinti patirta prievarta būtų irgi nusikaltimas.
„Man pasakė, kad būtų labai egoistiška nepasidalinti savo patirtimi – juk mano istorija gali apsaugoti kitus žmones. Supratau, kad turiu šnekėti apie tai ir kai tik pradėjau kalbėti, iškart gavau žinučių iš moterų, kad ir joms taip nutiko. Kiti klausė – ar tikrai taip gali būti? Darbo metu, dieną? Pasirodo, gali. Man nesvarbu, kas ką pasakys kiti, kadangi apkalbos ir įvairūs komentarai yra tų žmonių, o ne mano veidas“, – sako Agnė.
Ji prideda, kad nutikimą priėmė kaip pamoką. „Man pasisekė, kad nenutiko nieko blogo, bet yra moterų, kurios buvo išprievartautos ir tai gali būti trauminė patirtis visam gyvenimui. Labai gaila, kad jos neišsipasakoja, neina pas specialistus, kad išgytų. Tačiau per savaitę laiko jau įvyko tikrai daug – susimąstė ne vienas žmogus, kaip apsaugoti save ir artimuosius, pavyzdžiui, galima telefone nusistatyti svarbų žmogų, kuriam paskambinsite vienu mygtuko paspaudimu. Praversti gali ir sekimo programėlės telefone, taip pat pasisakymas, kur einate, ką veiksite. Aišku, nereikėtų savo gėrimų palikti vienų ar priimti jų užsakytų iš nepažįstamųjų. Tačiau užvis svarbiausias suvokimas – tai vyksta. Tokie dalykai vyksta visai šalia ir tai jau turėtų priversti susimąstyti, būti atsargesniais. Aš pati niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip gali nutikti“, – kalbėjo Agnė.
Ribologijos bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė: tai, ką girdime, tėra tik ledkalnio viršukalnė
15min kalbinta Reda iš Ribologijos sako, kad tiek moterys, tiek vyrai gali būti apsvaiginti dėl to, kad norima pasinaudoti bejėge būsena. „Kodėl norima pasinaudoti? Priežastys gali būti labai įvairios – vagystė, smurtas, išprievartavimas, tikslas pasinaudoti seksualiai. Jeigu kalbėtume apie seksualinį smurtą, pasinaudojimą bejėge būsena, tai daugiausiai dėl to nukenčia moterys ir skaičius čia yra neproporcingai didelis palyginti su vyrais. Aišku, reikėtų kalbėti ir apie tai, kad registruotų tokių nusikaltimų nėra daug, vadinasi, tikrosios situacijos mes nežinome. Juolab, kad tokius nusikaltimus yra labai sunku įrodyti ir tai, ką girdime, tėra tik ledkalnio viršukalnė“, – kalbėjo Reda.
– Kodėl bijoma papasakoti garsiai apie tai, ką teko patirti?
– Galime kalbėti apie du aspektus. Pirmas – tai nežinojimas, kad egzistuoja tokie dalykai kaip išprievartavimo narkotikas ir kad kažkas gali pasinaudoti ta bejėge būsena. Kai mes dalinomės informacija po "Rammstein" atvejo, daugelis žmonių rašė, kad ir jiems taip nutiko, jie niekur nesikreipė, net nežinojo, kad taip gali būti. Vadinasi, tu negali gauti ir pagalbos, nes nežinojai, kas su tavimi nutiko. Kitas dalykas, apie kurį reikia kalbėti ir kuris eina koja kojon – tai aukų kaltinimas.
Išprievartavimo narkotikas gali būti panaudotas įvairiose situacijose, tačiau dažniausiai tai nutinka vakarėliuose, naktinio pasilinksminimo vietose, festivaliuose ir pan. Tai yra tos vietos, kur žmonės ateina gražiai apsirengę, pasipuošę, gerai nusiteikę, galbūt vyksta pasimatymai, vartojamas alkoholis. Jeigu nutinka nelaimė, žmonės iškart puola kaltinti auką – ji pati ėjo, pati viską darė, šypsojosi, buvo vienaip ar kitaip apsirengusi.
Apsvaiginimas ir pasinaudojimas yra tikrai sudėtinga ir skaudi situacija, o tokie komentarai ir požiūris dar labiau viską apsunkina. Aukoms dėl to kreiptis pagalbos gali būti labai sunku.
– Ką būtų galima pakeisti, kad aukos nebijotų ieškoti pagalbos?
– Reikėtų kalbėti apie tai, kad lytiniai santykiai ir sutikimas, pagarba riboms yra labai svarbūs elementai. Sutikimas ir yra pagrindinis dalykas, kuris leidžia brėžia ribą tarp to, kada yra smurtas, o kada sąmoningas įsitraukimas į kontaktą. Labai svarbu kalbėti šita tema ir keisti visuomenės nuostatas – ne aukas kaltinti, o šviesti. Taip pat reikia kalbėti ir apie tai, kad tokie atvejai galimi, kad kitas žmogus gali norėti pasinaudoti bejėge būsena, ir kaip tai atpažinti.
– Ką daryti, jeigu mes pastebime, kad kažkam bandoma įpilti į gėrimą kažkokios medžiagos, arba šalia esantis žmogus darosi neadekvatus?
– Pirmiausia, nepalikti vienos/vieno ir kreiptis pagalbos į atsakingus asmenis, klausti ar viskas gerai.
Jeigu pats žmogus jaučia, kad yra neadekvatus, bandoma pasinaudoti bejėge būsena, svarbu nelikti vienam, skambinti artimiesiems, draugams, saugoti įrodymus. Tačiau tai gali būti padaryti labai sunku, kadangi išprievartavimo narkotikas laikosi organizme labai trumpai ir šlapime jo galima neaptikti jau po kelių valandų.
Bet kuriuo atveju, pakliuvus į tokią situaciją svarbu netylėti. Reikėtų kreiptis į policiją ir medicinos įstaigą. Labai dažnai nutinka taip, kad žmogus atsikelia po 12-15 valandų praradęs atmintį, neatsimena, kas buvo, negali pajudėti, vemia, nesupranta, kas atsitiko, tačiau ne visada kreipiasi pagalbos, nors tą reiktų padaryti. Labai svarbu žinoti, kad pagalba yra ir kad galima kreiptis, pavyzdžiui, prabilk.lt, (tel. +370 661 69 990) kur galima pasikonsultuoti ir sulaukti palaikymo.
– Kalbama, kad vieša paslaptis, jog ne viename bare nutinka tokie dalykai ir į tai žiūrima pro pirštus. Ką apie tai manote?
– Turbūt reikėtų galvoti apie tai, kad neturėtume būti abejingi ir visi, kaip visuomenė, galime prisidėti prie to, kad tokių nusikaltimų būtų kuo mažiau. Reikėtų kalbėti apie tai, koks elgesys toleruotinas, o koks ne, kokioje visuomenėje mes norime gyventi. Jeigu norime gyventi saugiai, visi galime prie to prisidėti ir pastebėję netinkamą elgesį to nenutylėti.
– Gėda, savęs smerkimas ir kaltinimas – su tuo susiduria dažna auka. Kaip išgyventi tą traumuojančią patirtį?
– Svarbiausia akcentuoti tai, kad žmogus, kuris tą smurtą patyrė, nekaltas. Kaltas ir atsakingas tas, kuris apsvaigino. Jausmai, kuriuos jaučia nukentėjęs žmogus, yra procesas ir nepraeis staiga, tačiau kreiptis pagalbos reikia. Jos ieškoti galima tada, kai asmuo jaučiasi pasirengęs tam. Siūlyčiau ieškoti adekvačios pagalbos, ir ji turėtų būti ilgalaikė.
– Ar visuomenė Lietuvoje sugeba palaikyti nukentėjusius asmenis? Nes susidaro įspūdis, kad šioje srityje turime daug ko išmokti.
– Reikalingas švietimas, prie kurio galime visi prisidėti. Visų pirma, nekaltinkime aukų, o jeigu tai daro kiti – stabdykime tuos kaltinimus. Aukų kaltinimas nepadeda nei pačiam žmogui, kuris patyrė tą smurtą, nei visuomenei. Kai moteris bijo kalbėti apie tai, ką patyrė, nusikaltėlis lieka nenubaustas ir toliau gali daryti nusikaltimus be jokių pasekmių.
Todėl turime užduoti sau ir kitiems klausimą – kokioje visuomenėje mes norime gyventi? Norėdami gyventi saugiai, turime tai kurti kartu. Kaltinimai nepadeda niekuo. Labai gaila, kad sociologiniai tyrimai atskleidžia, jog auka, kuri vartojo alkoholį, buvo kaltinama labiau nei nusikaltėlis, kuris irgi vartojo alkoholį. Tai nuostatos, su kuriomis mes turime dirbti. Nei rūbai, nei alkoholis, nei šypsena nekviečia prievartauti – tai yra nusikaltimas ir atsakingas tik tas asmuo, kuris jį padarė.
Daugiau informacijos apie seksualinį smurtą ir formas galite rasti puslapyje www.ribologija.lt
