Prie įmantrios išvaizdos Vytauto gatvės daugiabučio su žymiąja Kauno pora susimatome vos V.Matijošaičiui atvykus į Palangą. 1006 km lenktynių metu V.Matijošaitis visuomet čia pasirodo. Anksčiau jose lenktyniaudavo sūnus Dainius, tačiau sukūręs šeimą jaunasis Matijošaitis į adrenaliną trasoje ėmė žiūrėti atsargiau.
„Aš tai visą gyvenimą futbolą žaidžiau. Palaikiau anglus pasibaigusiame Europos čempionate. Kodėl? Nes tai istorija, nuo Anglijos viskas ir prasidėjo. Skaudus buvo finalas. Žiauri trenerio klaida – tris jaunuolius išleisti kalti įvarčius... Nedovanotina, bet klysti yra žmogiška“, – paklaustas, ar pats turi, kaip sūnus, pomėgį adrenalinui, atsakė V.Matijošaitis.
Susitikus su pora, pirmiausiai pastebiu pasikeitusią Loretos plaukų spalvą – blondinė virto šatene. Kildamos liftu į trečiąjį, viršutinį, pastato aukštą, su Visvaldo drauge aptariame moteriškas grožio paslaptis.
Atsivėrus lifto durims, iškart patenkame į apartamentų koridorių. Pasukame dešinėn ir atsiduriame itin šviesioje svetainėje, sujungtoje su virtuve.
Pirmiausiai į akis krinta blizgūs nuo lubų nutįsę sietynai bei už didžiulių langų atsiverianti itin erdvi terasa. Iš jos galima apžvelgti Palangos kurhauzą, koncertų salę ir gabalėlį J.Basanavičiaus gatvės pradžios.
Iš netoliese veikiančio „Kino kiemelio“ ima sklisti gyva muzika.
„Netrukdo. Kai užsidarai visus langus, jokio šurmulio naktį nejauti. O kartais visai faina sėdint terasoje paklausyti muzikos“, – šypteli V.Matijošaitis.
Pats butas užima apie 75 kv. m. Įdomu tai, kad visų terasų, išsidėsčiusių aplink apartamentus, bet nesusijungiančių tarpusavyje, dydis, jas visas sudėjus, toks pat. Žengi į vieną – regi vieną Palangos dalį, kitoje jau atsiveria kita. Dar vieną terasą pasieki išėjęs į ją iš miegamojo.
Pats butas užima apie 75 kv. m.
Svetainės sienos nukabinėtos paveikslais. Didžiąją jų dalį meras gavo kaip dovaną. Kai kurie atkeliavo iš Japonijos. Čia pat – ir dalelė Kauno: įrėmintas laikinosios sostinės rotušės vaizdas.
„Čia Jono Audėjaičio (Kauno tarybos nario – aut. past.) dailės studentų darbai“, – bakstelėjusi pirštu į mažesnius piešinius, įvardijo Loreta.
Dar viena įdomi apartamentų, kuriuose lankėsi tik artimiausi Matijošaičių šeimos nariai, detalė – tarsi stikliniu koridoriumi tampantis dušas, sujungiantis vieną ir kitą buto dalis.
Nupirko visą pastatą
Paklaustas, kaip atrado šią vietą, Visvaldas prisiminė, ją nusižiūrėjęs dar 2014 metais. Su nebaigto statyti pastato savininku iš Panevėžio jis susitarti bandė keletą kartų – nepavyko.
„Nusispjoviau – nebepirksiu to namo, tačiau mano sūnus nusprendė dar kartą pabandyti. Jam pavyko įkalbėti savininką. Šį žemės sklypą ir pastatą įsigijo, statyti užbaigė mūsų įmonių grupė „Amber food“. Butą jau pirkau iš bendrovės. Kitas patalpas išpardavėme.
Namo Palangoje turėti tikrai nereikia, po to žolę pjauni ir pjauni. Užtenka Vičiūnuose tai daryti“, – šyptelėjo meras, šiuo metu šalia statantis dar vieną namą – nori užbaigti visą projektą.
Iš viso pastate – 16 butų, apačioje veikia ir nedidukė gėrimų parduotuvė, kuri nuomojasi patalpas iš „Amber food“. Į apartamentus Visvaldas įsikraustė 2016 metų rudenį. Netoliese Vytauto gatvėje – ir Loretos butas.
Visvaldas patikino, prieš įsigyjant apartamentus, turėjęs Palangoje kitą namą – arčiau „Vanagupės“, netoli didžiausios kurorte vaikų žaidimų aikštelės.
„Toje vietoje pastatėme iš viso 5 namus. Sūnūs ten pasiliko po butą. Jei nebūčiau čia nusipirkęs, būčiau ten pasilikęs“, – patikino Kauno meras, kurio žiniomis, daug kauniečių turi įsigiję antrąjį būstą Palangoje, tad rakto nuo apartamentų dalinti nereikia – kartais tik apsilanko buvę klasės draugai, grupiokai, keliautojai – Visvaldas ir Loreta priklauso keliautojų rateliui, kurie važinėja po dvarus.
Žiemas pora leidžia Kačiūniškių dvare, vasaras – šioje erdvėje. Kai tik turi laisvą savaitgalį – lekia į Palangą.
„Kai jaunesnis buvau, turėjau su draugu svajonę nuskristi į Naująją Zelandiją, ten paslidinėti, tuomet grįžti į Australiją ir prie Didžiojo barjerinio rifo panardyti. Svajonė liko neįgyvendinta. Slidinėti mėgstu, kasmet nuo universiteto laikų skrendu, dažniausiai į Italiją“, – teigė Visvaldas.
Žvilgsniui nukrypus į virtuvę, jis atskleidė, kad Loreta gerai gamina, juk yra vyriausia „Vičiūnų“ maisto technologė, vadovaujanti keturiolikai fabrikų.
Labiau patiko Šventoji
Visvaldas prisiminė, vaikystėje itin dažnai kosėjęs, nuolat sirgęs bronchitu – rodėsi, kad tuoj plaučius išspjaus. Pirmą kartą jis Palangoje apsilankė būdamas gal 6-erių metų. Berniukui liepta skalauti gerklę su Baltijos jūros vandeniu.
„Galvojau, nesąmonė. Bet 2 savaites pasisėmęs tuo vandeniu, kai maudydavausi, skalavau – ir kaip ranka nuėmė“, – prisiminė V.Matijošaitis.
Apsistodavo jis Palangoje su tėvais viename kambaryje – poilsiaudavo kukliai.
„Reikėdavo persirengti, nėra kur. Į balkoną išeidavau – taip pat ne. Visą gyvenimą iš manęs mama juokdavosi: „Eik į balkoną plafkių persimauti.“
Šiaip dažniau poilsiaudavome Šventojoje, nes tėvas dirbo „Drobės“ fabrike, o šis turėjo ten poilsiavietę. Mes prie jūros net nenueidavome, su valtimi Šventosios upėje žvejodavome. Jaunystėje, būdavo, ir Palangoje iki jūros per 5 dienas neapsilankydavome – merginos paviliodavo.
Dabar „Vičiūnų“ poilsiavietė yra netoli „Drobės“ buvusios poilsiavietės – šalia Beždžionių tilto. Pamenu, kai ieškojome vietos „Vičiūnų“ poilsiavietei, nuėjome į pliažą ir radome jame krabų lazdelių pakelį. Pasakiau tuomet: „Chėbra, čia mūsų žemė – imam.“ Puiki ten dabar vieta ant Šventosios upės kranto, šalia jūros – gal 350 žmonių gali priimti“, – teigė V.Matijošaitis.
Nida, kaip prisipažino Visvaldas, jam per toli – gaila laiko, sugaištamo į ją vykstant. O Turkijoje, Egipte ar įmanoma Kauno merą pamatyti?
„Pamatysi. Šiemet buvome Maljorkoje, – atskleidė V.Matijošaitis. – Kai iš verslo atėjau į savivaldybę, pamenu, vargas buvo vykti į oro uostą, kur skristi, buvau atsiskraidęs – per savaitę dukart vykdavau kur lėktuvu. Tad meraudamas nenorėjau niekur vykti iš Lietuvos. Vengdavau. O dabar, po karantino, pasiilgau kelionių. Kaip šuo kariamas nori, kad tave kartų. Šiaip vasaros yra nuostabios Lietuvoje – niekur nesinori vykti.“
Šiek tiek apie politiką ir reikalus
Netrukus ėmėme su Visvaldu kalbėtis apie politiką, jo vadovaujamos visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ ateitį, didžiausius vasaros įvykius Lietuvoje.
– Visvaldai, vasara, rodos, labiausiai tinka ne tik atostogoms Lietuvoje, bet ir gatvių remontui. Kaunas šiuo metu yra virtęs viena didele statybų aikštele. Žmonės burba, kodėl negalima pradėt vieno objekto, užbaigti jį ir tik tuomet imtis kito.
– Blogai, kad gatvės tvarkomos? Jei pažiūrėtum, kiek už mane balsavo kauniečių – 79,8 proc., tai jie nepyksta, kad vyksta gatvių remontas. Neįmanoma užbaigti vieną projektą ir tik tuomet eiti prie kito todėl, kad būna ne vienas gatvių remonto projekto laimėtojas. Mes perkame tokį kiekį gatvių remonto, kad viena kompanija nepajėgtų visko padaryti arba apgautų tave.
Perkame tokiomis kainomis, kokių net privatininkai negauna. Tapęs meru buvau paleidęs žinią, kad jeigu kainos miesto gatvių remontui bus teisingos – duosime darbo tiek, kad galės pradėti pavasarį ir pabaigti gruodžio 1 dieną. O jeigu ne, pirksiu džipą ir važinėsiu su juo per tas duobes.
– Šiuo metu netyla paburbėjimai dėl Vilniaus gatvės Kaune uždarymo. Verslas skundžiasi, kad tik iškentę pandemiją, dabar turi užverti restoranų ir kavinių duris dėl remonto. Kaip verslo atstovas, suprantate jų pyktį? Galbūt pasiūlėte verslininkams jau kokias kompensacijas?
– Suprantu juos, bet valstybės nesuprantu. Būtume galėję viską padaryti per karantiną, pandemiją, tačiau yra „suknistos“ valstybinės procedūros. Vieni kitus skundžia, ginčijasi, kol teisminiai procesai eina, nieko negali padaryti.
Buvome susitikę su Vilniaus gatvės verslininkais. Apie siūlymus konkrečius dabar nekalbėsime, bet visi turime pakentėti arba važinėti per duobes. Su Laisvės alėja juk taip pat buvo. Buvo remontai suskirstyti gabalais – 8 metus turėjo trukti, o mes suspaudėm ir per keletą metų padarėme.
Visi turime pakentėti arba važinėti per duobes.
– Jau žinote, ką veiksite, baigęs mero kadenciją? Gal išaugo ambicijos veržtis į prezidentūrą? Štai Vilniaus meras Remigijus Šimašius labai anksti pareiškė, kad dar vienos kadencijos nesieks. Ką mąstote jūs?
– Koks buvo tikslas Remigijui pradėti taip anksti išeidinėti? Darbuotojai visai nustos Vilniuje dirbti. Gerai su Remigijumi sutinkame, nėra taip, kad negirdėtų, ką kalbi, apie ką kalbi, ar kai kažko prašai – palaikyti, padėti. Dėl savo ateities dar nežinau. Buvau nusprendęs po šios kadencijos trauktis, o dabar, nežinau...
Man patiko tiesioginių mero rinkimų formatas, dėl to ir tapau meru. Pamenu, domėjausi, kaip dalyvauti man rinkimuose, bet laimėjus atsisakyti – tuo metu juk vadovavau „Vičiūnų“ įmonių grupei, kurioje dirba 10 tūkst. darbuotojų, filialai – 14 ar 16 skirtingų valstybių, apyvartos daug didesnės nei miestų. Man buvo didelė problema. Bet kai susitariau su sūnumi, kad stos vietoj manęs vadovauti, o įmonės vadyba ir partneris padės, išėjau. Nebuvo kito kelio: jei neinu į merus, nebūtų buvę alternatyvos, kas „nukaltų“ Andrių Kupčinską.
Po šios kadencijos, matau, kad konservatoriai nori ir, matyt, padarys žingsnį atgal, nes ne vien Kaune pagerėjo situacija. Kokybė išsigrynino, kai vietiniai žmonės išrenka protingesnius, bet ne durnesnius merus. Nenoriu apie A.Kupčinską kalbėt – jis man neegzistuoja, nei aš jį girsiu, nei keiksiu.
– O kaip su „Vieningu Kaunu“? Galbūt yra noro steigti partiją ir dalyvauti Seimo rinkimuose?
– Jei niekas nepasikeis iki kitų Seimo rinkimų, tai aš netikiu, kad savivaldų rinkimai bus tokie patys – merus tiesiogiai rinks. Jei šiandien vyktų savivaldos rinkimai, merą rinktų kaip ir senais laikais. Nežinau, ką darysime mes, bet pasiruošime trims variantams. Jeigu reiks, būsime visuomet pasiruošę partiją sukurti. Priverčia apie tai svarstyt. Negali pradėjęs pokyčius leisti kažkam daryti 10 žingsnių atgal. Kam, jei eini į priekį? Dabar mes su šypsena apie partiją su „Vieningu Kaunu“ kalbame.
Antras variantas – perimti, bet apie tai dar nesinori kalbėti. Nenorime mes tų partijų, bet jei privers – kursime. Mūsų tikslas nėra Seimas, tai nėra įdomiausias dalykas. Įdomiausia – Kaunas.
– Jei nuspręsit nebetęst mero kadencijų, ar matote savo pasekėją?
– Andrius Palionis (dabartinis mero pavaduotojas – aut. past.), yra to jaunimo. Aplink mane – vien jaunimas. Jie yra pasiruošę. Sunkiau jiems būtų laimėti rinkimus, nes žmonėms sunkiau būtų jais patikėti. Čia kaip ir gamybinėje įmonėje, kai vykdai galvų medžioklę. Tereikia ieškoti ir rasi.
Mūsų tikslas nėra Seimas, tai nėra įdomiausias dalykas.
– Kaip „Vičiūnams“ pavyko pragyventi pandemiją? Teko ko atsisakyti? Kreipti kursą?
– Maisto pramonės gamybos įmonės pragyveno karantinus gerai. Šiek tiek optimizavomės, darbuotojai negalėjo keliauti. Juk anksčiau važiuodavome į parodas. Visko buvo – ir kurso keitimų, ir praradimų, bet ir papildomų pajamų.
– Ar bendradarbiauja „Vičiūnai“ su Baltarusija? Vasarą visą pasaulį pribloškė priverstinis lėktuvo, skridusio į Lietuvą, nutupdymas Minske. Prasidėjo ekonominių sankcijų taikymas šiai kaimynei. Kaip į visa tai žvelgiate jūs?
– Turime ryšių su Baltarusija. Nenorėčiau lįsti į politiką, nes čia – kaip nesubrendusių vaikų žaidimai. Mes Baltarusijoje turime labai stiprius konkurentus. Kaip mokykloje, jei nori gerai mokytis, nebūtinai turi daug mokytis, gali ir nusirašyt. Tai jie nusirašinėjo, prisirankiojo iš mūsų gerų patirčių, idėjų, technologijų. O ten ir rinka didesnė.
Iš Baltarusijos analogiškus produktus ta įmonė veža į Ukrainą ir moka 0 procentų muitą, o mes, lietuviai, palaikydami Ukrainą, mokame 5 proc. Tai yra didelis skirtumas. Baltarusijoje net elektra pigesnė, kai atominę pasistatė – išvis pigi. Tad mūsų ir kaštai šie didesni, ir transportavimo dar išlaidos... Sunku konkuruot, bet konkuruojame. Mes turime Baltarusijoje įkūrę savo logistikos bendroves ir važiuojam. Gal pradėsiu galvot ir apie gamybos uždarymą Baltarusijoje.
O dėl režimo Baltarusijoje poelgių... Dažniausiai tie žmonės, kurie yra neprognozuojami, būna pakeisti.
– Tęsiant apie Baltarusiją – šiuo metu „karšta“ yra ir gausėjančių nelegaliai Lietuvos sieną kirtusių migrantų tema. Vyriausybė kreipėsi į visas savivaldybes klausdama, ar rastų patalpų migrantams priimti. Ar Kaunas svarstė tai? Rodos, mes užmirštame savo pačių istoriją, kai daugelis lietuvių bėgo į JAV ir ši ne vieną priėmė.
– Migrantų problema – ne savivaldybės problema. Yra užsienio reikalų, krašto apsaugos ministrai – lai jie ir parodo, ką sugeba, kaip sugeba susitvarkyt. Kodėl Kaunas turi spręsti jų problemas? Lai pirma savo visas patalpas susiinventorizuoja, pasižiūri, kiek turi tuščių. Tegul pasižiūri, kiek Krašto apsaugos ministerija valdo pastatų Kaune, kurių stogai yra įvirtę. Tokių neūkiškų žmonių nesu matęs.
Gali, kaip migrantas, bėgti, eiti, bet turi sieną kirsti su dokumentais. Jei be jų – turi būti vienoje vietoje. Gali valstybė sutvarkyti kad ir Lukiškes – atgaivinti ir ten migrantus apgyvendinti.
Keistas man tas sprendimas tverti spygliuotas tvoras. Durnystė. Kuo tie kiškučiai prasikalto? Kiek žvėrių į tą tvorą papuls. Aš pat medžiotojas, sodyboje Raseinių rajone danielius auginu, žinau, kaip žvėrys reaguoja. 30 metų ten tvorų ties siena nebuvo, tad jos turi būti tokios, kad žvėrių neluošintų.
Dažniausiai tie žmonės, kurie yra neprognozuojami, būna pakeisti.
– Dar viena karšta tema – vangūs vakcinacijos procesai. Ką manote apie skiepijimo mastus, galimus naujus ribojimus rudenį? Kokios spaudimo vakcinuotis priemonės įmanomos? Pritariate ar ne idėjai, kad nevakcinuotiems paslaugos būtų apribotos?
– Turime taikyti reklamines priemones, akcijas, kad žmonės maksimaliai susiskiepytų. Sveikatos apsaugos ministras, nežinau, ar ką daugiau veikė, tik rūpinosi vakcinacija. Nė vienas Lietuvoje verslininkas, tikėtina, negalėtų ir neturėtų rūpintis tik degalų pripylimu, o ką vairuotojas daro, ką veža – nesvarbu. „Vičiūnuose“ mes organizavome, kad skiepai atvažiuotų į įmonę – atvažiuodavo į fabrikus ir suskiepydavo. Reikia kalbėti su žmonėmis, o ne vien statistiką pateikti.
– Užsiminėte apie sveikatos apsaugos ministrą, bet kritikos daug sulaukia ir Lietuvos prezidentas, iškėlęs, rodos, utopinį 70 proc. imuniteto iki vasaros planą.
– Nesu virš prezidento, kad jį kritikuočiau. Taip, kritikos gauna ir gaus, nes kažkas pavydi, kad jis tapo prezidentu.
– O Vyriausybės darbą kaip vertinate? Štai, liepos 19 dieną į Kauną atvyksta premjerė Ingrida Šimonytė. Su ankstesniąja Vyriausybe, rodos, itin gerai sutardavote, kaip su šia?
– Nebuvo artimi ryšiai. Skvernelis, kaip premjeras, buvo inžinerinio mąstymo. Aš ir toks pat. Mes baigę tą pačią aukštąją mokyklą. Mus tas vežė, mums buvo lengva dėl to kalbėtis. Politikos neliesdavome, nes ne viskas, ką jis ar Ramūnas Karbauskis sakydavo, darydavo, man ir patikdavo. Man rūpėjo miestas, o Skverneliui patiko principai, kuriais vadovaudamiesi mes dirbome.
Dabartinės premjerės niekad ir nemačiau, štai, pirmadienį pirmą kartą pamatysiu. Buvo tas vienas nuotolinis pokalbis, kai pristatėme savo projektus, ką darome, tai įvertino tuo „įspūdinga“ ir daugiau – jokio žodžio. Liepos 19 dieną bus ne susitikimas su Kaunu, o įterpimas dėl kažkokio kito geležinkelių renginio. Esame pasiruošę pristatyti savo projektus.
Ne viską vienas miestas gali pavežti, reikia bendravimo. Juk rekonstruojamas S.Dariaus ir S.Girėno stadionas ne vien miestui statomas, ar olimpiniai baseinai, lengvosios atletikos maniežas – tai svarbu visai Lietuvai.
Nemačiau dar Vyriausybės dirbančios, nelabai suprantu, ką jie sugebės daryti. Vienintelis, kuris kažką daro, kažkiek aiškus, tai susiekimo ministras.
Dėl I.Šimonytės tai daug kartų bandžiau susisiekti, kad paskirtų laiką susitikimui. Su S.Skverneliu nebūdavo taip, kad skambini, iškart pakelia ragelį ir „Labas, Visvaldai, ko turi nori?“. Bet paskambinai ryte, vakare atskambina. I.Šimonytės asmeninio numerio neturiu, sekretorei skambini, tai neatskambina.
Šiaip aš nei už buvusią, nei už esamą valdžią nebalsuočiau. Nežinau, ką reiktų Lietuvai daryti, kad valdymo kokybė išaugtų.
