Palangos gelbėjimo stoties vadas J.Pirožnikas čia dirba jau beveik 13 metų. Jonas kilęs iš Baltarusijos, o Lietuvoje liko po tarnybos kariuomenėje, čia sukūrė šeimą. Žiniasklaidoje jo pavardė mirgėti ima vasaros sezono metu, kai į Palangą ima plūsti poilsiautojai.
Tačiau Jono gyvenimas nėra tik vasaros sezonas.
Pasikalbėti susėdame Palangos gelbėjimo stotyje esančiame jo kabinete.
„Pro jūsų kabineto langus matosi jūra. Kaip romantiška, Jonai. Dažnas apie tokį vaizdą tik pasvajotų", – sakau, o jis tik šypteli. Išties tokį darbą dirbti galėtų ne kiekvienas, nes jūrą gelbėtojai mato kitu žvilgsniu.
15min GYVENIMO pokalbis su J.Pirožniku – apie lemtį, kasdienybę, nerimą, vaikystę. Apie jo gyvenimą, kuriame visko tiek daug. Jūra, mirtis, gyvybė, vaikai, šeima. Ir vilkai.
– Dirbate jau daug metų. Turbūt gerai pažįstate jūrą? Apskritai, ar bent vienas žmogus galėtų pasakyti, kad ją pažįsta?
– Ne. Niekada gerai nepažinsi jūros, o Baltija yra pavojinga.
– Jonai, kaip viskas prasidėjo? Nors turbūt to jūsų klausė daugybę kartų.
– Palangoje atsiradau prieš 18 metų, kai dar dirbau policijos pareigūnu. Tada per atostogas sugalvojau nuomotis vandens motociklą. Vėliau įkūriau Palangos miesto vandens motociklų klubą, organizuodavome varžybas.
Palangos gelbėtojai tuo metu neturėjo vandens motociklų, tik medines valtis. Žinoma, neturėjo ir tiek technikos, kiek mes, sportininkai.
Jau tada reaguodavom į kiekvieną skendimą. Pamenu, buvo net paskelbtas prizas: už išgelbėtą žmogų – 100 litų. Aš pirmas su vandens motociklu ištraukiau skęstantį žmogų. Prizo nepaėmiau. Paprašiau, kad pinigus pervestų arba vaikų namams, arba dar kažkam, kam paramos reikia. Taip po truputį viskas ir prasidėjo.
Pradėjome dirbti, organizuoti varžybas, vandens motociklų varžybose esu keturis kartus iškovojęs Lietuvos čempiono vardą. Nemažai valandų praleista ant vandens motociklo, jūroje.
Visi mokėdavo plaukti ten, kur lygus vanduo, – ežeruose, upėse. O Baltijos jūroje didelės bangos, tad dauguma nežinojo, kaip tokioje situacijoje reiktų elgtis, kaip reikėtų plaukti. Man sakydavo, kad aš pažįstu bangas, todėl laimiu visas varžybas.
Vandens motociklų varžybose esu keturis kartus iškovojęs Lietuvos čempiono vardą.
Po truputį klubo veikla įsibėgėjo. Kai išlipdavom iš jūros – būdavo šalta. Tada kreipėmės į savivaldybę, prašėm leidimo ant jūros kranto pastatyti pirtį. Savivaldybė sakydavo, kad ne, nes pirtis ant jūros kranto yra blogai.
Tada padarėme tiesiog šildymo kambarėlį. Tokia buvo pirties, kuri dabar ir yra ant jūros kranto, pradžia. Tik paskui ją įteisino oficialiai.
Kalbant apie žmonių gelbėjimą, dar nebūdami gelbėtojais išgelbėjom vieną, kitą, trečią žmogų, o kuo toliau – tuo jų buvo daugiau. Darėme tą neturėdami supratimo. Būdavo, priplauki su motociklu, paimi už rankos, užkeli ir atplukdai į krantą.
Į mus atkreipė dėmesį Palangos miesto savivaldybė. Pamatė, kaip dirbame, pasiūlė dalyvauti konkurse, klausė, ar būtume pajėgūs gelbėti skęstančius žmones.
– O buvę gelbėtojai?
– Prieš tai buvo biudžetinė įstaiga, dirbo ten pagyvenę žmonės. Apie 60–70 metų. Dirbo toks Jonas, su kuriuo puikiai sutardavome ir padėdavome jam.
Kai laimėjome savivaldybės skelbtą konkursą, buvo didelis siaubas. Žmonės nusiteikę agresyviai, neklausydavo. Aš buvau susiėmęs už galvos ir nežinojau, ką daryti.
Būdavo, priplauki su motociklu, paimi už rankos, užkeli ir atplukdai į krantą.
Įkūrėme trumpąjį telefono numerį 1509, kuriuo žmonės galėjo prisiskambinti gelbėtojams iš visų mobiliojo ryšio operatorių tinklų. Tada juk bendrojo skubios pagalbos numerio dar nebuvo. Žmonėms gelbėtojų pagalbos reikėdavo ne tik tada, kai kažkas skęsta, tačiau ir pablogėjus sveikatai.
Ir dar postai buvo įrengti toli nuo vandens, stovėjo kopose. Per didelis atstumas, nes gelbėtojai turi būti arčiau prie vandens. Po diskusijų su komunalininkais postai galiausiai atsirado prie vandens.
Dabar gelbėtojai turi radijo stoteles, atėjęs į darbą gelbėtojas savo asmeninį telefoną palieka centre, gauna liemenę, švilpuką, uniformą ir radijo ryšio stotelę. Kas 10–15 minučių situacija kontroliuojama, visi postai praneša situaciją. Pas mus griežta tvarka.
– Ir Jonas Pirožnikas – griežtas?
– Griežtas. Gelbėtojams tikrai griežta tvarka. Jie sportuoja, o kai dirba, privalo 11 val. vakaro eiti miegoti. Net kai poilsio diena ir jei nori išgerti, pasakau, kad niekam viešoje vietoje nesirodytų išgėrę.
Susiduriame ir su kalbos problema. Dabartiniai gelbėtojai nemoka rusų kalbos. Todėl jei prie gelbėtojo prieina rusakalbis ir kreipiasi, tada jis radijo ryšiu susisiekia su manimi. Aš paaiškinu. Žinoma, gelbėtojai puikiai kalba angliškai.
– Svarbiausias reikalavimas gelbėtojui – mokėti plaukti? Būti šaltų nervų?
– Kai ateina būsimasis gelbėtojas ir jo klausiame, ar moka plaukti, atsako, kad taip. Gerai, tada bandom. Jis turi nuplaukti 400 metrų ir 15 minučių laikytis vandenyje. Čia ir baigiasi.
– Tai atrankos dalis?
– Aš turiu kiek kitokią nuomonę. Dabar XXI amžius. Visą laiką gelbėtojams kartoju: nė vienas plaukikas neaplenkė vandens motociklo, nė vienas bėgikas neaplenkė keturračio arba visureigio.
Aš noriu, kad jie tai suvoktų ir įsikaltų sau į galvas. Vandens motociklo greitis yra iki 120 kilometrų per valandą. Žinoma, sausumos transportu mes negalime taip greitai reaguoti, nes yra paplūdimys. Būna, kad pliažas pilnas žmonių, sunku pravažiuoti, nenorime kelti žmonių, daryti problemų. Todėl dirbame vandenyje.
Svarbiausia – kad jie mokėtų stebėti situaciją.
Yra dvi licencijos. Gelbėtojas-plaukikas ir pirmosios pagalbos. Mokymai vyksta nuolat, bendradarbiaujame su Palangos baseinu.
Pas mus yra vaizdo registratoriai, viską fiksuojame, į visas mašinas sudėjome GPS kontrolę, kad aš matyčiau, kokiu greičiu kas važiavo, kur sustojo, ar buvo užkurtas variklis ar ne.
– Dėl ko?
– Dėl savęs. Visada sakydavau gelbėtojams: jūs nebandykite būti protingesni už mane. Jei aš jums atrodau durnas, tai taip nėra. Jūs atėjote dirbti ir privalote tą daryti, atlyginimą gaunate už tai, kad atliktumėte savo darbą.
Poilsiautojams nesvarbu, kada jūs sėdite feisbuke. Gavote raciją, paliekate telefoną ir dirbkit.
Visada sakydavau gelbėtojams: jūs nebandykite būti protingesni už mane.
– Minėjote, kad svarbiausia stebėjimas.
– Jei nėra žmonių, kaip tiesiogiai išmokyti vaikinus-gelbėtojus? Visi čia juk ateina sportininkai, yra boksininkų, dziudo, karatė lankančių.
Jie sako: Jonai, kada mes tuos čeburekus gaudysim? Mes norim sportuoti, bėgioti, gaudyti. Bet visų pirma yra nuolatinis situacijos stebėjimas, jūros stebėjimas.
Kaip išmokyti stebėti jūrą, kai nėra žmonių? Skaičiuokit žuvėdras. Kiek yra žuvėdrų? Praneškit, informuokit.
– Žuvėdras?
– Tai normalu, kitaip jie nesupras kaip stebėti, skenuoti situaciją. Nuo vieno gelbėtojo posto iki kito keli šimtai metrų.
– Gal jaunas žmogus tokio darbo ir tikisi – gaudyti, bėgioti, efektyviai pravažiuoti visureigiu, o ne žuvėdras skaičiuoti?
– Galbūt. Bet jei nėra žmonių, nėra darbo? Žuvėdros juk dėl to, kad žmogus skenuotų jūrą ir mokėtų pastebėti žmonių galvas vandenyje. Jei praskenavai – tu žinai. Aš pažiūrėjęs galiu pasakyti, kad vienoje vietoje maudosi maždaug 12–15 žmonių. Ir jei vienos galvos nebesimato – stebiu. Ar ji išnyra? Ar jis plūduriuoja? Aš matau, kada skęsta.
Kiek atvejų yra buvę, pavyzdžiui, dėl temperatūros skirtumo. Lauke 30 laipsnių karščio, o vanduo šaltas. Žmogus įsibėgėjęs šoka. Tuo metu jis gali prarasti sąmonę, jam gali sustoti širdis, gali dar kas nors nutikti.
Dar svarbu, kad gelbėtojas turi būti su uniforma, su kepure, mandagus. Jis pirmas niekada negali sukonfliktuoti, koks bebūtų žmogus, kokios orientacijos jis būtų. Nesvarbu. Gelbėtojas turi šypsotis ir kalbėti.
– Nelabai kas panašaus į tai, ką rado filmuose. Išskyrus, galbūt, uniformą ir vandens motociklą.
– 80 procentų mūsų darbo – prevencija. Dabar parašėme raštą, kad gelbėtojas galėtų gauti laivavedžio pažymėjimą, kad mes patys galėtume apmokyti gelbėtojus vairuoti vandens motociklą.
Lauke 30 laipsnių karščio, o vanduo šaltas. Žmogus įsibėgėjęs šoka. Tuo metu jis gali prarasti sąmonę, jam gali sustoti širdis.
Mes dirbame ypač pavojingomis sąlygomis, dirbame su žmonių gyvybėmis, dirbame su bangomis. Gelbėtojas turi žinoti, kaip taisyklingai pastatyti vandens motociklą prieš bangą, kad jo neapverstų, jis turi žinoti, kaip priplaukti prie žmogaus, kaip jį užkelti ant motociklo.
Paruošėme savo programą, rašome raštus, rašom į ministeriją, kad pakoreguotų taisykles.
– Iki banalybės banalus klausimas. Kodėl žmonės skęsta?
– O kam tu lendi iki kaklo į banguotą jūrą? Tave įtrauks. Man sako: aš plaukikas. Viskas gerai, jei tu plaukikas – išplauksi, bet kitiems poilsiautojams tu rodai blogą pavyzdį. Ir jie iš paskos tavęs eina kaip... Nenoriu sakyt. Tu nenuskęsi, bet tie, kurie eina paskui tave, – jie nuskęs.
Arba atėjo žmogus šokinėti per bangas, šokinėjo 40 minučių. Bet jam nesuvokiama, kad per 40 minučių jį srovė nunešė iki 100 metrų į šoną. Jis stovi veidu į jūrą, grįždamas atgal eina linksmas, patenkintas ir gavęs adrenalino. Tada papuola į duobę, gauna gurkšnį vandens, pradeda skęsti.
Nuolat aiškinam žmonėms, kad duobė negali būti labai didelė. Ji būna iki 1,8–2 metrų gylio, 3–4 metrų skersmens. Jei papuolėt į sroves, atsipalaiduokit, laikykitės ant vandens. Srovė traukia maždaug nuo 10 iki 20 metrų, paskui nusilpsta. Jūs išplauksit, tik niekada nesipriešinkite.
Esu įkūręs Lietuvos profesionalių gelbėtojų vandenyje federaciją. Raštus į vyriausybę rašau, bendraujame su visomis savivaldybėmis ir raginame skirti laiko ir dėmesio tam, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau nuskendusių žmonių.
Aš šį darbą pamilau gal dėl to, kad aš jį suprantu, aš žinau, kaip būna.
Dabar mes laukiame iš savivaldybių informacijos, kur yra patvirtinti ar nepatvirtinti pliažai. Pagal naują tvarką mes norime, kad savivaldybėse, kur žmonės savaitgaliais suvažiuoja, būtų atkreiptas dėmesys į alkoholio vartojimą, kad vyktų prevencinės priemonės. Gal tai sumažintų nelaimių skaičių? Be to, jei daugiau nei 100 žmonių toje vietoje maudosi, savivaldybė turėtų įsteigti gelbėjimo tarnybą. Tai mažai kur yra.
– Šis darbas jums – „prie dūšios“?
– Aš šį darbą pamilau gal dėl to, kad aš jį suprantu, aš žinau, kaip būna. Iki šios dienos aš esu išgelbėjęs 230 žmonių – asmeniškai juos ištraukiau.
– Turbūt tai ne tik statistika. Yra kas lieka atmintyje?
– Kartą, patruliuodamas vandens motociklu, prie Palangos tilto pamačiau vaiką, o buvo stipriai banguota. Sustojau, atvedžiau jį iki mamos ir pasakiau, kad negalima palikti be suaugusiųjų priežiūros. Paskaičiau moralus.
Ji padėkojo, pasakė, kad jau išvažiuoja. Važiuodamas nuo tilto link gelbėjimo stoties išgirdau pranešimą, kad prie tilto nuskendo vaikas. Apsisuku, lekiu atgal. Žiūriu: ta pati mama verkia. „Kaip? – klausiu? – Aš tą vaiką ištempiau iš vandens, jį pagavau bangose. Aš jums jį atidaviau į rankas. Kaip?“
Negaliu suvokti. Pasirodė, kad mama jį išleido prie vandens nusiprausti nugaros, nes buvo smėlėta. Ir paskendo. Lemtis tokia?
Man iki šiol mintyse šie visi įvykiai, aš bandau į juos grįžti. Po tokių įvykių pareini namo ir galvoji: kodėl žmonės to nesupranta? Kodėl jie neįvertina? Visi galvoja, kad atsitiks ne man, o kažkam kitam.
– O jūs tikite lemtimi?
– Tikiu.
– Pats nebijote vandens?
– Vandens aš nebijau. Labai gerai jaučiuosi vandenyje, labai gerai jaučiuosi su vandens motociklu. Aš plaukiu, bet niekada negali būti garantuotas, niekada negali būti įsitikinęs, kas galėtų būti. Jei ateitų aiškiaregė ir pasakytų: „Jonai, nori aš nuspėsiu tavo ateitį?“ Aš pasakyčiau „ne“. Nereikia. Kaip bus, taip bus.
Klabant apie poilsiautojus, įvairių jų būna. Vienas įspėjimus supranta, kitas plėšia marškinius ir įrodinėja, kad jis teisus, kad jis čia gali būti, kad ne Pirožnikas privatizavo pliažą, kad ne Pirožniko jūra. Ir taip toliau.
Jei ateitų aiškiaregė ir pasakytų: „Jonai, nori aš nuspėsiu tavo ateitį?“ Aš pasakyčiau „ne“.
– Jums būna, kai norsi verkti?
– Ne tik norisi, bet ir esu verkęs. Ne kartą.
– Dėl darbo?
– Dėl darbo. Dar būna pikta, kai paskaitau komentarus žmonių, kurie nebuvę Palangoje ir net nesupranta, nesuvokia, apie ką jie kalba, rašo necenzūriniais žodžiais.
Pirožnikas toks ir anoks. Norėčiau tą žmogų pasikviesti, pažiūrėti jam į akis. Tegul pravažiuoja su manimi, kad suprastų žmogus, kas tai yra. Kad suprastų.
Norėjau kelis kartus viską mesti, viskas atsibodo.
– Bet praeina vasara, ir?..
– Ir sakau sau: dar kelis metus.
– Ir didesnės karjeros čia turbūt nepadarysi?
– Kokia čia karjera? Čia mano sveikata. Net ne paslaptis, jei kokia sunki diena, grįžti namo ir galvoji, ir neužmiegi. Išgeri vaistų ir vėl galvoji. Tada naktį skambina iš 112, sako, kad nuo tilto nušoko keturi žmonės. Aš visą laiką telefoną su savimi turiu, negaliu jo išjungti. Atvažiuoju ir pats sureguliuoju, jei reikia, pats šoku į vandenį.
– Nuo Palangos tilto?
– Kiek kartų esu šokęs, ir su drabužiais, telefoną esu jūroje palaidojęs. Tenka gelbėti ir norinčius nusižudyti.
– O kas būna paskui? Kai išgelbėjate žmogų?
– Ateina žmonės, atsiprašo. Atneša šampano, šakotį, vyno, gėlių. Kiti parašo į redakciją padėkos raštą. Bet čia tie, kurie tikrai buvo papuolę į nelaimę, kuriuos išgelbėjome. O kurie buvo apsvaigę nuo alkoholio, perduoti medikams ir dar jei juos policija nubaudė, jie laiko pyktį, nes jie galbūt būtų nenuskendę. Bet kas tai galimai ar galbūt? Mes to nelaukiam, mes to nenorim.
Būdavo dienų, kai ir čia skęsta, ir ten skęsta. Galvojau, kad išprotėsiu, nežinojau, ką daryti. Per dieną 26 žmones esame ištraukę. Po to pats visas drebi. Esi šlapias, piktas. Žmona sako: net nenoriu tavęs kalbinti.
– O kai išgelbėti nepavyksta?
– Savigrauža, nors kaltini ir kitus, bet atsakomybę prisiimi sau. Koks tu vadovas, jei taip atsitiko?
Buvo tokių atvejų, kai pagavau gelbėtojus išgėrusius, žolę rūkant. Nuo tos pačios dienos atsisveikiname.
Galvojau, išprotėsiu ir ką daryt? Per dieną 26 žmones esame ištraukę.
Kartą vienas portalas transliavo tiesioginį interviu nuo tilto, kalbino gelbėtojus. Jie – su kepurėmis, grandinėmis, akiniais ir pasakoja, kaip jie gelbėja, kaip reikia dirbti ir panašiai. Buvo pažeista darbo sutartis, ir aš juos atleidau.
Skambino man ta žurnalistė, bet aš nekeldavau ragelio, skambino darbo saugos inspektoriams, rašė žinutes, skambino merui. Sakau: mere, aš to negaliu, tai yra ne tai, kaip turi atrodyti ši gelbėjimo tarnyba.
– Yra kurortų, kur gelbėtojai negelbėja žmonių šiems maudantis tada, kai paplūdimyje – raudona vėliava?
– Yra. Ir mes, jei negelbėtume žmonių, kai maudytis draudžiama, neturėtume jokios atsakomybės, joks prokuroras negalėtų pareikšti kaltinimų. Kol kas gelbėjam. Kai matai skęstantį žmogų – kitaip negali. Kiekviena gyvybė yra verta. Nors tada patys gelbėtojai rizikuoja savo gyvybėmis, nors ir pasitiki savo įgūdžiais.
– Po darbo, kai grįžtate namo, artimieji jaučia jūsų įtampą?
– Jaučia, aišku.
– Jūs esat ne tik Palangos gelbėtojų vadas, bet šeimos vyras ir tėvas.
– Taip, žmona ūkininkauja mūsų ūkyje. Sūnus jau paaugęs, virš dviejų metrų. Jam šešiolika metų. Jis nuo mažens čia užaugęs, viską matydavo. Dabar laikė pirmosios pagalbos kursų egzaminus. Ir, paskirdamas jį į postą, aš žinau, kad jis nepražiopsos.
Kai matai skęstantį žmogų – kitaip negali. Kiekviena gyvybė yra verta.
– Sūnus irgi gelbėtojas? Pats nori ar tėvo įtaka?
– Ne, aš nesikišau. Tarkime, sūnus lankė muzikos mokyklą, žmona gal griežčiau žiūrėdavo į tai, kad lankytų. Jis man ir sako: tėti, pasikalbam. Kaip tu įsivaizduoji, ar aš sėdėsiu ir grosiu kur nors ant gatvės? Aš jo klausiu, ko nori pats? Sako: noriu čia. Tada mes su žmona šiek tiek pasipykom.
Mano dukrai – 26 metai. Turiu anūkę. Didžiausias džiaugsmas yra anūkė, kaip tik laukiu jų atvažiuojant. Juk visą laiką sako: niekada savo vaikų nemylėjai taip, kaip myli savo vaikų vaikus.
– O pats savo vaikus auklėjote griežtai?
– Griežtai. Bet sūnus mane supranta iš pusės žodžio, o jei su mama dėl ko nesutaria, skambina man. Iki to įstatymo (vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisų – aut.) vieną kartą daviau diržu per užpakalį.
– Užsiminėte apie ūkį. Palanga nėra visas jūsų gyvenimas?
– Būnu čia keturis mėnesius. Turiu ūkį, ūkininkaujame su žmona, turime apie 150 mėsinių galvijų, paukščių, 200 hektarų nuosavos žemės, miško Raseinių rajone.
Ten važiuoju ir vasarą, kai kas sugenda, reikia pataisyt ar šiaip ūkį pasižiūrėt. Kartais nespėju nieko. Man sako: Jonai, kada tu nustosi, kada tau gana?
Tai ką nors statau kaime, dar mėgstu medžioti. Per savo gyvenimą esu sumedžiojęs penkis vilkus, visus Raseinių rajone. Vilkai padarė daug nuostolių, užpernai buvo papjovę penkias avis, vieną veršiuką.
Turiu ir filmuotos medžiagos apie vilkus, nes medžioklės plotuose yra kameros. Matau, kaip ateina vilkai. Stebiu ir kitus žvėris, juos ir šeriu, juos myliu.
Išeinu ir galiu būti miške iki trečios valandos nakties, klausau, pasižiūriu, kad nebūtų brakonierių, saugau tuos plotus, ir visi aplinkui tai jau žino. Kartais girdžiu kalbas: ar Pirožnikas jau išvažiavo į Palangą, ar dar ne? Jei išvažiavo – trina rankoms.
Jei išgirstu šūvį, su keturračiu privažiuoju. Ant mano namo yra įrengtas garso gaudytuvas, jis triukšmą gaudo. Jei šūvis – įsijungęs kompiuterį matau, iš kur jis.
Esu aplinkos apsaugos inspektorius, dalyvavęs reiduose Kauno apskrityje, esu policijos rėmėjas.
– Iš kur tas noras – gelbėjimo tarnyba, policija, aplinkos apsauga?
– Nežinau, bet yra toks noras. Kartais būna, kad užpykstu. Esu principingas ir griežtas. Poilsiautojai Palangoje pastebi: tu labai griežtas, piktai aiškini.
Paplūdimyje yra apie milijonas poilsiautojų. Kai mane sustabdo koks nors žmogus ir sako: o jūs mums, Pirožnikai, paaiškinkit, pagal kokį teisės aktą neleidžiate žmonėms maudytis? Atsakau: pagal paplūdimio taisykles. Jis man: aš jums duodu raštelį, kuriame parašyta, kad tu neatsakai už mano gyvybę.
Tas raštelis yra gerai, bet jei jūs vairuojate automobilį ir važiuojate be saugos diržo arba esat išgėrę, gal tokį patį raštelį duokite ir policijos pareigūnui, kai jus sustabdys? Tegul skaito.
Kartais žmones veikia net ir pilnatis.
– Kalbėdamiesi vis grįžtame prie jūsų vasaros darbo. Pasakėt frazę, kad tenka girdėti replikų, ar Pirožnikas išsipirkęs paplūdimį. Tenka sulaukti grasinimų?
– Teko, ir ikiteisminiai tyrimai buvo. Su čeburekais, kai buvo nelegali prekyba, aš prisidėjau stipriai, kad jų nebūtų. Ir dėl žuvies išvežiojamos. Aišku, kad buvo ir grasinimų, ir pinigų man siūlė.
– Jums pačiam svarbu turėti kitą gyvenimą, be Palangos, kuris garantuotų materialinį stabilumą?
– Aš čia uždirbu apie 2500 eurų. Bet mes turime ir papildomą verslą: pirtis, vandens atrakcionai. Uždarbis priklauso ir nuo to, kokia vasara. Pinigus investuojame į ūkį.
Viskas brangiai kainuoja. Žmonės įsivaizduoja, kad aš čia atėjau ir pradėjau uždirbti. Yra vieši konkursai, viskas skelbiama viešai. Už pirtį ant jūros kranto, vien už leidimą, žmonai reikėjo sumokėti nepilnai 3 000 eurų. Batutas – virš 1000 eurų.
– Mylit Palangą?
– Taip, aš myliu šitą miestą. Ir su meru nemažai bendraujame, ir vicemeras domisi, kokios problemos. Stengiamės, kad kurortas būtų geresnis, gražesnis.
– Pastebit, kad poilsiautojai keičiasi?
– Labai gerėja situacija. To, kas buvo prieš 12 metų, ir dabar nėra net kaip lygint. Kaip žemė ir dangus.
– Jonai, sakėt, kad vandens nebijot. O ko jūs bijot? Įtūžusių poilsiautojų?
– Nieko nebijau. Manęs niekuo nepagąsdins. Buvau ir šautas, ir pjautas. Čia seni reikalai. Bet baimės jausmo aš neturiu.
Visi tuo stebisi. Naktį einu vienas ir net neimu ginklo. Jei man grasina, mane gąsdina, rodo vidurinį pirštą – man kyla adrenalinas. Aš niekada prieš tai neužsimerkiu. Dažnai žmonės sako: duok kvailiui kelią. Aš jam kelio neduodu, o perduodu policijai. Einu iki galo.
Kartą man, beje, įkando į koją.
– Gyvūnas ar žmogus?
– Žmogus. Ėjo pajūriu girti, kabinėjosi prie žmonių, pastūmė vaikus. Priėjau, prisistačiau, kad esu gelbėjimo vadovas. Jis mane – stumti, o aš juk sportavęs dziudo. Už rankos ir paguldžiau. Atbėgo kitas, ir kitą ant smėlio paguldžiau.
Tada iškvietėm pagalbą, o tuo tarpu aš juos laikau. Vienas iš jų man sako: neturiu kuo kvėpuoti, padėk man. Kai tik pakėlė galvą, įkando į koją.
– Kaip nuslopinate įtampą?
– Namai, šeima, medžioklė. Kai padarau gerą darbą, irgi džiaugiuosi. Viduje jaučiu, kad gerai.
Alkoholio nevartoju nuo dešimties metų. Tada, būdami dešimtmečiai, su klasioku iš senelio pavogėm samagono ir prisigėrėm. Mano draugas mirė, o mane teko operuoti. Nuo to laiko niekada.
Be to, šeimoje brolis daug geria, tėtis buvo alkoholikas. Aš augau be tėvo.
Tai, matyt, paliko žymę.
