Pakalbėti apie gydomąsias gintaro savybes su R.Makauskiene susitikome Palangos gintaro muziejuje. Moteris, kaip ir pridera, segėjo keletą gintarinių papuošalų. Netrukus jos laukė austrų grupė, panorusi susipažinti su ekspozicija, tad laiko, likusio iki ekskursijos, turėjome nedaug.
„Tai Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūrinys. Šiuo metu muziejuje pristatome jos darbų parodą „Atsivėrimai“. Žavu“, – pirštu bakstelėjusi į minimalistinę segę, įsegtą savo ryškios suknelės audinyje, paaiškino Regina.
Apie gintarą ji galėtų kalbėti valandų valandas. Pažeria ne vieną faktą, perskaitytą vokiškoje literatūroje. Kol pirmieji muziejaus lankytojai smalsiai apžiūrinėja eksponatus, mes, prisėdusios ką tik paminėtos parodos prieigose, imame kalbėtis apie šiuolaikines gintaro tendencijas.
Vyrauja labai lakoniški papuošalai. Minimalizmas.
– Regina, gintaro populiarumas, tikėtina, tai didėja, tai mažėja. Ar šiuo metu jis populiarus? Kokios vyrauja papuošalų tendencijos?
– Drįstu teigti, kad kreivė kyla. Tuo labiau, kad atsiranda vis daugiau jaunų juvelyrų, kurie į gintarą žiūri konceptualiai. Nebūtina gaminti karolių, kuriuos nešioja mūsų mamos ir močiutės. Jie, be abejojo, yra vertingi, skirti nešioti su tautiniu kostiumu. Bet naujieji juvelyrai kuria kažką kitokio – neįprastų formų. Ne gėlytę ar boružėlę, kaip buvo įprasta anksčiau. Vyrauja labai lakoniški papuošalai. Minimalizmas. Pavyzdžiui, apskritas pakabutis – vienas karolis ant kaspino arba odelės. Arba amuleto tipo papuošalas. Tai, ką Baltijos šalių atstovai gamino akmens amžiuje.
Man tenka važinėti į konkursus, bienales. Ten pasižiūriu, ką kuria vokiečiai, lenkai arba italai. Pastaroji bienalė buvo Kaliningrado gintaro muziejuje. Laimėjo juvelyrė lietuvė – Dovilė Žydelienė. Laimėjo lakoniškumas. Kitų kraštų menininkai, kaip pastebėjau, labai perkrauna papuošalus.
– Jaunimas, galima spėti, renkasi ne įprastą gelsvą ar raudoną gintarą?
– Taip, renkasi labiau juodą, tą, kuris yra su žemės priemaišomis. Tokį, kuris labiausiai nepanašus į gintarą.
– O vertė gintaro, jei lygintume su laikotarpiu prieš, tarkime, 50 metų, išaugusi?
– Menotyrininkų ir kolekcininkų požiūriu, seni daiktai turi savo vertę. Užsienio parduotuvėse, galerijose galime matyti netgi karolius, kurie gaminti prieškaryje, XX a. pirmoje pusėje. Jie gali būti pasioksidavę, paviršius gali būti pajuodęs, bet kainuoja dvigubai ar netgi trigubai daugiau negu šiuo metu pagaminti gintariniai papuošalai.
– Kodėl, pavyzdžiui, Vokietijoje tą pačią Lietuvoje pagamintą apyrankę galima parduoti dvigubai ar net trigubai brangiau? Užsienyje gintaro vertė šoka į didžiules aukštumas.
– Labai dideli skirtumai. Gintarinių papuošalų kainos derinamos prie vidutinio valandinio uždarbio, prie darbo valandos įkainio. Baltijos šalys galbūt yra prie gintaro jau pripratusios. Kad ir nelabai daug pajūryje gintaro randame, tačiau turime nemažai iškasto Kaliningrado srityje. O kitose užsienio šalyse gintaras yra medžiaga, kuri prilyginama brangiajam akmeniui. Reta.
– Prakalbote apie Kaliningrado gintaro kasyklą. Ar iškastinio gintaro ištekliai mažėja? Galbūt ateityje ir mes į šį akmenį žiūrėsime kaip į didžiulę retenybę?
– Šių metų balandį teko būti Kaliningrado karjere, kuriame iškasama 500 tonų gintaro per metus. Įsivaizduojate? 500 kartų po 1000 kilogramų! Anksčiau sakydavo, kad užteks gintaro šimtui metų, tačiau užteks jo kur kas ilgesniam laikotarpiui. Gintaras nesibaigia. Mūsų jūra atiduoda, ko gero, gintaro mažiau, nes tai – antriniai telkiniai.
Geologiškai, istoriškai, gintaras susidarė iš pušų sakų prieš 50 mln. metų. Medžiai supuvo, gintaras sukietėjo, pateko į žemę. Po to buvo ledynmedžiai, kurie stūmė tą žemę nuo Skandinavijos link mūsų. Baltijos jūra susidarė tik daug vėliau. Pagrindiniai telkiniai buvo nustumti ten, kur dabar yra Sembos pusiasalis – prie buvusio Karaliaučiaus. Baltijos jūra glaudžia tik tai, kas atskilo nuo tų pirminių telkinių.
Yra to gintaro jūros dugne. Ačiū Dievui, kad niekas nebando ieškoti jo pramoniniu būdu. Narai – gintaro rinkėjai su įranga, nardo. Jie žino, prie kokio vėjo, kokių bangų, kokiame atstume nuo kranto, reikia ieškoti gintaro. Iki kilometro tas atstumas. Ši sritis nėra ištyrinėta. Ištirta tik tai, kad Kuršių marių dugne yra likę apie 100 tonų gintaro.
Kaliningrado karjere, kuriame iškasama 500 tonų gintaro per metus. Įsivaizduojate? 500 kartų po 1000 kilogramų!
– Į kurią užsienio šalį iškeliauja daugiausiai gintaro papuošalų?
– Prie keletą metų vienareikšmiškai ta šalis buvo Kinija. Kinai masiškai pirko tiek žaliavą, tiek papuošalus. Viską. Ką gamindavo iš gintaro žaliavos? Papuošalus, kulto, maldos reliktus. Tai užkėlė gintaro kainą Lietuvoje. Prieš kokį dešimtmetį prasidėjo spartus kainų šuolis į viršų. Bet šiuo metu kinai jau prisisotinę. Matyt, banga užėjo, buvo labai madinga, ir praėjo. Pastebime, kad kinų turistams yra prestižas nusipirkti kažką gintarinio Palangos gintaro muziejaus parduotuvėje. Ir perka išskirtinai gražius ir brangesnius papuošalus.
Mūsų gintaro tiekėjai turi sutartis su Vokietija, Artimaisiais Rytais, Saudo Arabija. Arabai pageidauja labiau rausvo gintaro.
– Kokį brangiausią gintarinį papuošalą esate laikiusi savose rankose?
– Esu laikiusi visus muziejaus eksponatus. Ir sovietmečiu būdavo tokių, kurie kainuodavo 1000 rublių. Jei nevertintumėme kainos, man pačiai 2012 metais teko palydėti gintaro muziejaus kolekciją į Pietų Korėjoje vykusią pasaulinę parodą. Mūsų inkliuzas su driežu... Muziejiniu požiūriu viskas yra taip vertinga, neišmatuosi tos vertės. Kai draudžiame eksponatus, tai būna draudimo kaina ir 5 tūkst., ir 10 tūkst. eurų. Nes tai – vienetiniai eksponatai. Yra tokių dalykų, kurių net nevežame niekur.
Šiaip gintaras yra organinė medžiaga, o tai reiškia, kad po kažkiek laiko kiekvienas jo gabalas sunyks.
– Įvardykite neįprasčiausią gintaro panaudojimo vietą, daiktą ar būdą.
– Gal kiek keistoka, kai iš labai gražaus gintaro padaro karolius šuniui ar katei. Tikima, kad gintaras įsielektrina su plaukais ir blusas atbaido. Tai nėra moksliškai įrodyta. Mano vaikų šuo, kad ir turėjo karolius, išėjęs erkių prisigaudė (nusijuokė). Kartais perlenkiama lazda. Iš gražios, brangios žaliavos daryti papuošalą augintiniui...
Rusai, štai, turi raižybos tradicijas. Iš didelio gintaro gabalo išpjausto kokį dekoratyvų daiktą, pavyzdžiui, gėlę. Mes į tą patį gintaro gabalą žiūrėtume kaip į gamtos sukurtą stebuklą, o jie... Aišku, kruopštumas, pasiruošimas vertinamas, bet...
Mes deriname gintarą tradiciškai su sidabru, dabar – ir su auksu. Anksčiau manyta, kad gintaras su auksu nedera. Gal dėl to, kad neturėjome aukso patys. Neturėjome tradicijos. Kontrastas vis dėlto geriau: baltas gintaras sidabre labiau išryškėja. Nuo VI a. kuršiai gintarą su sidabru derino. Aukso niekur nenaudojo.
– Kokį seniausią gintarinį papuošalą teko regėti Lietuvoje?
– Akmens amžiaus laikų – maždaug 3 tūkst. metų amžiaus. Teko matyti savo akimis Juodkrantėje iš Kuršių marių iškastus artefaktus. Kasė gintarą ir atrado figūrėlių, kurios, manoma, buvo pagamintos prieš 3 tūkst. metų. Iš labai arti teko matyti originalus.
– Pakalbėkime apie gintaro gydomąsias savybes.
– Dabar turime gintaro arbatą. Tačiau nė viename istoriniame šaltinyje, o skaitau juos vokiečių kalba, nėra minimas toks dalykas. Juose rašoma apie tai, kad gintarą reiktų įdėti į karvės ar avies pieną, palaikyti vieną ar dvi dienas ir gerti. Toks gėrimas paskatina šlapimo išsiskyrimą. Tai viduramžių receptas, sukurtas garsios vokiečių žolininkės. Vėliau ji buvo paskelbta šventąja. Kad gintarą dėti į vandenį – niekur apie tai nekalbama.
Maišydavo gintaro miltelius senovėje su sausu baltuoju vynu. Įmaišo į indą su vynu, palaiko keletą savaičių ir, priklausomai nuo skrandžio skausmų ar ligų, geria po tam tikrą kiekį tam tikru metu. Pavyzdžiui, jei blogai virškina maistą, reikia gerti po valgio, jei pučia vidurius – prieš. Šiais laikais taip pat turime užpiltinę.
– Gintaro gabalėliai toje užpiltinėje – tik dėl grožio?
Medicininiame spirite ištirptų kokie 26 proc. gintaro.
– Gintaras turi gintaro rūgšties. Jis pradeda tirpti šiek tiek alkoholyje. Medicininiame spirite ištirptų kokie 26 proc. gintaro. Per kokias keturias savaites. Gintaras nuspalvina alkoholį – pakeičia degtinės spalvą. Pasidaro tamsiai rudos spalvos, lyg juodos. Tarsi smala. Moksliškai įrodyta, kad gintaro rūgšties gintare yra nuo 3 iki 9 proc.
Jeigu nešiojate kokią apyrankę ir jūsų kūno temperatūra siekia 36,6 laipsnio, gintaras pradeda išskirti rūgštį. Tuo difuziniu būdu ji patenka ten, kur reikia. Žmogaus organizmas sintetina gintaro rūgštį pats, tačiau po ligos, švitinimo, jos sumažėja. Papildoma gintaro rūgštis suteikia gyvybinių funkcijų, padeda regeneruotis ląstelėms. Gintaro rūgštis tiesiog padeda deguoniui patekti iki ląstelių lygio. O kuo daugiau deguonies, tuo organai greičiau sveiksta.
Tuo naudojasi medikai. Teko kalbėtis su kardiologais iš Rusijos. Yra ir gintaro rūgšties druskos. Dalis jų lašinės būdu yra lašinama ligoniams. Latvijos mokslininkė Inga Lešenko prieš keletą metų sukūrė gintarinį audinį. Gintaras sumalamas į miltelius, apdorojamas, jungiamas su polimerais, suverpiamas su šilku, linu, vilna. Ypatingai pasiteisino patalynės siuvimas alergiškiems kūdikiams. Ir šiaip gintaras, jį nešiojant, sušildo.
– Senovėje gintaro galia tikėta, manau, labiau.
– Taip. Netgi gimdyvės gimdymo metu laikydavo rankoje gintaro gabalėlį. Matyt, sušildydavo, nuramindavo. Duodavo gimdyvėms išgerti ir to minėto gėrimo. Vėlyvaisiais viduramžiais tikėta, kad sifilį galima išgydyti gintaro aliejų sumaišius su gyvsidabriu. Skamba šiurpiai ar ne? 1635 m. vienas Klaipėdoje gimęs istorikas rašė, kad maro metu (Rytprūsiuose išmirė nuo maro 80 proc. žmonių) gintaro meistrai, šlifuotojai, tie, kurie turėjo pastovų kontaktą su gintaru, nė vienas maru neužsikrėtė.
Maro metu Vakarų Europos miestuose raginama buvo turėti vadinamuosius gintaro obuolius – sidabrinį rutulį su įvairiomis kvepiančiomis žolelėmis, ambra ir gintaru. Ko gero, maro pernešėjoms blusoms ir žiurkėms nepatikdavo tas aitrus kvapas. Raginama buvo tą gintarinį obuolį turėti prie savęs: ant rankos, prie lovos. Juk ir pats gintaras, jį patrynus tarp rankų, ima kvepėti. Maro metu uždėdavo net gintaro ant išdegusių anglių, kad jis smilktų.
– O šiais laikais gintaro savybės yra tinkamai ir plačiai išnaudojamos?
– Taip, turime, ar bent jau turėjome, kosmetikos priemones su gintaru, pirtį, spa procedūras, gintaro čiužinį. Su gintaro milteliais ir šveitimus galima atlikti. Iki šiol dar yra žmonių, kurie Žemaitijoje gintaro dūmais gydo vaikų ausų skausmą, ausų uždegimą. Gintaro gabaliukas padeginamas, kai sušyla – užpučiamas, prasiveržia dūmas. Susukama popierinė tūbelė, įstatoma ji į ausį ir laikomas tas smilkstantis gintaras. Praktikuojami tokie dalykai iki šiol.
Yra ir firma, kuri gamina lininius paklotus su smulkiais, aštriais gintaro gabaliukais. Džiaugiuosi, juos atradusi. Nes turiu po insulto pataluose gulinčią mamą. Vargome su pragulomis, odos priežiūra. Tuomet įsigijau tą paklotėlį su gintaru. Nebeliko jokių problemų. Kai ligonis juda, gintaras masažuoja, stimuliuoja. Tai mama taip įtikėjo. „Ar neatėmei mano gintaro?“, – vakarais klausia.
– Kiek gi šiais laikais kainuoja tas Baltijos auksas – gramas gintaro?
– Kai mes perkame muziejuje vedamoms gintaro edukacijoms, mokame apie 200 eurų už kilogramą. Bet gauname piršto galo dydžio gabalėlių, kuriuos galima pragręžti ir kažką iš jų pasidaryti. Jei gabalėliai visai smulkūs – kaina krinta.