Šis gintaro turgus vyksta kiekvieną vasaros šeštadienį, nuo 5 iki 9 val. ryto – retas poilsiautojas čia užsuka. Baltijos aukso dirbinius čia parduoda ne prekiautojai, o amatininkai ir gintaro žvejai. Kai kurie patys gintarą žvejoja ir verčia fosiliją papuošalais. Pagrindiniai šių gintaro amatininkų klientai – perpardavėjai, prekiaujantys Palangos Basanavičiaus gatvėje, Nidoje ir daugelyje kitų vietų.
Tiesa, kai išsiskirsto gintaro amatininkai, parduodantys daug dirbinių, jų vietą užima mažiau pagaminantys. Čia jie prekiauja kiekvieną vasaros dieną iki 14 val., o jų klientai – į turgų užklydę poilsiautojai ar dirbinių pritrūkę perpardavėjai.
Tai vienintelis tokio dydžio gintaro turgus Baltijos šalyse. Parduoti savo dirbinių meistrai čia atvažiuoja iš visos Lietuvos, taip pat ir pirkėjai – papuošalų čia galima įsigyti kelis kartus pigiau nei kitur. Ant kiekvieno prekystalio – mažos juvelyrinės svarstyklės, kuriomis sveriami beveik visi dirbiniai.
Papuošalų čia galima įsigyti kelis kartus pigiau nei kitur.
Gintarą gaudo ir patys
Vaikštant turguje, akį patraukia dirbiniai iš medžio – tokius gamina Onutė su vyru, kurie čia prekiauja jau 25 metus. „Čia – kuršiukas, – sako Onutė, rodydama figūrėlę, pagamintą pagal archeologinius radinius: – Seniau, kai vaikas gimdavo, jam į pagalvėlę įdėdavo, paskui prie marškinių prisiūdavo kaip guziką, kad apsaugotų nuo blogų akių. Tokius Nida perka, vokiečiai atvažiuoja. Mums laboratorijoje ištyrė, kad čia XVI amžiaus medis.“
Tokią medieną Onutė su vyru randa paplūdimyje, o gintarą, iš kurio daro papuošalus, žvejoja jūroje. „Vasarą gintaro negaudom. Dabar štilis. Gaudom tik pavasarį, rudenį ir žiemą. Žiemą pats įdomiausias gaudymas, tarp ledų. Kai brendam, stengiamės užsivilkti kostiumus, knygų prisikišam – kad ledai kojų nesudaužytų“, – pasakoja gintaro meistrė.
„Būna, kad ir perkam, bet stengiamės jūrinį pirkti. Jūrinis yra jūrinis, jam nieko nereik daryti – koks yra gabaliukas, grynuolis, tokį pergręži ir viskas“, – pasakoja Onutė. Pasak jos, gintaro pastaraisiais metais sumažėjo – retai kada pamatysi didesnį gabalą: „Jau kokie 5 metai, kai parsinešam saujelę. Mes sakom, kad gintaro nebėr, o mokslininkai sako, kad yra. Jūra dabar nesivalo, o kas atsitiko – nežinia.“
Gintarą žvejoja naktį
„Jau tokį įdomų gyvenimą kažin ar kas pragyvena“, – sako Onutė. Meistrė pasakoja, kad gintaro gaudyti eina po audros arba vėjuoto oro, ir dažniausiai naktį, nes tada jūra meta gintarą – jis gaudomas vandenyje, specialiais graibštais.
„Mane nervina tie mėlyni prožektoriai. Labai gadina akis“, – sako moteris, kalbėdama apie ultravioletinių spindulių lempas, kurias šiais laikais naudoja kai kurie gintaro žvejai. Naktį šviečiant tokia lempa gintaras švyti – taip galima lengvai rasti net ir tamsų gintarą, kurio dažnai galima nepastebėti.
Onutė pasakoja, kad vietas, kur galima rasti gintaro, įgudusi akis pažins nesunkiai – jeigu virš vandens būriuojasi paukščiai, daug šansų, kad ten galima rasti Baltijos aukso. Jį nuo jūros dugno pakelia audros, ir kartu su šiukšlėmis ir vandens augalais meta į krantą – tokiose šiukšlėse paukščiai ieško maisto. Moteris sako, kad didelį kiekį gintaro randa retai, tačiau tokių išimčių pasitaiko: „Buvo kartą prie Olando kepurės, kad tris dienas ir tris naktis metė. Tai gaudėm, gaudėm ir prisigaudėm.“
Jeigu virš vandens būriuojasi paukščiai, daug šansų, kad ten galima rasti Baltijos aukso.
Prekiauti nemėgsta
„Dirbam apie 33 metus. Pradžia buvo Gariūnuose, o čia prekiaujam 15 metų.
Vyro tėvai seniau buvo meistrai, jiems talkinom, vėliau pasiūlė mums patiems daryti papuošalus. Dabar malonu, dūšiai gerai darbuotis“, – pasakoja Violeta, ant kurios prekystalio sukrauta bene daugiausia gintaro dirbinių.
Moteris pasakoja, kad turguje prekiauti jai nepatinka, o mieliausias yra gintaro papuošalų gamybos procesas. „Vasarą prekiaujam, poilsiaujam, o šaltuoju metų laiku darom dirbinius“, – pasakoja Violeta. Prekiaudama vasaros šeštadieniais ji užsidirba pragyvenimui visiems metams ir gintaro žaliavai kitai vasarai.
Violeta apgailestauja, kad neapdirbtas gintaras brangsta, o dirbiniai – ne. Anksčiau daug gintaro buvo atvežama iš Karaliaučiaus, o dabar – tik iš Ukrainos ar Lenkijos. Užsieniečių susidomėjimas gintaro grynuoliais taip pat lėmė jų kainos kilimą. Moteris džiaugiasi, kad gintaro meistrai tarpusavyje nekonkuruoja: „Čia visi labai draugiški, kultūringi. Esu pagalvojusi, kad gal tas gintaras geras emocijas sukelia.“
Gintaru prekiauja 40 metų
Eugenijai – 70 metų, iš jų 40 prekiauja pačios gamintais gintaro dirbiniais šiame turguje. Moteris pasakoja, kad gintaro turgus per tą laiką mažai kuo pasikeitė, nors anksčiau prekyba vyko senajame turguje. Seniau beveik visi dirbiniai buvo iš didelių gintarų, o dabar dauguma karolių ir apyrankių – iš smulkių. Dabar didesni gintaro gabalai – brangūs ir sunkiai prieinami.
Eugenija pasakoja, kad dažnai poilsiautojai čia ateina tik pasižvalgyti, o daugelis perka mažus dirbinius už kelis eurus. „Ateina ir užsieniečiai – nemokam vieni kitų kalbos, bet susišnekam. Būna lenkų, italų, prancūzų, vokiečių“, – sako moteris.
Kuo didesnis ir kuo šviesesnis gintaras – tuo jis brangesnis.
Moteris pasakoja, kad dirbinio kaina priklauso nuo gintaro dydžio ir spalvos. Kuo didesnis ir kuo šviesesnis gintaras – tuo jis brangesnis. „Yra karolių nuo euro už gramą ir 50 centų už gramą. Ukrainietiškas gintaras yra tamsesnis, mažiau turi spalvų. Žmonės daugiau nori šviesių, bet jie yra brangesni. Kažkada buvo mada ir tamsaus gintaro“, – teigia Eugenija.
Paklausti, kodėl neprekiauja J.Basanavičiaus gatvėje, kur gintaro dirbinius galima parduoti kelis kartus brangiau, visi meistrai atsako, kad daug maloniau už prekybą jiems yra gaminti papuošalus.
