Aktyviai sportuoti ėmė per karantiną
IT vadovu dirbančio Aleksandro gyvenime svarbią vietą užima ir sportas, kurį jis prilygina savotiškam narkotikui. Kaip vyras sako, nebūna dienos, kai jis neturėtų bent vienos treniruotės.
„Aktyvus buvau nuo mažens: iki 15 metų žaidžiau futbolą, ledo ritulį, stalo tenisą. Dėl traumų dariau pertrauką, kuri truputį užsitęsė. Atsirado šeima, darbai, karjera, buvo ir žalingų įpročių. Tuomet išryškėjo tokio gyvenimo pasekmės – antsvoris, dusimas. Be to, einu ne jaunyn – senstu, tad supratau, kad reikia ką nors keisti, – prisimena A.Širaliovas.
– Vaikai jau suaugę, kai bus anūkų, norėsis aktyviai bendrauti, o ne pasakas skaityti prieš miegą. Vaikus pastačiau ant pačiūžų, tą patį noriu padaryti ir su anūkais. Tam reikia būti sveikam.“
Prasidėjus pandemijai, Aleksandras kartu su kolegomis persikėlė dirbti nuotoliu. Netrukus po to, kai namai tapo darbo vieta, vyras ėmė girdėti istorijų, kaip žmonės priaugo kelis kilogramus. Būtent tada jis užsibrėžė tikslą padaryti priešingai – jei kiti priauga svorio, Aleksandras jį numes.
„Tuo metu svėriau 103 kg. Pradėjau nuo paprasčiausio vaikščiojimo. Turėjau suprasti, ar galiu vaikščioti ilgus atstumus – viena yra nueiti iki parduotuvės, kita – žygiuoti 10 km. Po pusmečio kojos pasiprašė pabėgioti. Iš pradžių nubėgau 4 km, vėliau – 8. Taip ėmiau bėgioti.
Tada atradau dviratį – važiavau 10, 20, 70 km, o šiemet myniau iki Klaipėdos – išėjo beveik 600 km. Kartu vežėmės palapinę, maistą, dujinę viryklę. Tokius rezultatus pasiekiau per pusantrų metų, – pasakoja A.Širaliovas. – Po kurio laiko susidomėjau vandens sportu – irklentėmis. Tiesa, pirmais kartais teko nemažai pagerti ežero vandens Trakuose.“
