Su Audriumi susitikome Vilniuje. Nors jis gyvena Panevėžyje, tačiau darbo dienas leidžia čia. „Ligoninėje praeinu švitinimo kursą“, – sako. Apie savo ligą, jos eigą vyras pasakoja ir socialiniame tinkle.
Vėžį medikai jam nustatė profilaktinio patikrinimo metu, kai, sulaukęs 50 metų, nuėjo pasitikrinti sveikatos. Jokių rimtų požymių sako nejutęs, tik didesnį, nei įprastai, nuovargį. „Tačiau dar sergu diabetu, todėl pagalvojau, kad nuovargis dėl šios ligos. Jei seniau, tarkim, žolę kieme nupjaudavau per dieną, dabar – per tris dienas.
Bet kai manęs medikai paklausė, ar nejutau jokių simptomų, aš jų irgi paklausiau, kad gal apsiriko su tyrimų rezultatais. Nes tikrai nejutau nieko, išskyrus nuovargį“, – sakė panevėžietis.
Audriui buvo atlikta operacija, tačiau, kaip sako pats, pagerėjimo nebuvo. Tada nutarta pradėti švitinimo procedūras: „Sakau: kaip jūs švitinsit, jei nesimato, kuriose vietose? Tada man pasiūlė važiuoti į Rygą. Ten yra specialus aparatas – pozitronas. Lietuvoje tokio nėra. Pasidariau tyrimus, kurie kainavo 2 tūkst. eurų. Mokėti teko pačiam. Ir ten nustatė konkrečiai, kuriose vietose.“
– Audriau, kiek laiko jau gydotės?
– Nustatė per Kalėdas, tad netrukus metai. Dabar švitinimas, kuris tęsis apie 10 savaičių. Ir po to žiūrės rezultatus: pasitraukė vėžys ar nepasitraukė.
– Tikite medikais, pasitikite medicina?
– Kalbant apie metodus, žinau, kad yra geresnių, mažiau kenkiančių sveikatai, su mažiau šalutinių poveikių. Bet toks gydymas prasideda nuo 10 tūkstančių eurų.
– Kokie tie metodai? Nekilo minčių apie alternatyvius gydymosi būdus?
– Švitinimo, pavyzdžiui. Latviai turi tokį švitinimo aparatą-robotą, kuris švitina konkrečiai į tuos taškus ir nepažeidžia šoninių. Tai kainuoja nuo 10 iki 12 tūkstančių. Po to yra Vokietijoje nauja metodika. Tik į ją nelabai gilinausi, nes kaina prasideda nuo 40 tūkstančių eurų. Amerikoje dar kitaip. Bet tai ne mano kišenei.
Kai feisbuke pradėjau rašyti apie ligą, gavau daug įvairiosios informacijos, žmonės pradėjo siųsti. Tačiau nutariau, kad reikia imtis pagrindinio gydymo. Ir jei jau neišeitų, jau liga progresuotų, gal aš bandyčiau ir alternatyvius. Bet galvoju, kad reikia pasitikėti medikais. Mūsų medicina tikrai aukšto lygio.
– Kaip vertate medikų priežiūrą, darbą?
– Labai gerai. Ir empatijos daug, labai gerai išaiškina viską. Jaunoji karta gal mažiau empatiška. Ji labiau analitinė, faktus pasako. O mūsų kartai gal norisi pasiguodimo, pasikalbėjimo. Su vyresniais medikais padejuoji, pasikalbi. Bet kaip profesionalai visi geri.
– Apie savo ligą rašote ir feisbuke. Kodėl?
– Kai sužinojau apie ligą, kaip ir dauguma, norėjau nekalbėti, slėpti. Bet artimiausi draugai suprato, nes matė, kad vis trūksta jėgų. Todėl pradžioje pradėjau kalbėti saviems.
Pasirodė, kad tai daug kam labai svarbu, jie turi sergančių draugų, artimųjų. Ir pasidalinimas informacija, išgyvenimais yra svarbus.
Aišku, kai kuriais atvejais ta liga mirtinga. Bet ir nuo gripo juk galima numirti.
Gal per skambiai nuskambės, bet kai apie savo ligą viešai prabilo Stano, pagalvojau ir aš: kodėl gi ne? Yra daug žmonių, kurie serga ir bijo apie tai kalbėti.
Turiu sergančių draugų. Vieni apie tai kalba, kiti užsidarę savyje, net su namiškiais nekalba. Tad gal ir toks padrąsinimas, kad nebijotų. Aišku, kai kuriais atvejais ta liga mirtinga. Bet ir nuo gripo juk galima numirti.
– Bet, matyt, išgirdus tokią diagnozę paties žmogaus reakcija yra kita, nei sužinojus, kad sergi gripu?
– Baimė didžiulė. Gyvuliška baimė. Man tada labai gaila savęs pasidarė. Pirmi klausimai: už ką, kodėl? Juk jau susitvarkiau gyvenimą, viskas man pradėjo sektis.
– Kiek tokia būsena tęsėsi?
– Kokius tris mėnesius buvo didelė depresija. Ir ji vis gilėjo. Nuvažiavau į Klaipėdą, kur yra Pranciškonų centras vėžininkams. Ten tiesiog kalbasi su tavimi, relaksacijos įvairios.
Važiavau pasikalbėti su vienuoliais, nes nemačiau prasmės, man neišėjo gyventi šia diena. Nebegalėjau kurti jokių planų, nes nesupratau, kiek man liko gyventi. Todėl ir nuvažiavau ten. Mes tą dalyką apkalbėjome.
Mano žmonai labai sunku su manimi pasidarė. Aš atsikeldavau ir būdavau kaip žemę pardavęs.
– Padėjo pokalbis?
– Padėjo. Ten labai įdomiai. Vienuolis pasakė: jei čia nebeturi jokių reikalų, tai ruoškis Amžinybėn. Sakau: kad aš nelabai dar norėčiau. Tada, sako, susigalvojome tokią schemą. Tu tikintis? Tikintis. Nepraktikuojantis, bet tikintis.
Sako: tai tu įsivaizduok , kad po mirties tu patenki į rojų, ten sėdi Dievas ir aplink jį – žmonės. Nuotolis iki Dievo, kur labai faina ir vyksta tūsas, matuojamas gerais darbais. Kuo tu daugiau gerų darbų padaręs šiame gyvenime, tuo tau daugiau teks to viso gerumo. Jei tu neturi ką daugiau veikti – eik daryti gerus darbus.
– Vienuoliai moka bendrauti ir žmogaus gyvenime sudėti kirčius.
– Jo. Suteikė pasitikėjimo. Dar man reikėjo gultis į krizių centrą, kalbėjau su psichologais. Čia dėl ligos, dėl depresijos. Mano žmonai labai sunku su manimi pasidarė. Aš atsikeldavau ir būdavau kaip žemę pardavęs. Nieko nenoriu – nei dirbti, nei galvoti, kas toliau bus. Tada ir nuvažiavau į krizių centrą.
– Susigyventi su liga išties reikia ne tik pačiam, bet ir tavo artimam žmogui. Ir klausimas, kuriam sunkiau.
– Ji iš pradžių sakė, kad nežino, kaip su manimi elgtis. Ar spirti į užpakalį, kad eičiau ir kažką daryčiau? Ar kas rytą guosti? Aš ir pats norėjau tą išsiaiškinti.
Tada kažkaip pasikalbėjome, kad nėra čia ko guosti. Vyrai gal visi nori tokio paguodimo. Jei, pavyzdžiui, aš dešimties vinių dabar negaliu įkalti, bet jei įkalu vieną – kad mane už tai paskatintų.
Geriau veikti, kiek jėgos leidžia, kažką lankyti, važiuoti prie jūros. Bet nesėdėti ir nedejuoti vienas kitams. Man dėl žmonos buvo neramu, dėl mamos. Mamai iš pradžių nesakiau, melavome, kad paguldė mane operacijai išimti akmenis, bet ji viską jautė. Po mėnesio pasakė: aš žinojau.
– Tik gydytojams, matyt, pranešti apie ligą yra paprastas darbas.
– Šneka per radiją, kad psichologai turėtų būti iš karto, kai praneša žmogui tokią naujieną. Būtų labai fainai, nes tomis dienomis stogas važiuoja juodai. Labai sunku perteikti jausmus tam žmogui, kuris neserga. Kaip alkoholiką supras tik alkoholikas, taip vėžininką supras tik vėžininkas.
– Audriau, ar sergant sunkia liga svarbu turėti pinigų?
– Svarbu. Mano vienas draugas, kuris susirgo, buvo pasitaupęs, bet viskas išsileido. Jis ir man sakė: taupykit pinigus.
Net nežinau, kur tie pinigai išeina. Važinėjimams, vaistams. Pavyzdžiui, vaistai nuo šalutinių poveikių nėra kompensuojami. Arba tie tyrimai Rygoje. Aš nesakau, kad tai tūkstantinės sumos, bet kaip pats tuo metu negali dirbti, pasijunta.
Mūsų šeimoje dirbo žmona, o aš turiu nedidelį verslą – turguje prekiauju sendaikčiais. Ten ir taip yra labiau veikla, malonus užsiėmimas, daug neuždirbi. Bet dabar galiu dirbti tik savaitgaliais, nes tik tada grįžtu į Panevėžį.
Bet jau ir kiek anksčiau mes su žmona susimažinome poreikius.
– Kas tai yra – sumažinti poreikius?
– Na, pavyzdžiui, mes negalėjome kavinėje dviese nusipirkti kavos ir pasėdėti. Todėl nuvažiuodavome iki kavinės, nusipirkdavom vieną kavos puodelį dviem, sėdėdavome mašinoje ir kalbėdavomės. Čia dar prieš ligą.
Labai romantiška. Pasileidi muziką, kalbiesi, žiūri į kavinėje sėdinčius žmones. Nedarėme bėdos dėl to, kad kažko negalime sau leisti. Apskritai esame tokie namisėdos.
Labai įklimpau į alkoholį. Teksto nerašydavau neįkalęs.
– Audriau, prieš tai jūs nemažai metų dirbote žurnalistu. Kodėl iš šio darbo išėjote?
– Nes prasigėriau. Dirbau vietinėje televizijoje – žiniose, dar turėjau savo pokalbių laidą. Labai įklimpau į alkoholį. Teksto nerašydavau neįkalęs. Maniau, kad neišgėręs negaliu parašyti.
– Per kiek laiko įklimpstama?
– Nežinau. Kai žiūriu į savo gyvenimą, noras išgerti būdavo nuo kokių dvidešimt kelerių metų.
Alkoholio man vis trūkdavo. Balius būdavo nepriklausomai nuo savaitės dienos. Tais lakais juk žurnalistus labai mėgdavo, kur tik nuvažiuoji, visur vaišina.
Man tada atrodė, kad visi aplinkui taip gyvena. Tik dabar, kai žiūriu, suprantu, kad jau tada piktnaudžiavau. O dugnas buvo, kai išėjau iš televizijos.
– Pats išėjote ar atleido?
– Pats. Tada įsivaizdavau, kad išėjau visai dėl kitų priežasčių. Dėl to, kad nemoka laiku atlyginimo, kad šefas durnius. Bet iš tiesų aš išėjau dėl to, kad darbas man trukdė gerti.
– Kalbant apie dugną, kaip jį įvardintumėt?
– Didėja alkoholio poreikis, didėja kiekis. Krenta moralinės nuostatos. Būdavo taip. Tada dar dabartinė žmona buvo tik draugė, ir mes gyvenome kartu. Aš gyvenau pas ją. Ji nepykdavo, kai gerdavau, tačiau ignoruodavo. O alkoholikui labai baisu, kai jį ignoruoja.
Būdavo, pasiimdavau šuniuką ir eidavau jį pavedžioti aplink penkiaaukščius. Nusipirkdavau parduotuvėje fleškę, kur nors įėjęs į laiptinę išgerdavau. Tada su su šuniuku eidavome iki kitos laiptinės.
Kartą, po kelių mėnesių, einu su šuniuku. Dar nebuvo sutemę. Išsitraukiu fleškę ir galvoju: o nuo ko aš čia slepiuosi? Niekas juk nesupras, ką aš čia geriu. Gal kokį limonadą. Tada ėmiau gerti eidamas. Paskui pagalvojau, kad jei ir toliau taip, kitas žingsnis bus prie konteinerio.
Tu netiki? Tai tikėk į durų rankeną, melskis į durų rankeną. Ir viskas.
– Bet jūs nedirbote. Už ką pirkdavote alkoholį?
– Turėjau tokių pavienių darbų, montavau. O šiaip mane draugė išlaikė. Poreikis buvo tik alkoholis, tai nelabai brangiai ir išeidavo.
– O kaip žmona?
– Ji elgėsi visai kitaip, nei dažnai elgiamasi. Žmonos dažniausiai pyksta, tranko durimis, kelia sąlygas ir pačios jų nesilaiko. Tarkim, pasako, kad skirsis, bet po to atleidžia. O ji man sakė: tai gerk, ko čia slapstaisi?
Ir tada man, kaip alkoholikui, tarsi nebelieka priežasties gerti. Alkoholikas turi pateisinti savo gėrimą, supykti ant kažko. Arba iš džiaugsmo. Bet džiaugsmo man nebebuvo paskutiniais metais. Reikėjo susierzinti, kad galėčiau trinktelėti durimis ir pasakyt: jeigu būtume nesusipykę, aš nebūčiau gėręs.
Ji labai protinga. Kai gerdavau, nesikalbėdavo. Man šakės, kai nesikalba. Tada pradėjau labai save graužti ir gėriau toliau. Fiziškai negalėjau sustoti. Alkoholis pasiglemžia fiziškai. Rytą drebėdavau, eidavau į parduotuves, prašydavau duoti į skolą, jei neturėdavau pinigų.
– Atsiprašau už klausimą, bet kaip ji už jūsų ištekėjo?
– Ištekėjo, kai jau gyvenau blaiviai. Ji mane labai mylėjo, aš ją taip pat. Kartą labai keistai pasakė: nesvarbu, kad tu gėrei, bet su tavimi jaučiausi saugi. Nežinau, aš gal keistas alkoholikas. Kai pasigeriu, pasidarau labai geras. Nebūdavo pas mus jokių skandalų.
Bet lūžis didžiausias įvyko tada, kai ji pasakė, kokia jos savijauta. Kartą, grįžęs iš pasivaikščiojimo su šuniuku, radau ją sėdinčią prie laiptinės ir verkiančią. Sako: aš nebenoriu eiti namo, tai ne mano namai; tu, kai atėjai gyventi, buvai vienoks, darei remontus, gražinai namus, o dabar viskas pasikeitė, tu pasikeitei.
Mes kartu parėjome. Aš tą vakarą bandžiau nusižudyti. Kiek seniau man buvo pripažinę depresiją. Nes alkoholis ir depresija yra visai šalia. Todėl namuose turėjau vaistų, tik jų jau nebegėriau. Vietoje jų gėriau degtinę.
Susiradau tuos vaistus ir visus išgėriau. Nežinau, čia gal buvo toks pagalbos šauksmas? Juk ji buvo namie, aš supratau, kad ji pamatys.
Draugė iškvietė greitąją. Kai atsigavau, gulėjau po lašinėm, ligoninėje. Tai buvo didelis kiekis vaistų, gydytojai sakė, kad turėjau numirti nuo tokio. Tą dieną aš supratau, kad jei ir toliau taip, prarasiu viską.
Netrukus nuvažiavau į vienuolyną. Gyvenau ten keturias paras. Vieną naktį man galvoje pradėjo skambėti Žilvino Žvagulio daina „Alaus danguje nėra“. Pusę nakties tą vieną stulpelį girdėjau. Stebėjausi, kad tokia daina skamba vienuolyne.
Iš ryto, per pusryčius, atsargiai vienuolių ėmiau klausinėti, ar jie klausosi vakarais muzikos. Taip, sako, kartais klausomės klasikinės, meditacinės. O pop? „O ką girdėjai?“ – klausia manęs. „Žvagulį“. Sako, blogai.
Žmona man sakė: tai gerk, ko čia slapstaisi? Ir tada man tarsi nebelieka priežasties gerti. Alkoholikas turi pateisinti savo gėrimą, supykti ant kažko.
Netrukus prasidėjo didžiulės lomkės. Primelavau, kad mano mamai blogai ir kad mane nuvežtų iki autobuso stotelės. Nuvežė. Tada nuėjau į šalia esančią degalinę, pasiėmiau degtinės butelį ir išgėriau. Taip baigėsi mano vienuolynas.
Vėliau dar važiavau koduotis. Ten suleidžia tam tikro preparato. Tada reikia pasirašyti, kad jei gersiu, tai galiu numirti. Nors logiškai ir racionaliai mąstant aš supratau, kad taip negali būti. Juk tada išmirtų visi.
Išsilaikiau pusantro mėnesio, susiradau darbą bibliotekoje. Einu kartą į darbą, ir užėjo toks beprotiškas noras gerti. Pamaniau, kad numirsiu, jei neišgersiu.
– Atrodytų, sunku suprasti, kaip gali būti toks stiprus noras.
– Pasakyti alkoholikui negerti yra tas pats, kas pasakyti žmogui, kuriam paleido vidurius, kad neitų į tualetą.
Nubėgau į parduotuvę, nusipirkau fleškę. Atsisėdau už krūmų, išsitraukiau telefoną, surinkau greitosios pagalbos numerį. Tik nenuspaudžiau. Pamaniau: išgersiu, jei bus bloga, paskambinsiu ir atvažiuos. Išgėrus išmušė raudonis. Tada išgėriau dar gurkšį. Ir pramušė.
– Sakoma: žmogus nulaužė kodą.
– Tokių nulaužimų kokie penki buvo. Bet draugė visada būdavo šalia, ji palaikydavo, kai stengiausi. O kai neišeidavo – ignoruodavo.
– Kas padėjo?
– Minesotos programa. Tai 28 dienų psichologinė socialinė reabilitacija, paremta 12 žingsnių programa. Nuvežė draugai o aš labai bijojau ten važiuoti. Paskui pat sau pasakiau: tarybinėje armijoje buvau, nebijojau, o čia ko? Bet buvo tokia gyvuliška baimė.
Buvau nutaręs: išbūsiu ten visas 28 dienas ir, jei nepasveiksiu, tada parvažiuosiu ir pasikarsiu.
Prieš tai dvi savaites išbuvau blaivas - iki Minesotos programos. Ten toks reikalavimas. Ir per tą laiką pamačiau, kad nieko nebeturiu. Nors su manimi bendravo draugė, mama, bet tame bendravime aš visą laiką mačiau baimę: kada jis vėl užgers?
Pasakyti alkoholikui negerti yra tas pats, kas pasakyti žmogui, kuriam paleido vidurius, kad neitų į tualetą.
– Kaip jūs pats manote, kodėl nepadėjo niekas iki tol?
– Visų pirma, man pačią pirmą dieną išaiškino, kad tai yra liga.
– O jūs nežinojote iki tol?
– Aš maniau, kad alkoholizmas yra valios neturėjimas. O tai liga, kurią reikia išmokti sustabdyti. Pirmasis žingsnis sako: mes pripažįstame, kad esame bejėgiai prieš alkoholį, ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas.
Iki to laiko aš buvau pilnas puikybės ir maniau, kad viską galiu padaryti. Tik man labai baisu buvo dėl to, kad aš negaliu sustabdyti gėrimo. Bandžiau – man nepavyko. Ir aš pripažinau, kad prieš ligą esu bejėgis. Taip, kaip prieš diabetą. Taip ir čia.
– Diabetas gydomas vaistais. O alkoholizmas?
– Tai psichologija, pokalbiai. Ten draudžiami bet kokie vaistai. Dar bandžiau sakyti, kad jų reikia miegui. Bet ir tuos atėmė. Nieko nedavė. Bet aš puikiausiai ten miegojau. Išsiaiškinau, kas manyje yra, kas su manimi atsitiko ir ką man reikia daryti, kad to nebūtų. Ir man smegenis perprogramavo.
– Tai religija paremta programa?
– Ne. Ištakos yra iš religinių grupių, bet norėjo ją pritaikyti visiems. Yra Dievas minimas. Bet tai Dievas, kaip supranta pats alkoholikas. Tai gali būti durų rankena, kaip mums sakydavo. Tu netiki? Tai tikėk į durų rankeną, melskis į durų rankeną. Ir viskas. Tik tiek.
Reikia žinoti, kad yra aukštesnė jėga už tave. Jei nori – tai gali būti medis, iš ko tu pasisemi dvasinės energijos, ir to užtenka. Dievas toks, kaip kas supranta. Taip mums sako.
– Buvusių alkoholikų nebūna. Ir pats minėjote, kad sužinojęs apie ligą atsitokėjote alkoholio skyriuje. Tik nenusipirkote.
– Aš garantijų neturiu jokių. Tai liga ir ji labai klastinga. Turiu draugų, kurie atrito po šešių–dešimties metų.
Kai baigiau programą, dirbau keliuose darbuose. Vienas iš jų – siuntų vežiojimas. Geras uždarbis buvo, tik tiek kad 12 valandų dirbti reikėdavo. Po mėnesio aš atsidūriau gėrimų skyriuje – norėjau alaus. Alkoholikai negali būti ištroškę, pavargę, persidirbę. O aš tiesiog persidirbau.
– Ką pajutote, kai išblaivėjote?
– Žolė žalesnė. Rimtai. Debesis pamačiau. Aš visus žmones mylėjau. Man atrodė, kad visas pasaulis stebuklingas. Paskui, aišku, euforija dingo, ir prasidėjo darbas su savimi. Blaivus esu jau pusseptintų metų.
