Pernai gruodį lengvaatletė disko metikė Oksana paskelbta Kauno metų sportininke, turinčia negalią.
„Labai džiaugiuosi, smagu, kai mano pastangos, mano darbas, rezultatai būna įvertinti. Bet labai stipriai to nesureikšminu, nes sportuoju ne dėl apdovanojimų.
Panašiuose renginiuose, žinoma, stengiuosi dalyvauti, priimu sveikinimus, nes tada žmonės išdrįsta prieiti, susipažinti, pasveikinti ir taip užsimezga ryšiai. Tarkime, taip šiemet susipažinome su geriausiu Kauno miesto sportininku Tautvydu Grabausku. Jis mane pamatė per apdovanojimus, priėjo ir susipažinome.
Labai gerai, kad organizuojami bendri visų sportininkų renginiai, nes jie suvienija, parodo, kad mūsų yra labai daug, išdrįstame vieni prie kitų prieiti, pasikalbėti“, – sako Oksana.
15min pokalbis su Oksana – apie sportą, jos gyvenimą ir jame buvusius nuotykius.
– Oksana, kokie sportiniai pasiekimai jums pačiai yra svarbiausi?
– Dalyvavimas 2021 metais Tokijuje vykusiose paralimpinėse žaidynėse. Būti tokio masto renginyje – kiekvieno sportininko svajonė. Vien patekimas man jau buvo pergalė, kurią pasiekiau po dviejų metų profesionalaus sporto. Visiškai nesvarbu, kokią vietą užėmiau, nes tikslas buvo patekti.
Profesionaliai sportuoti pradėjau tik 2019 metais ir net pasvajoti negalėjau, kad taip greitai pateksiu.
Tąsyk užėmiau 8 vietą ir dabar turiu atspirties tašką – šiais metais man neužtenka tik patekti, aš keliu sau aukštesnį tikslą ir noriu laimėti aukštesnę vietą.
– Tad kalbant apie tikslus – kokie jie?
– Pagrindinis tarpinis tikslas – gerai sudalyvauti pasaulio čempionate, kuris gegužės mėnesį vyks Japonijoje. Ten man bus suteikta paskutinė galimybė laimėti šansą dalyvauti paralimpinėse žaidynėse. Todėl turiu užimti pirmą arba antrą vietą. Tai – labai rimtas iššūkis, dėl to labai rimtai ruošiuosi. Jei man tai pavyks, o aš net neabejoju, kad pavyks – tada ruošiuosi paralimpinėms žaidynėms, kurios šiemet vyks Paryžiuje. Ten noriu užimti kuo aukštesnę vietą. Svajoju, žinoma, apie prizinę.
– Kiek varžovių pasaulio čempionate turėsite?
– Apie dešimt merginų. Reitinge mūsų daug daugiau, bet į pasaulio čempionatą atvažiuoja tik tos, kurios turi šansų patekti į paralimpines žaidynes. Paralimpinėse žaidynėse irgi bus sumažintas skaičius, seniau buvo iki 12, dabar – tik 6 arba 7. Sugriežtintas patekimas į varžybas.
– Oksana, kaip į jūsų gyvenimą atėjo sportas?
– Sportuoti norėjau visada. Norėjau išmokti važiuoti dviračiu, čiuožti su pačiūžomis. Buvau aktyvi, tad sportas, fizinis aktyvumas mane traukė. Tačiau, atrodė, mane stabdė pati aplinka – dėl to, kad turėjau regos negalią.
– Nematote nuo pat vaikystės?
– Vaikystėje mačiau geriau, tačiau visada buvau silpnaregė. Paveldėjau genetinę ligą, kuri nuolat progresuoja. Jei iki dešimtos klasės galėjau dar skaityti, rašyti ranka, savarankiškai be pagalbinių priemonių vaikščioti, tai vėliau regėjimas silpo. Silpsta jis iki šiol.
Dabar negaliu skaityti, rašyti, negaliu ir savarankiškai eiti – man reikia baltosios lazdelės, nes kitaip atsitrenksiu į žmogų arba į stulpą. Bet dar matau saulę ir tai mane džiugina. Jei yra ryškus apšvietimas ar kai labai daug sniego – matau tamsų didelį daiktą. Pavyzdžiui, juodą mašiną, pastatą.
– Mokėtės bendrojo lavinimo mokykloje?
– Taip, iki dešimtos klasės ir ten mane ypač stabdė, saugojo. Aišku, toks elgesys buvo iš geros valios, iš nežinojimo, kad galima ir man sportą pritaikyti. Buvau atleista nuo kūno kultūros, nes mokytojas nežinojo, kaip su manimi elgtis ir taip siekė mane apsaugoti. Mano gyvenime sporto buvo labai mažai.
Kai suprastėjo regėjimas, dešimtoje klasėse teko pereiti į specializuotą mokyklą, o ten nuo kūno kultūros nėra atleistas niekas. Visiškai nesvarbu, koks tu, matai ar ne, o gal kitos sveikatos problemos – visi dalyvauja kūno kultūros pamokose.
Buvau atleista nuo kūno kultūros, nes mokytojas nežinojo, kaip su manimi elgtis ir taip siekė mane apsaugoti.
Būtent specializuotoje mokykloje aš su kaupu galėjau išpildyti visas savo svajones, visus lūkesčius. Tada ir prasidėjo mano sportinis kelias, pradžioje – mėgėjiškai. Susipažinau su įvairiomis sporto šakomis, išmokau plaukti.
Užsiregistravau į lengvosios atletikos būrelį, nes norėjau gerai jaustis. Pradžioje stumdžiau rutulį, sustiprėjau fiziškai. Baigusi mokyklą atvažiavau į Kauną, įstojau į universitetą, studijavau teisę ir finansus, o tuo pačiu pradėjau profesionaliai plaukti. Mane treniravo Birutė Statkevičienė. Vis tik plaukimas yra jaunesnių žmonių sportas, o aš jau ne vaikas, tad norėdama rezultato profesionaliai plaukti negalėjau.
Po truputį ėmiau dairytis į lengvąją atletiką. Minties apie paralimpines žaidynes, aišku, tada nebuvo, tačiau varžybose man dalyvauti patiko visada – konkuruoti, nugalėti, varžytis.
Į lengvosios atletikos trenerį kreipiausi 2018 metais ir jis pasiūlė: o jei mes pabandytume pamėtyti diską? Sutikau ir per porą mėnesių pasiruošėme aklųjų čempionatui. Pasiruošėme pakankamai gerai – diską numečiau 20 metrų. Kai pradedančiajai – labai geras rezultatas.
Jau kitą dieną man paskambino tuometinis paralimpinio komiteto generalinis sekretorius ir paklausė, kokie mano planai. Mano planai buvo tęsti studijas ir stoti į magistratūrą, buvau jau pateikusi dokumentus.
Tačiau jis paklausė, gal norėčiau profesionaliai užsiimti lengvąja atletika ir ruoštis paralimpinėms žaidynėms. Man ta mintis taip patiko, kad aš nutariau keisti visus savo gyvenimo planus, atsisakyti studijų ir profesionaliai užsiimti sportu. Manau, kad labai natūraliai mane tas kelias vedė.
Juk neaišku, kada sportas baigsis ir sporte visko būna. Todėl norėjau turėti gelbėjimosi ratą.
Kol ruošiausi paralimpiadai, kad laikas neitų veltui, dar nusprendžiau įstoti į profesinę mokyklą, baigti masažo studijas ir įgyti amatą. Juk neaišku, kada sportas baigsis ir sporte visko būna. Todėl norėjau turėti gelbėjimosi ratą.
Viskas pavyko, kaip planavau: mokslus baigiau, dalyvavau paralimpinėse žaidynėse, o pernai jau įstojau ir į magistratūrą. Tik ne į teisę, o į taikomą fizinę veiklą Lietuvos sporto universitete.
Per tuos metus keitėsi mano treneriai, o šiuo metu treniruojuosi pas Teresę Nekrošaitę ir kartu su ja siekiame iškovoti medalius.
– Tačiau medalių nebūtų, jei sporto šaka, kurią pasirenki tau nepatinka. Svarbu atrasti tai, kas tavo, kas tau?
– Dalyvauju viename projekte ir vedu edukacijas moksleiviams. Pasakoju ir apie tai, kaip žydai negailėdavo nei pinigų, nei laiko savo vaikams, kurie nori išbandyti viską.
Taip vaikai atranda save, atranda, kas tinka ir patinka. Sakau vaikams, kad reikia fiziškai judėti, bet nei aš, nei kas kitas negali pasakyti, kokią sporto šaką pasirinkti. Pats vaikas turi pajausti, kas jam arčiau širdies. Taip, tėvai gali paraginti išbandyti viską, įvairias sporto šakas. Bet ką įsimyli vaikas – tik jis gali nuspręsti. Gerai daro žydų tėvai.
– O kada jūs pajutote, kad disko metimą įsimylėjote?
– Pradėjau stumdyti rutulį, tada buvo bėgimas. Bet bėgimą aš iš viso atmečiau. Tai ne man. Mūsų bendruomenėje yra žmonių, kurie bėga, kuriems bėgimas patinka, yra ir bėgančių maratonus. Jiems tinka ir patinka. O man bėgti nepatiko niekada – nei kai aš kiek geriau mačiau, nei dabar.
Be to, diskas į tolį skrenda, o rutulys čia pat krenta. Man tai tiko, patiko, pamačiau, kad galiu tobulėti, o tai svarbu.
O kas dar yra lengvojoje atletikoje? Šuoliai? Jų aš prisibijojau, be to, ir mano kūno masė per didelė šiam sportui. Tada liko arba rutulys, arba diskas. Rutulys man pasirodė labiau vyriškas, o diskas – dinaminė sporto šaka, ten ir suktis gražiai reikia, judesiai plastiški, gražūs.
Be to, diskas į tolį skrenda, o rutulys čia pat krenta. Man tai tiko, patiko, pamačiau, kad galiu tobulėti, o tai svarbu. Didžiausia motyvacija ir yra kai matai, kad tobulėji. Tobulėjimas yra pati geriausia motyvacija ir nieko nereikia papildomai.
– Bandau įsivaizduoti – paprastai disko metikas mato skriejantį diską, kaip jį numetė. O ką patiriate jūs?
– Galvoju: kaip gerai būtų turėti tokį jutiklį, kad žinočiau – skrenda dar diskas ar jau nukrito? (juokiasi)
Treniruotėse viskas paprasčiau. Aš treniruojuosi Kaune, Ąžuolyne. Ten gana tylu ir girdžiu, kai diskas nukrenta ir pagal garsą bei laiką maždaug orientuojuosi.
Kai stadione vyksta varžybos – nesigirdi nieko. Būsena labai keista, tik laukiu trenerės, jos ženklo. Nežinau, kiek numečiau, kaip, gal pataikiau į tinklą ir bus neįskaitinis rezultatas? Psichologiškai tai pats sunkiausias momentas. Pats baisiausias, kai laukiu grįžtamojo ryšio.
– Kodėl ant jūsų akių varžybose yra juodas raištis?
– Varžausi grupėje, kurioje dalyvauja ir labai stiprią regėjimo negalią turinčios sportininkės, ir visai nematančios. Tam, kad mūsų galimybės būtų vienodos, turime dėvėti juodus akinius, kurie visiškai nepraleidžia šviesos. Prieš tai dar mums ant akių užklijuoja pleistrus, o tada ant viršaus dedamės akinius – kad tikrai nieko nesimatytų.
– Oksana, pasakojote, kad mokėtės ir bendrojo lavinimo, ir specializuotoje mokykloje. Netrukus Lietuvoje turi startuoti įtraukusis ugdymas. Jo esmė – visi vaikai turi mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Kokia jūsų nuomonė?
– Vienareikšmiškai pasakyti, kurioje mokykloje aš norėčiau mokytis, jei laiką atsukčiau atgal – negaliu. Bet žinau, ką aš norėčiau pakeisti. Iki šeštos klasės mokyčiausi bendrojo lavinimo mokykloje, o nuo šeštos pereičiau į specializuotą.
Nors turiu likusių draugų iš bendrojo lavinimo mokyklos laikų, tačiau specializuota mokykla man leido transformuotis į tą žmogų, kuriuo dabar esu. Jei ne ji – aš tokia nebūčiau.
– Nes bendrojo lavinimo mokykloje trūko galimybių sportuoti?
– Taip. Mano sesė turi du vaikus, kurie silpnai mato. Jie irgi mokosi bendrojo lavinimo mokykloje. Matau tą patį variantą – ir vienas, ir kitas yra atleistas nuo kūno kultūros ir jiems nėra suteikiama tiek galimybių, kiek mokykla turėtų suteikti. Į tai žiūrima pro pirštus, atmestinai – tas pats požiūris, su kuo ir aš buvau susidūrusi.
Mes juk intelektu nesame nuskriausti nė kiek, tad iš mūsų galbūt galima reikalauti net daugiau.
Jei vaikas su regos ar kita negalia, iš jo nėra tiek reikalaujama, kiek turi būti. Mes juk intelektu nesame nuskriausti nė kiek, tad iš mūsų galbūt galima reikalauti net daugiau. Tik, žinoma, informacijos pateikimas turi skirtis, taip pat skiriasi ir informacijos priėmimas.
Tikiu, kad ir mokytojams labai sunku, kai klasėje yra trisdešimt moksleivių ir vienas ar du iš jų su specialiaisiais poreikiais. O jei dar tie poreikiai skirtingi – sudėtinga.
Specializuotoje mokykloje mokinių mažai, po 5–6 klasėje. Galite įsivaizduoti, koks tai individualus mokymasis. Prie kiekvieno prieinama, į kiekvieno galimybes atsižvelgiama.
– Mes – visuomenė – dar tikrai nepakankamai pažįstame neregių pasaulį. Būna, kad žmonėms, kurie turi negalią, jaučiame gailestį.
– Labai blogai.
– Ir tarsi nemokame kitų jausmų.
– Tai yra pats blogiausias jausmas. Turi būti supratingumas, empatija, noras padėti. Bet aš labai puikiai suprantu žmones, nes ir pati sau esu jautusi gailestį sau. Perėjau per visus periodus, per visus laikotarpius. Buvau kompleksuota, savęs gailėjausi.
Gal tai priklausė ir nuo aplinkos, nes kai mokiausi bendrojo lavinimo mokykloje, manęs irgi visi galėjosi, norėdami padėti. Ne iš blogos valios – jie tik taip mokėjo išreikšti savo jausmus. Tada savęs pradėjau gailėti ir aš. Galvojau, kodėl taip nutiko, kodėl man, o ne kitam?
Aš suprantu, ką reiškia jausti gailestį. Bet dabar, kai visai kitaip į tai žiūriu, sau jokio gailesčio nejaučiu. Kitiems, kuriuos sutinku su įvairiomis negaliomis – irgi. Man net iššaukia pyktį, jei žmogus pats savęs gailisi arba jei esu su žmogumi, kuris nori pasigailėti manęs.
Nereikia manęs gailėti, nes, palyginus su daug žmonių, aš daug daugiau turiu. Keliauju, turiu namus, šeimą, draugus, sportą, kitus pomėgius.
– Kaip iš tos būsenos – gailesčio sau – išėjote?
– Analizuodama praeitį, žiūrėdama, kaip kas buvo aš supratau, kad man labiausiai padėjo kardinaliai pasikeitusi aplinka. Turiu ir sesę, ir mamą, kurios turi regėjimo negalią. Mano jaunesnysis brolis gerai mato, o kai augau, aš buvau pas močiutę, kuri irgi gerai mato.
Mokykloje žmonių su negalia nebuvo – buvau tik aš. Ir man atrodė, kad visame pasaulyje esu tik aš viena. Turėjau susitaikyti su tuo, kad aš neturėsiu tiek, kiek turi kiti, kad nedirbsiu tų darbų, kuriuos galės dirbti kiti. Kad mano ateitis yra kitokia.
Aš, būdama tokioje aplinkoje, pati save apribojau. Kai perėjau į specializuotą mokyklą ir mano aplinka pasikeitė, pajutau, kad tokia esu ne viena. Pamačiau vaikinus, merginas, kurie visiškai nematė ir kiek jie jau buvo pasiekę – vieni dainavo, kiti sportavo, treti kūrė savo verslo planus ir visi džiaugėsi.
Tada pagalvojau: jei jie gali, kodėl aš negaliu? Būtent tada prasidėjo mano kitas kelias. Pasikeičiau iš vienos Oksanos į kitą. Tai buvo ribų plėtimo kelias.
– Be sporto turite ir kitų veiklų, esate gidė projekte „Pojūčių turizmas“ ir Kaune vedate ekskursijas matantiems žmonėms. Žmogus turi užsidėti akinius ir taip tampa neregiu, o jį po Kauną lydite jūs. Kokios patirtys, kaip sekasi?
– Labai gerai, man patinka užsiimti šia veikla. Jei kalbant apie visuomenę – norėtųsi, kad žmonės būtų drąsesni ir drąsiau ateitų į ekskursijas. Yra tokių, kurie nori, bet prisipažįsta bijantys. Net patys drąsiausi, atrodo, išdrįsta pasakyti, kad jie bijo.
– Ko bijo?
– Bijo pasitikėti neregiu. Dažnam kyla gailestis ir tada turbūt galvoja: kaip apsikeisiu vaidmeniu su žmogumi, kurio ką tik gailėjausi? Kaip su tokiu žmogumi išeisiu į dviejų valandų kelionę?
– Tarsi atsisakai savo galios – regėjimo?
– Taip. Ir turi pasitikėti kitu. Be to, kad esu gidė, dar dalyvauju edukaciniame projekte „Negalią keičia supergalia“. Esu jo ambasadorė, lankausi mokyklose, pasakoju apie save, apie olimpinį judėjimą, atsakau į įvairiausius klausimus.
– Kokių apskirtai reakcijų esate sulaukusi, kokių nuotykių ar įvykių jūsų gyvenime buvo?
– Prisimenu vieną istoriją, kai dalyvavau festivalyje. Jame buvo matantys žmonės, bet buvo ir neregių. Vakare vyko diskoteka, į kurią susiruošiau eiti.
Pasipuošiau, apsivilkau suknelę, papuošalus. Kadangi maršrutas man buvo žinomas – ėjau be baltosios lazdelės. Taip nutiko, kad atsitrenkiau į moterį. Atsiprašiau jos, pasakiau, kad nematau. Ji patylėjo ir sako: negalėčiau pasakyti, jūs gi tokia graži ir nematote?
Taip nutiko, kad atsitrenkiau į moterį. Atsiprašiau jos, pasakiau, kad nematau.
Tada mane labai prajuokino. Kodėl atrodo, kad neregys negali atrodyti gražiai?
Buvo atvejis, kai ėjome su bičiuliu, abu – su baltosiomis lazdelėmis, o vienas praeivis staiga paklausė, ar mes čia žaidžiame naujovišką ledo ritulį?
O kartą į mano gimtadienį iš Vilniaus atvažiavo draugai, neregiai. Eidami pas mane į Laisvės alėją jie užsuko į kavines, dauguma buvo su baltosiomis lazdelėmis. Nugirdo pokalbį, ar jie ne metalo ieško? Žmonės pagalvojo, kad baltosios lazdelės – tai metalo ieškikliai.
– Bet tai reiškia, kad vis tik neregių pasaulis visuomenei dar nėra pažįstamas?
– Iš vienos pusės taip, bet mokyklose, kai vedu edukacijas, daug kas žino, kad mano rankose baltoji lazdelė ir kam ji reikalinga.
Tada aš išsitraukiu telefoną ir paklausiu: kaip jūs manote, ar aš moku naudotis telefonu? Ir vaikai žino, kad taip, net išvardija programėles, kuriomis naudojasi neregiai. Ne kartą dėl to buvau nustebusi, o vienas vaikas man paaiškino, kad „TiKTok“ seką vieną neregį, kuris apie viską pasakoja.
– Šiuolaikinės technologijos labai padeda?
– Vienareikšmiškai taip. Dabar gyvenu viena, ir jei nebūtų technologijų, vienai likti man galbūt būtų baisu. Sunku ir buitį pritaikyti, ir psichologiškai. Bet kadangi yra technologijos – žinau, kad jei kas nutiks, vaizdo skambučiu galiu paskambinti artimiesiems ir paklausti, ar viskas gerai.
Turiu voveriuką Degu, tad artimieji vaizdo skambučiu irgi pasako, ar jam viskas gerai: ar ko nepasiekia, ar užstrigęs.
Technologijos padeda keliauti – kelionės tikslą įsivedi į navigaciją ir gana tiksliai pasako nuorodas, kur esi ir kur reikia eiti. Taip pat ir viešasis transportas pasiekiamas – nereikia klausti žmonių, koks autobusas, kur važiuoja. Viską pasako programėlė.
Yra dar viena tarptautinė platforma „Būk mano akimis“, kurioje labai daug savanorių, tarp jų yra ir lietuvių. Jos esmė – kad kiekvienas žmogus, kuriam reikalinga žmonių, turinčių sveikas akis pagalba, galėtų kreiptis.
Man dar neteko ja naudotis, nes kol kas mano akys yra brolio, draugų akys.
