Ar kada susimąstėte, kas apskritai yra kalba, kokia jos svarba ir ką ji mums reiškia? Lažinčiausi, kad daugelis – tikrai ne. O kam mąstyti apie dalykus, kurie yra tarsi duotybė, savaime suprantami, ar ne?
Ir pati dar mūsų su Marija pokalbio pradžioje ištariu frazę, kad „tarsi visi suvokiame, kokia svarbi iš esmės yra kalba“, o ji įsiterpia sakydama: „Gerai būtų, kad visi tai suvoktume, bet, deja, taip nėra“, ir užduoda man klausimą: „Kiek, pačios įsivaizdavimu, skiriate dėmesio ir laiko savo kalbai, sakykime, įsigilinti į tai, kokius žodžius parenkate, kaip komunikuojate draugų rate, namuose ar darbe?“ Beveik iškart atsakau: „Neskiriu.“
„Va, va. Žinokit, neskiria niekas, – pokalbį tęsia Marija. – Bet, jei tau kas nors tavo gyvenime yra svarbu, tarkime, figūra, vadinasi, bent truputį laiko kasdien tam skirsi – pavyzdžiui, kokį pratimą padarysi.
Netiesa būtų sakyti, kad visi suvokia kalbos svarbą, nes niekas beveik nieko ta linkme nedaro. Ar žmogus rūpinasi kuria nors savo gyvenimo sritimi, vertinu pagal tai, ar jis veikia ta linkme. Jeigu jis tik žino žodžiais, kad yra svarbu rūpintis artimaisiais, bet to nedaro, tai realiai jis to nejaučia, o tik turi kažkur perskaitytą žinutę, kad tai yra svarbu.
Taip pat yra ir su kalbėjimu ar viešuoju kalbėjimu. Labai skirtingam lygmeny mes suvokiame, kad kalbėjimas yra svarbus.“
Šiame interviu M.Mikalauskienė dalijasi ne tik patarimais ir pavyzdžiais, kas yra viešasis kalbėjimas, kaip jo išmokti, kaip sugebėti patraukti klausančiojo dėmesį, sužavėti auditoriją, perlipti per savo baimes, bet ir savo asmenine istorija, kaip viešasis kalbėjimas, drąsa ir stiprus noras jai padėjo tapti pasaulinio lygio viešojo kalbėjimo eksperte.
– Marija, tai kuo svarbus viešasis kalbėjimas, kokią galią jis turi ar gali turėti kiekvieno mūsų kasdieniame gyvenime?
– Čia būtų dvi mintys. Pirmoji – kad viešasis kalbėjimas mano žodyne yra bet koks kalbėjimas, kur tu turi tikslą – nuo vieno taško judi link kito su kitu ar kitais žmonėmis. Tu turi pravesti per tą kelią.
Sakykime, asmeniniame santykyje mes sėdime, bendraujame, ilsimės, neturime jokių tikslų, galime lengvai kaitalioti temas, nebūtinai labai rišliai kalbėti, spragas, kurios atsiranda dėl struktūros nebuvimo, užpildo emocijos ir pan. Tai yra asmeninis pokalbis. O viešasis kalbėjimas, net ir su tuo pačiu žmogumi, pasireiškia tuo, kad atsiranda kryptis, lyderystės elementas, nori nuvesti žmogų į kitą vietą.
Netiesa būtų sakyti, kad visi suvokia kalbos svarbą, nes niekas beveik nieko ta linkme nedaro.
Pavyzdys: žmogus šiaip sau išvažiavo pasivažinėti po miestą – jam nieko nereikia. O jei jis tiksliai turi nuvykti į kokią nors vietą, jam prisireikia daug nuorodų, žinoti, kur ir kada pasukti ir t. t. Panašiai ir su viešuoju kalbėjimu, kol yra asmeninis pokalbis, nieko nereikia žinoti, kai atsiranda viešasis kalbėjimas, t. y. judėjimas tikslo link, reikalinga žinoti, kas veikia, kas neveikia ir pan.
Apskritai kalbant apie svarbą – bet kur gyvenime, jei turi kokį nors tikslą ir ten yra žodis, vadinasi, tau prasminga mokytis viešojo kalbėjimo.
Antra mintis, kuri visa tai dar labiau paryškina: yra toks Warrenas Buffettas – vienas garsiausių visų laikų investuotojų, labai išmintingas, fainas žmogus, jis yra pasakęs: „Geriausia mano gyvenimo investicija – į viešąjį kalbėjimą.“ Ką jis turėjo omeny? Kad kiekvienas pardavimas, santykis su kolega, kiekvieno įmonės darbuotojo įtikinimo momentas, kiekvienas susidūrimas su partneriais, tiekėjais ir t. t. – visur vienaip ar kitaip yra įsivėlusi kalba.
Ir, jei tu neturi įrankių, nuorodų, kaip nuo A iki B judėti efektyviai, gali daug klaidžioti kaip tas žmogus, kuris šiaip sau išvažiavo pasivažinėti po miestą, nors žinai, kad nori į tikslią vietą, bet niekaip negali ten nukakti, ir pats nežinai, kodėl. Tie įgūdžiai, gebėjimai įtikinti, būti charizmatišku, įkvėpti, pasukti mintį savo linkme, įnešti tikslumo ir kuria galimybę judėti kryptingai.
– Ar žmogus, nelankydamas jokių kursų, pasitelkęs knygas, vaizdo pamokėles, gali pats išmokti viešojo kalbėjimo namuose? Ar reikalingas specialistas, kuris pasuktų tinkama linkme?
– Ir taip, ir ne. 99 proc. knygų parašytos šabloniniam kalbėjimui. T. y. jos skirtos suformuoti kalbėtoją, kuris atitinka tą standartą. Jei sakyčiau, įsivaizduokite standartinį pranešėją, tai tikrai įsivaizduotumėte tą tokį energingą, lakstantį, spirgantį, stipriai kalbantį. Tas šablonas mūsų visuomenėje dabar yra dominuojantis, todėl visos knygos rašo apie jį.
99 proc. knygų parašytos šabloniniam kalbėjimui.
Minusas, mano akimis žiūrint, jei mokaisi iš tokios medžiagos – vis mažiau tampi savimi ir vis labiau bandai patekti į kažkokį šabloną, kuris tau tolimas, sudėtingas, tavęs neveža. Bazinių technikų tikrai galima išmokti, tik kuo daugiau gilinsiesi, tuo labiau tolsi nuo savęs.
Individualus darbas su ekspertu mokiniui leidžia aptikti savo autentiškumą, talentus. Aš pati, kai turiu aukštesnės klasės mokymus, grupėse yra po 12 žmonių, ir aš tądien visiems galiu pasakyti, kur jo kalbėjimo talentas. Labai retos išimtys, kai negaliu, vadinasi, tada žmogus jau turi didelių kompleksų ir niekaip negali atsipalaiduoti, nors darome ir daugybę atsipalaidavimo praktikų.
Taigi, jei jis negali atsipalaiduoti, tada ir neišlenda tie perliukai, o jei atsipalaiduoja, visada išryškėja: vieno – humoras, kito – aštrus protas, trečio – gestikuliacija, ketvirto – įsikūnijimas, kūno kalbos vaizdiškumas, penkto – vaizduotė ir t. t. Talentų gali būti pačių įvairiausių, ir jų jokia knyga neatskleis.
Kitas dalykas, knyga taip pat negali duoti greito ir efektyvaus judėjimo.
– Sakoma, iškalba, kaip ir kitos mūsų asmeninės savybės, vieniems duota, kitiems ne. Ar žmogus, kuris iš prigimties yra labai tylus, introvertas, paniškai bijo scenos, gali išmokti viešojo kalbėjimo, nugalėti save?
– Tikrai taip nutinka, esu mačiusi tokių atvejų. Bet čia labai svarbūs keli dalykai. Galima įvardyti skirtingais žodžiais, bet šiandien įvardysiu taip.
Pirma – kiek tu skausmo esi patyręs toje srityje. Jei esi patyręs mažai skausmo, gali būti, kad dar nesi pasiruošęs paleisti tos baimės, tiesiog nejauti tam poreikio. Pavyzdžiui, niekada neragavote mango. Ir kas nors jums sako: duokite man 100 eurų, duosiu mangą. Kažin ar suvilios toks pasiūlymas.
Panašiai yra ir su negatyviais dalykais. Jei viešajame kalbėjime žmogus nesusidūrė su didele baime, tiesiog niekada nebandė taip kalbėti, jis turi tokią situaciją, kad šiandien bijo. Bet jis dar neprisiragavęs tos baimės. Jis nežino, ką reiškia kalbėti be jos, ką reiškia realizuoti save kalbėjime, neturi jokių stimulų, kad peržengtų baimę. Taip nutinka, kad toks žmogus tiesiog to nenori. Ir pats nežino, kad nenori.
Būdama 13–16 metų fantastiškai mėgavausi viešuoju kalbėjimu, paskui gavau traumą ir dešimt metų buvo žiauriai sunku kalbėti. Bet aš turėjau ypač didelį norą tą baimę peržengti. Tačiau tam reikėjo labai daug ką pakeisti savyje, išorėje, reikėjo jėgų ir t. t., kol atradau tas technikas. Taigi manyje buvo noras, kilęs iš skausmo. Man kartais atrodo, kad žmonėms reikia daugiau skausmo, jog jie turėtų daugiau jėgos peržengti baimę.
Man kartais atrodo, kad žmonėms reikia daugiau skausmo, jog jie turėtų daugiau jėgos peržengti baimę.
Kitas dalykas yra prasmė. Tarkime, pradėsi lankyti sporto klubą, nes šiek tiek nori pakoreguoti kokią nors savo kūno vietą. Tai tavo prasmė nėra labai didelė, pasižadėjai, kad nuo sausio 1 d. lankysi, bet kas bus po 10 dienų? Greičiausiai kris motyvacija, o po mėnesio jau tikriausiai ir nebelankysi. Ir taip nutinka daugeliui žmonių, nes mes neįsisaviname to įvykio, veiksmo prasmės, svarbos.
Bet, jei sausio 4 d. sužinai, kad tau šakės – mirsi, jei nelankysi specialių mankštų, reikalingų širdžiai, tavo prasmė tampa gyvybė arba negyvybė. Kokia tikimybė, kad tas mankštas dar lankysi sausio 10-ąją? Tikrai lankysi. Po mėnesio? Irgi lankysi. Panašiai yra su baime. Jei tavo prasmė yra tokia, kad reikia pasirodyti gerai prieš kolegą ar papildomai šį mėnesį uždirbti 50 eurų, mažai galėsi atlikti, tavyje nebus pabudusi didelė jėga tam.
Bet kas kita, jei tavo prasmė yra kažkada jau gulint mirties patale atsisukti atgal, peržvelgti, ką padarei ir ko nepadarei, ir bus svarbu, kaip dėl to jausiesi. Pavyzdžiui, galėsi pasakyti, kad jei tos kalbos nebūčiau pasakęs, mano visas gyvenimas būtų nuėjęs veltui. O gal atlieki kažkokią misiją ar save realizuoji. Arba turi tokį ryšį su visuomene, kad jauti kitų žmonių skausmą, ir tada, kai tai jauti, negali nedaryti, nes tau pačiam plėšia širdį nuo jų skausmo. Ir eini į sceną su totaliu energijos ir galios pertekliumi, nes kitaip negali. Tada lengva ir baimę peržengti.
Trečia sudedamoji dalis – tavo psichologinis išsivystymas ir žinios, t. y. kiek gerai save pažįsti, savo baimę, kiek gali į ją pasinerti gilyn – tai nemalonu, bet ar esi psichologiškai stiprus tai padaryti, ją išanalizuoti, perprasti ir atrasti raktus, kaip iš jos išbristi.
Kad galėtum tai padaryti, reikalinga psichologinė branda. Visa tai irgi auga pamažu, bet auga. Tam tikri specialūs pratimai, technikos leidžia tai daryti per atsipalaidavimą, sąmoningumą, meilę sau, tinkamas žmogus šalia leidžia tau patikėti, kad tu gali, jis kartu su tavimi įneria ten ir pasikuičia, kol padeda tau pačiam iš to išlipti.
– Kodėl žmonės bijo kalbėti?
– Daug priežasčių, jos įvairios, pagrindas yra nemeilė.
– Kam? Sau, kitiems?
– Jei imtume labai platų spektrą, tai apskritai žmonių nemeilė vieni kitiems. Pas mus visuomenėje įprasta, kad net mamos – ir tokių yra daug, už gerus darbus duoda meilę vaikui arba neduoda, t. y. jei vaikas buvo geras, padarė ką nors gerai, tai jį apkabina, pabučiuoja, myli. Jei vaikas ką nors išpylė, sudaužė, jau rėkia, nemyli. Taigi, atrodytų, jau mūsų pačiam intymiausiam meilės ryšy realiai meilės nėra. Visi yra peralkę to jausmo, kai tave palaiko, priima, kai tau suteikia šilumą, dėmesį.
Esmė ta, kad iš vaikystės išmokome, jog tai gausi už gerą, teisingą veiksmą – bent jau iš mamos. Mokykloje mus dresuoja per pažymius. Taigi mes esame dresuojami atitikti teisingą veiksmą, tada ką nors už tai gausi. Dėl to žmonės yra išsigandę gyventi, realizuoti savo projektus, atrodyti taip, kaip jiems patinka. Jie išsigandę daug ką daryti, įskaitant ir kalbėjimą.
O scena yra kaip didinamasis stiklas. Jei bijai daryti projektą, kas pamatys, kad tu jo nepadarei? Niekas. Ir skausmo dėl to, kad potencialiai negavai meilės, yra nedaug, tu to nepatyrei.
Esmė ta, kad iš vaikystės išmokome, jog tai gausi už gerą, teisingą veiksmą – bent jau iš mamos. Mokykloje mus dresuoja per pažymius.
Bet scena, kai tu į ją lipi ir į tave žiūri daug žmonių, yra toks tiesioginis kriterijus, lakmusas, ar atitikai standartus, ar ne. O kadangi mes prisirišę, kad atitikimas lygu meilė, mums labai skauda jų neatitikti. Matome kelis snūduriuojančius žmones salėje, šakės, katastrofa, viduje jausmas, kad mano mama manęs nemyli. Taip ir išeina, kad žmogus bijo daug ko, o kalbėjimas išdidina jo baimes.
– Nuo ko reikėtų pradėti mokytis viešojo kalbėjimo?
– Gal nuo savęs revizijos. Pasidaryti vaizdo įrašą, jį įdėmiai peržiūrėti, kas patinka, kas ne, paklausti kitų nuomonės, galite įsidėti įrašą į feisbuką, sulaukti aplinkinių reakcijų, kitaip tariant, susižinoti savo startinę poziciją. Ir, sakykime, tau pasako, kad per tyliai kalbi – pradėk nuo to. Arba, kad sunku išlaikyti dėmesį – tada ieškok įvairovės, įtraukimo technikų, ieškok dar ko nors, kas padarytų tave charizmatišką, laisvą.
– Sakot, charizmatišką. O kas yra charizmatiška asmenybė? Ar galima tokia tapti?
– Ne visiems pavyktų susikurti tokio pat lygmens charizmą, nes tai yra ir įgimtos savybės. Būna žmonių, kurių energetika yra tokia stipri, kad jiems, nieko nedarant, įėjus į patalpą visi nuščiūva. Bet čia jau tokios išskirtinės asmenybės.
Charizma yra totalumas. Kiek totaliai tu pasineri į savo kalbą, intonaciją, kūno kalbą, vaikščiojimą ant scenos, tikėjimą savo idėja, realizaciją to, ką jauti viduje.
– Kaip savo kalba patraukti klausančiojo dėmesį? Kas yra svarbu – tai, ką sakome, reiškiama emocija, o gal intonacija, balso tembras?
– Viskas priklauso nuo konteksto ir klausytojo. Pavyzdys, esi IT specialistas, kuris dirba su dideliais skaičiais, didelėmis duomenų bazėmis, ir tau reikia labai greito kompiuterio. Tai kas tave labiau įtikins – ar pardavėjas, kuris mosikuos rankomis, gestikuliuos ir pardavinės didelį, lėtą kompiuterį, ar tas, kuris aprašys tikslią, detalią informaciją apie tą kompiuterį? Kaip ir akivaizdu, kad antrasis variantas, nes tu tiksliai žinai, ko tau reikia.
Arba kita situacija: širdyje jauti tuštumą, beprasmybę, nori užsipildyti ir pasirenki nueiti į spektaklį – būna tokių transformacinių spektaklių. Ir jame užuot išgyvenę, gestikuliavę, intonavę, aktoriai kalba kažkokiais tekstais: tiek ir tiek žmonių nepatenkinti savo gyvenimu, tiek ir tiek ieško to ir ano, todėl turėtumėte daryti tą ir aną. Irgi nesuveiktų, tiesa? Toks ir atsakymas.
Lygiai tas pats yra su kalbomis. Svarbu, su kuo kalbi, ko jie nori ir koks yra kontekstas.
– Kada kalbant verta rodyti emocijas, o kada jas užgniaužti, būti susitvardžiusiam, tokiam teisingam?
– Jei tu atstovauji labai konkretų įvaizdį turinčiai organizacijai, pavyzdžiui, esi šalies prezidentas, tau reikia prisiderinti prie to įvaizdžio, negali iš jo iššokti, nes gadinsi visos organizacijos įvaizdį.
Įsivaizduokime, prezidento patarėjas ateina ir emocionuoja, taškosi – numuš visos institucijos prestižą. Taigi tokiose vietose tu turi atitikti, nes ten esi ne autentiškas kalbėtojas, o atstovas. Ten iš pranešėjo gyvybės niekas nesitiki ir neieško.
Mes pasitikime tuo žmogumi, su kuriuo galime pajusti emocinį ryšį.
Bet jei tu ateini kalbėti kaip žmogus, o dažniausiai taip ir yra, mes pasitikime tuo žmogumi, su kuriuo galime pajusti emocinį ryšį. Čia kaip su filmo herojais, jei su kuriuo nors surezonuoji, pajauti jo širdį, išgyvensi kartu su juo.
Panašiai yra su kalbėjimu. Jei auditorija su tavimi emociniu lygmeniu surezonuoja, tada galite nudirbti darbų, kurių nebūtų galima atlikti, kai emocinio ryšio nėra.
– Kur jums pačiai jūsų asmeniniame gyvenime, siekiant asmeninių tikslų, yra padėjęs viešasis kalbėjimas, baimės nebuvimas?
– Pradėsiu nuo tokios linksmos istorijos. Būdama 13-os neapsakomai, totaliai įsimylėjau vaikiną. Bet jis manęs nemylėjo. Ką daryti? Jis apie mane nieko nežinojo, tarp mūsų nebuvo jokio ryšio. Ir štai, kur man padėjo drąsa.
Du mėnesius beveik kasdien dariau įvairiausius dalykus, visokias staigmenas jam, kad tik jis į mane atkreiptų dėmesį. Įsivaizduojat, įsimylėjusi 13-os metų mergina? (juokiasi) Rodžiau tą dėmesį ir dariau crazy dalykus, kol tas vaikinas visiškai mane įsimylėjo. Šiandien tas vaikinas yra mano vyras. Ką gali drąsa. Ji yra laisvė eiti noro link. Nori – eini ir nieko nepaisai.
Kita situacija – su įdarbinimu Amerikoje. Jau žinojau, kad esu stipri pranešėja, nes paauglystėje dalyvaudavau skaitovų konkursuose, taip pat turėjau patirtį ir scenoje. Iš pradžių turėjau nusiųsti CV, paskui turėjau kalbėtis su įmonės personalo valdymo specialiste, tada turėjau siųsti du savo vaizdo įrašus – padariau superprofesionalius. Praėjo.
Paskui jie man atsiuntė 16 puslapių mokymų teksto, kurį turėjau išmokti atmintinai. Išmokau. Turėjome pokalbį su šešiais jų organizacijos žmonėmis, turėjau jiems tarsi pravesti tuos mokymus. Atrodė, kad viskas sekėsi neblogai. Po dviejų trijų savaičių sulaukiau atsakymo: labai smagu, kad dalyvavote, bet mes turėjome tikrai stiprių kandidatų, tad jūs nepatekote. Koks mano pirmas jausmas? Jūs suklydot (juokiasi).
Kaip tai įmanoma? Viskas dėl drąsos. Bet šioje vietoje raktinis elementas yra ne tik savybė drąsa, bet ir savybė norėti.
Kadangi tikrai ten norėjau ir norų link einu drąsiai, nuvažiavau į Londoną, kur vyko tos organizacijos mokymai. Atsimenu, važiavau labai sąmoningai. Buvau pasirinkusi istorijų apie save, padariusi daug dalykų, gerai apsirengusi, pasiruošusi su visais bendrauti ir t. t. Iškart pradėjau bendrauti su tais treneriais, per pertraukas juos kalbinti, atsisėsti prie jų stalo, bendrauti su žmonėmis. Tą dieną viską išpildžiau maksimaliai. Su vienu trenerių labai gražiai atsisveikinome, apsikeitėme kontaktais.
Po trijų dienų man rašo tie patys žmonės, kurie prieš tai mane atmetė: Marija, mes girdėjome fantastiškų atsiliepimų apie tave, atsiprašome už savo klaidingą sprendimą, norime, kad tada ir tada atvyktum į Ameriką mokymams, viskas apmokėta. Nuvažiavau, turėjau daug fantastiškų mokymų, pradėjau keliauti su jais po pasaulį, visiškai pasikeitė ir jų, ir mano požiūris.
Kaip tai įmanoma? Viskas dėl drąsos. Bet šioje vietoje raktinis elementas yra ne tik savybė drąsa, bet ir savybė norėti. Jei žmonių paklaustume: ko tu nori? Kiek jų atsakytų tiksliai? Atsakytų tuos primityvius dalykus: namo, mašinos, bet klausimas čia – kur tu degi? Apie ką galvodamas, kad tu tai galbūt gausi arba negausi, tu negali to negauti? Kur tu degi, kad tai būtinai turi būti tavo gyvenime? Jei to nėra, tau reikia vystyti savo gebėjimą norėti – kitaip tariant, tau reikia išmokti norėti.
