Retai Lietuvoje girdima solistė dabar ruošiasi po pusantrų metų į sceną grįžtančiam „Vilnius City Opera“ spektakliui „Samsonas ir Dalila“, kuris koncertų salėje „Compensa“ rodomas jau gegužės 3 ir 4 dienomis, rašoma pranešime.
Nuo tada, kai 2015-aisiais Tarptautiniuose operos apdovanojimuose kaip geriausia jaunoji solistė įvertinta, Velse magistrantūrą ir mokslus Nacionalinės operos studijoje Londone baigusi Justina Gringytė debiutavo su „Vilnius City Opera“ spektaklyje „Jonas ir Greta“, prabėgo keleri metai.
Jono vaidmenį šioje Engelberto Humperdincko operoje ji atlieka Seule, Velso nacionalinėje operoje dainuoja Saros partiją Gaetano Donizetti operoje „Roberto Devereux“, yra laukiama ir ne vieno teatro geidžiama Karmen. Jos koncertų bei spektaklių geografija plati, o numatytos datos jau siekia 2021-uosius.
„Samsonas ir Dalila“ Justinai – miela proga grįžti į Vilniaus sceną, prisiminti jai brangų Dalilos vaidmenį, vieną pagrindinių spektaklyje. Be to, tai – nuostabi Camille'io Saint-Saënso muzika, gražūs kostiumai bei solistei labai patinkantis Dalios Ibelhauptaitės pastatymas. Ir, žinoma, puikūs scenos kolegos, pradedant Biblijos galiūną įkūnijančiu Kristiano Benedikto vardu svetur karjeros siekiančiu Vaidu Vyšniausku, Dagono žynį vaidinančiu Kostu Smoriginu.
Mažasis Gustas mamą į šį, kaip ir visus kitus jos spektaklius, išleis be dramų – namuose jos lauks su močiute, Justinos mama Nijole, kuri dukrai sudaro visas sąlygas derinti darbus ir motinystę, o ši solistei nepaprastai tinka ir patinka.
Pokalbis su Justina Gringyte – apie kasdienybės džiaugsmus, motinystę, tarptautinę karjerą ir muziką.
– Į sceną grįžote, kai sūnus buvo dar visai mažutėlis?
– Atsimenu, kai Gustukui buvo du mėnesiai ir viena savaitė, jau turėjau pirmą pasirodymą Londone, didžiulėje „Royal Albert Hall“ salėje. Dainavau „Odę džiaugsmui“. Tai buvo bene sunkiausia, ką esu patyrusi. Tačiau supratau, kad anksčiau ar vėliau vis vien reikės išeiti į sceną.
Jis žino žodžius: „Mama dainuoja.“
Sunku būna ir dabar. Pavyzdžiui, reikia mažiau nei dviem paroms vykti į Didžiąją Britaniją dainuoti Velso nacionalinės operos spektaklyje,
iškviečiu taksi į oro uostą, o net pykina iš streso, nes nenoriu išvažiuoti. Ne dėl to, kad nenorėčiau dirbti, nenoriu palikti namų. Kitą kartą net į repeticiją išeiti sunku. Nors visada žinau, kad vaikui viskas gerai, kad jis saugus ir laimingas.
– Kitos mamos – priešingai, vis ištrūkti iš namų nori.
– O man – atvirkščiai. Gal dėl to, kad visą laiką reikėjo eiti ir dirbti? Užtat nieko nėra nuostabiau, kai žinau, kad namie laukia toks gėris. Tai – fantastika.
– Gustas lengvai išleidžia pro duris?
– Jis žino žodžius: „Mama dainuoja.“ Net jei nebūnu visą dieną, bet močiutė paaiškina, kad dainuoju, jis ramiai laukia. Nes mama visada pareina. Ir dar – su kokiomis nors gėrybėmis (šypsosi).
– Tenka dirbti ir namuose. Kaip į tai reaguoja sūnelis?
– Su manimi Gustelis bando atlikti tuos pačius balso pratimus. Jam patinka. Kai tik pradedu dainuoti, jis mėgsta ateiti, apsikabinti mano koją, būti ant rankų. Pasidainuojam, po to eina žaisti.
Ir močiutė, ir aš dainuojame jam lopšines. Vakar kaip tik niekaip negalėjau užmigdyti, viską išbandžiau, o jis – nepasiduoda. Tada atsiguliau į lovą ir sau pati pradėjau dainuoti jo lopšines. Gustas atėjo, pas mane susirangė ir per kelias sekundes užmigo.
Nors jo geriausia draugė yra močiutė, Gustas turi ir kitą puikų bičiulį – mano brolio sūnelis tik trim mėnesiais už jį jaunesnis. Kaip jie kartu dūksta! O kai išvažiuojame į užsienį, abu savo kalba šnekasi internetu per kamerą. Stengiamės kuo daugiau pabūti su brolio šeima, planuojame atostogas kartu. Šįmet, tikiuosi, turėsiu atostogų savaitę be natų!
– Jums pasisekė, kad sūnelį paliekate itin artimam žmogui – savo mamai.
– Tai yra mano didžiausias džiaugsmas, gėris ir palaima. Dėl to man labai pasisekė ir sekasi. Juk besąlyginė meilė ir namų ramybė, ta palaiminga būsena, yra didžiausias turtas. Kiekvienas rytas man yra šventė, džiaugsmas. Išėjęs iš tokių namų į pasaulį gali bet ką padaryti – niekas nebaisu, tavęs niekas negali pažeisti, o jei kas ir bandys, grįžęs į namus atsigausi akimirksniu, nes jie – absoliuti šventovė.
Kiekvieną akimirką dėkoju visatai, kad taip yra.
– Visi trys ir keliaujate po pasaulį, kur jus nubloškia sutartis?
– Išskyrus mano trumpąsias paros ar dviejų išvykas. Nes į jas leistis visiems būtų neracionalu. Būna, beprotiškai pavargstu nuo kai kurių savo kelionių, kolegos kartais kraupsta nuo mano priimamų sprendimų, bet aš noriu bet kokia kaina kuo greičiau po spektaklio atsidurti namie. Man taip geriau. Greičiau grįžtu, greičiau pailsiu.
– Gustas lėktuvų nebijo? Su juo skraidote ne tik po Europą, net iki Pietų Korėjos nusibeldėte!
– Lėktuvai jam patinka. Vaikas auga labai greitai ir greitai keičiasi, nežinia, ko reikės po metų, bet kol kas, nors turėjome daug ir ilgų kelionių, nepatyrėme streso nei mes, nei jis. Kažkaip organizuotai, su nuotaika viską susitvarkome. Svarbu tinkamai pasiruošti.
– Susidėti tiek sauskelnių, kiek valandų truks skrydis? Skaičiau, kad darėte ir taip.
– Visur gyvenime labai svarbu pasirengimas. Kai nuskrendu į Londoną, pernakvoju pas savo draugę, taip atsiranda proga mums pabendrauti.
Kartą ji ruošė pietus keturiasdešimčiai žmonių. Aišku, turėjo pagalbos, bet aš stebėjausi: „Sara, kaip tu šitaip apsiimi?“ Draugė, kuriai jau 65-eri, man atsakė: „Visa ko esmė – pasiruošimas. Svarbu laiku pradėti ruoštis.“
Ir iš tikrųjų pagalvojau apie savo gyvenimą: jei ateini į repeticiją pasiruošęs, viską išmokęs, padaręs namų darbus, jautiesi ramiai. O aš esu žmogus, kuris turi viską suorganizuoti, suplanuoti. Kai dienotvarkė yra sutvarkyta tiksliai, penkių minučių improvizacijos laisvė nesugriaus viso pamato, struktūros, bet jei plano nėra, tada prasideda stresas, panika. Užtat ir su skrydžiais viskas būna ramu, nes labai susiorganizuojame.
Na, o apie sauskelnes... Galbūt jų tiek daug nereikės, bet geriau pasiruošti. Daug skaičiau internete, susirašiau papunkčiui į telefoną. Ir tada man gerai. Bet kiekvienas turi savo sistemą. Gal kitiems viskas pavyksta plaukiant pasroviui, bet aš taip pradėčiau nervintis.
Be to, Gustas turi savo režimą ir jį mėgsta. Tas režimas ir yra jo dienos struktūra: laikas miegui, laukui, maistui, tad stengiamės jį tokį išlaikyti. Tada ir jam, ir man viskas aišku. Mes labai matematiški.
Kai dienotvarkė yra sutvarkyta tiksliai, penkių minučių improvizacijos laisvė nesugriaus viso pamato, struktūros.
– Teko girdėti, kad gimdymas turi įtakos solisčių balsui. Kaip nutiko jums?
– Labai daug skaičiau, kalbėjau su mokslininkais, kad kategoriškų pokyčių nebūna ir būti negali. Taip, mano pėda padidėjo pusę dydžio, nes besilaukdama buvau pastambėjusi, dabar vėl sulysau, o pėda ir liko paaugusi. Užtat turėjau išdalinti visą krūvą nuostabių batų! Bet kaip buvau 177 cm ūgio, tokia ir likau, netapau metro devyniasdešimties ar metro penkiasdešimties centimetrų ūgio.
Visas raumenynas, taip pat ir balso klostės, kardinaliai nesikeičia. Pokytis dažniausiai ateina iš psichologinės pusės – galbūt labiau atsipalaiduoji, raumenys leidžia giliau kvėpuoti. Bet gerklėje, aparate, skirtumų didelių nėra.
Man tuoj bus 33-eji, kūnas šiek tiek keičiasi, ateina branda visur – ir kūne, ir balse.
Atrodo, buvau ir liksiu mecosopranas (juokiasi). Nors kitų metų sezono „Kaimo garbėje“ mano partija tokia, kurią dažnai dainuoja ir sopranai. Pamažu, be streso ateina laikas ir dramatiškesniems vaidmenims.
Šis laikas – labai įdomus, repertuaras vis didėja, man pačiai smalsu: kas toliau, ką dar aš galiu padaryti? Jau buvo iššūkių, kurių netikėjau, kad galiu įveikti.
Savęs pažinimas tęsiasi... Ne taip seniai iš Barselonos kraustėmės į Velsą. Ten pasirodžiau pavėlavusi – ką tik buvo pasibaigę spektakliai. Jau vyko „Roberto Devereux“ repeticijos, dirigavo maestro Carlo Rizzi. Jis tuo pat metu ruošėsi ir kito spektaklio – „Kaukių baliaus“ premjerai.
Pamažu, be streso ateina laikas ir dramatiškesniems vaidmenims.
Antrą dieną Velse mano mama pasijuto prasčiau, todėl atšaukiau repeticiją ir likau namuose su ja ir Gustuku. Skambina maestro: „O tu moki Ulriką?“ Tai – „Kaukių baliaus“ mecosoprano partija. Sakiau jam, kad nemoku ir negalvojau, kad artimiausius dešimt metų tas natas atsiversiu.
Maestro, kuris puikiai pažįsta mane, mano balsą, galimybes, tęsė: „Žinau, kad tu gali, bet nenoriu spausti. Ar galėtum atsiversti natas ir pasižiūrėti?“ Buvo penktadienio popietė.
Perklausiau, kada turėčiau viską išmokti. „Pirmadieniui.“ Generalinė repeticija numatyta antradienį, Ulrikos vaidmens atlikėja susirgusi. Maestro paprašė, kad pažiūrėjusi natas atvirai pasakyčiau, noriu mėginti, ar ne. Šiaip „Roberto Devereux“ operos Saros vaidmuo, kurį repetavau, toli nuo Ulrikos, dėl to iš pradžių dvejojau.
Bet kaip tik Gustas pabudo iš pietų miego, kompiuteryje atsiverčiau natas ir pradėjau dainuoti. Visai gerai.
Paskambino iš teatro, paklausė, ar galėsiu jau pirmadienį repetuoti, paprašiau atvežti spektakliui reikalingas natas. Iki pirmadienio atmintinai partiją mokėjau ir scenoje repetavau su orkestru.
Galiausiai mano kolegė, tikroji Ulrika, pakilo ir dainavo generalinėje repeticijoje, po to – premjeroje, nes nenorėjo prarasti pinigų. Aš iš viso to gavau ne tik galingos patirties. Sužinojau, jog, repetuodama kitą operą, galiu tuo pat metu tokį vaidmenį išmokti per dvi dienas. Dar ir namai, buitis, vaikas – dvylikos valandų per parą vien darbui negalėjau skirti.
Savęs, gink Dieve, nebūčiau kryžiavusi, jei būčiau negalėjusi paruošti šio vaidmens. Bet supratau, jog tai man yra įmanoma. Ir galimybės didėja kasdien. Bręstu, augu. Gera ir labai įdomu.
– Vis dar dirbate internetu su vokalo pedagoge Buddug Verona James iš Didžiosios Britanijos?
– Kartą ar du per savaitę, kartais – tik sykį per dvi ar tris savaites. Priklauso nuo užimtumo, nes, būna, repetuoji nuo ryto iki vakaro, grįžti namo ir griūni.
Sužinojau, jog, repetuodama kitą operą, galiu tuo pat metu tokį vaidmenį išmokti per dvi dienas.
Mano dėstytoja daugiausia gyvena Kardife, tad repetuodama Velso nacionalinėje operoje turėjau tikrą komfortą – prieš repeticijas važiuodavau pas dėstytoją padirbėti, ji buvo ir generalinėje repeticijoje, spektaklyje.
Tai – tikra prabanga ir viena priežasčių, dėl ko su meile grįžtu į Velsą. Be to, ten dirba ir labai aukšto lygio profesionalai, geri ir šilti žmonės.
Žiemą vyksiu į Anglijos nacionalinę operą dainuoti Karmen, Kalėdoms grįšiu namo, o paskui – vėl į Londoną. Britanija man artima, ten grįžtu kaip į antrus namus.
Kai kur spaudoje būnu paminėta kaip lietuvių-britų solistė, juk visa rimtoji mano studijų dalis prabėgo tenai. Ten gyvena daug artimų draugų, kurie tapę šeimos nariais.
Žinoma, pagrindiniai namai yra ir bus Lietuva, Vilnius. Bet Didžiajai Britanijai visada skirta didelė dalis mano širdyje ir dienotvarkėje.
– Dienotvarkėje randate laiko ir savo vardo labdaros bei paramos fondui. Kaip jam sekasi?
– Svajoju, kad galbūt atsiras žmonių, kurie prisidės prie veiklos fizine prasme, nes manęs nuolat nėra. Turiu daug minčių, planų, bet tam tiesiog reikia laiko, buvimo vietoje.
Negaliu patikėti, bet jau treji fondo metai, jau yra trečias stipendininkas – berniukas akordeonistas, konkursų laureatas, – tikras stebukliukas.
Alytuje koncertuosiu su Lietuvos nacionalines filharmonijos orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, o septynerių Edas – paprašiau, kad taip būtų – su mumis gros. Man labai svarbu savo stipendininkams suteikti galimybę, pavyzdžiui, pagroti su nacionaliniu orkestru. Atsimenu, pačiai labai daug reiškė kiekvienas duotas šansas. Tai puiki motyvacija.
Nekalbame apie dideles sumas, bet esu laiminga, galėdama prisidėti nors mažomis. Štai, čiurlioniukai statė operą ir atsiuntė man laišką, prašydami padėti. Minimaliai, bet prisidėjau. Aišku, norėčiau žymiai daugiau, bet viskas – su laiku. Kol kas nuostabu, kad tai yra, tai vyksta.
Stipendijos skiriamos mano gimtojo Alytaus muzikos mokyklai, tai tęsis toliau. Galbūt ateityje galėsiu padėti Muzikos ir teatro akademijos ar konservatorijos studentams – duok, Dieve, man sveikatos ir daug metų gyventi.
– Jūs tokia jauna užsiimate rėmimu.
– Kai žmogus išeina į pensiją, galbūt jau yra sukaupęs daug pinigų, ryšių ir turi laiko, nes nebėra profesinės veiklos. Su tokiais negaliu lygintis.
Aš pradėjau, būdama trisdešimties ir po trupučiuką. O tas „po truputį“ galbūt irgi reikšminga ir svarbu.