Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Pasaulio žmonų nešimo čempionato laimėtojai Neringa ir Vytautas: „Pirmąkart vienas kitą pamatėme bažnyčioje“

Šešiametis Neringos ir Vytauto Kirkliauskų sūnus Nojus ant pečių užsideda meškiną. „Nešu savo žmoną“, – paaiškina tėvams. Ir to paties moko mažąjį brolį, trimetį Adomą. „Jūs laimėsit?“ – prieš žmonų nešimo varžybas tėvų paklausė vyresnysis sūnus. „O kaip vaikui pasakyt, kad nelaimėsi? Jis nusimins. Tai važiuoji ir laimi“, – juokėsi V.Kirkliauskas.
Pasaulio žmonų nešimo čempionato laimėtojai   Vytautas ir Neringa Kirkliauskai
Pasaulio žmonų nešimo čempionato laimėtojai Vytautas ir Neringa Kirkliauskai / Mariaus Vizbaro / 15min nuotr.

Pirmą kartą Neringą Vytautas nešė per jųdviejų vestuves – per vieną neilgą Marijampolės tiltą.

Tiesa, tada ir nešimas buvo kitoks – elegantiškas, o ne žemyn nuleista galva, moteriai kojomis apsivijus vyro kaklą.

„Negalvojau tikrai, kad Neringą ir vėliau taip dažnai teks nešioti“, – juokėsi V.Kirkliauskas.

Pasaulio žmonų nešimo čempionato laimėtojai Vytautas ir Neringa Kirkliauskai gyvena Marijampolėje. Abu – čia gimę ir augę.

Liepos 6-ąją pora jau antrus metus iš eilės iškovojo pergalę žmonų nešimo čempionate, kuris vyksta Suomijoje, – greičiausiai įveikė 253,5 metrų atstumą. Įspūdinga tai, kad 24 kartą vykstančiame čempionate daugiausiai kartų jį laimėję suomiai bei estai, vieną kartą – rusai. Šiemet lietuviai laimėjo viena dešimtąja sekundės įveikę artimiausius varžovus – suomių porą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vytautas Kirkliauskas ir jo žmona Neringa Kirkliauskienė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vytautas Kirkliauskas ir jo žmona Neringa Kirkliauskienė

„Dabar, jau antrus metus, ten skamba Lietuva. Mums labai svarbu tai, kad Lietuvos vėliava Suomijoje plevėsavo mūsų Valstybės dieną – liepos 6-ąją“, – sako Vytautas.

Pasikalbėti apie gyvenimą, meilę, sportą ir šeimą Neringa ir Vytautas mus pasikvietė į savo namus Marijampolėje. Sako, kad dėmesio dabar tiek, kad patys grįžę dar nespėjo peržiūrėti visų televizijos žinių reportažų.

Neringos ir Vytauto gyvenimas pastarąją savaitę yra pats tikriausias „realybės akvariumas“ – atviras ir perregimas. Negana to – kiekvieną jų žingsnį Suomijoje ruošiantis varžyboms ir per jas filmavo viena Vokietijos televizija, kuri apie lietuvių porą ketina kurti dokumentinį filmą.

O vienas iš didesnių netikėtumų šeimos laukė vos sugrįžus iš Suomijos. Jų namo kieme porą pasitiko per 40 žmonių – tėvų, artimųjų, draugų, kaimynų. Su ąžuolo vainiku, sveikinimais. Čia pat, namo kieme, nuskambėjo ir Lietuvos himnas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Neringą ir Vytautą Kirkliauskus po pergalės namuose pasitiko tėvai, draugai, artimieji.
Asmeninio archyvo nuotr. /Neringą ir Vytautą Kirkliauskus po pergalės namuose pasitiko tėvai, draugai, artimieji.

Lemtingas žvilgsnis

„Aš daug metų ieškojau draugės, žmonos, o pasirodo, kad ji gyveno gretimoje gatvėje“, – juokėsi Vytautas.

Panašu, kad Vytauto ir Neringos keliai Marijampolėje buvo susikirtę ne kartą. Greičiausiai jie prasilenkė gatvėje, galbūt – stovėjo prie šviesoforo ar buvo vienoje parduotuvėje. Jų namai buvo šalia, tik per vieną gatvę.

„Tarp mūsų – 7 metų skirtumas. Kai esi suaugęs, tai nėra daug, tačiau kai vaikas ar paauglys – tas skirtumas jaučiasi. Gal todėl mes nebuvome pažįstami“, – sako Neringa.

Pirmą kartą jie susitiko prieš 15 metų, bažnyčioje. Tai buvo Kūčių vakaras, Piemenėlių mišios. Pilnoje žmonių bažnyčioje jų akys susitiko: Vytautas pažvelgė į Neringą, Neringa – į jį.

Aš daug metų ieškojau draugės, žmonos, o pasirodo, kad ji gyveno gretimoje gatvėje, – juokėsi Vytautas.

„Tada bažnyčioje buvo daug žmonių, ir tuo viskas baigėsi. Kitą kartą mes visai netikėtai susitikome Naujųjų metų naktį prie miesto eglės“, – apie savo pažinties pradžią pasakojo sutuoktiniai.

Tai buvo 2003 ir 2004 metų slenkstis. Po šešerių metų draugystės jie susituokė.

Mokytoja ir viršininkas

Vytautas dirba Marijampolės pataisos namų saugumo valdymo skyriaus specialistu, Neringa – lietuvių kalbos ir tikybos mokytoja. Tiesa, Vytautas baigęs sporto vadybos studijas, tačiau pasirinko kitą profesinį kelią.

Kas ketvirtą parą dirbantis Vytautas Marijampolės pataisos namuose atsakingas už tos pamainos prižiūrėtojų darbą.

Tuo tarpu Neringa pasirinko visiškai kitą profesinio gyvenimo kelią. Kazlų Rūdos savivaldybės Antanavo pagrindinėje mokykloje ir Marijampolės savivaldybės Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijoje šiais mokslo metais ji dėstė tikybą, nors yra ir lietuvių kalbos mokytoja.

„Iš pradžių pasirinkau lietuvių kalbos studijas, bet buvo dviguba specialybė – lietuvių kalba ir tikybos pedagogika“, – sako Neringa.

Sportiški genai

Sportas Vytautą lydėjo visur ir visada. Visų pirma, jis kilęs, kaip sako pats, iš sportiškos šeimos.

„Mano mama buvo gimnastė, nors ir nesiekus jokių rezultatų. O tėtis 1992 metais laimėjo stipriausio žmogaus titulą galiūnų varžybose. Jis man – pavyzdys. Rezultatų ėmė siekti po stuburo traumos“, – pasakojo marijampolietis.

Pats V.Kirkliauskas daug metų užsiėmė sunkiąja atletika – jėgos trikove, o nuo 1993 metų kartu su tėčiu Alvydu Kirkliausku Marijampolėje organizuoja tarptautinį galiūnų turnyrą.

Net ir atsiradus šeimai, gimus vaikams, Vytautas sportui visada randa laiko. Jis bėgioja bei įvairius pratimus daro visais metų laikais, o nuo pavasario kartu treniruotis išeina ir Neringa. Tiesa, moteris nebėgioja, kaip sako, pati neturi tam ištvermės.

Po Marijampolės stadioną ir parką ją ant pečių nešioja Vytautas – taip jie nuolat treniruojasi prieš žmonų nešimo varžybas.

Sportiška moteris kasdien pratimus atlieka namuose, dažniausiai ji dirba su savo kūno svoriu: daro „lentą“, atsilenkimus, atsispaudimus, įtūpstus, pritūpimus ir kitus pratimus.

***

– Vytautai, Neringa, dabar esate jau žinomi žmonės, ir niekam, matyt, nekyla klausimų, kai pamato, sakyčiau, keistą vaizdą – Marijampolės stadione ar parke bėgantį vyrą, kuris ant pečių žemyn galva neša moterį. O anksčiau?

Neringa: Būdavo jaunimo reakcijų, nes jie irgi stadione treniruodavosi. „Ar ten lavoną neša?“ – klausdavo.

Vytautas: Šiaip žmonių reakcijų labai daug nebuvo. Aišku, kad jiems įdomu: kas ten kabo, kodėl kabo? Dabar kai kurie jau žino. Sako: ar ruošiatės varžyboms?

Juk dalyvaujame jau penktą kartą, antrus metus iš eilės laimime. Prieš tai užėmėm penktą, trečią ir vėl penktą vietas. Tada labai nusiminėm. Galvojau, kad tas sportas ne mums, nesugebam.

– Išties kyla klausimas: tai sportas ar pramoga?

Vytautas: Tiems, kas žiūri, atrodo kaip pramoga. Bet tai sportas.

Būdavo jaunimo reakcijų, nes jie irgi stadione treniruodavosi. „Ar ten lavoną neša?“ – klausdavo.

– Neringa, galbūt negražus klausimas. Bet kiek jūs sveriate?

Vytautas: Kodėl negražus? Labai normalus klausimas.

Neringa: Per varžybas – 49 kilogramus. Mažiau negalima. O šiaip apie 51–52. Žiemą – 54. Nes šalta. Per varžybas tiek, kiek galima, kad vyrui būtų kuo lengviau.

Vytautas: Jei moteris sveria mažiau, varžybose uždeda svorius. Suomijoje buvo mergina, kuri svėrė 45 kilogramus. Tada duoda 4 kilogramus sveriančią kuprinę, ir ji vėl lipa ant svarstyklių. Jei dar trūksta 100 gramų, turi, pavyzdžiui, atsigerti, kad būtų lygiai 49. Į tai žiūrima labai griežtai.

Asmeninio albumo nuotr./Vytautas ir Neringa Kirkliauskai
Asmeninio albumo nuotr./Vytautas ir Neringa Kirkliauskai

– Neringa, o kaip jaučiasi taip nešama moteris?

Neringa: Nejaučiu kažkokio diskomforto, stengiuosi laikytis ir apie tai, ką jaučiu, negalvoju. Svarbiausia išsilaikyti, netrukdyti vyrui bėgti, kad jo neišbalansuotum, taip pat nedejuoti, ramiai ir tvirtai laikytis.

Kai jis bėga, aš truputį krutu. Tai aš stengiuosi prispausti kuo stipriau, kad kuo mažiau būtų kratymo. Juk net su kuprine bėgant ji šokinėja. Tai ir aš taip šokinėju. Mano pareiga išsilaikyti tvirčiau, kad nenukrisčiau.

Vytautas: Vieną kartą parkritau bėgdamas, dėl slidžios žolės. Bet kol kas viskas laimingai.

– Bėgant nesikalbat?

Neringa: Ne, ne.

Vytautas: Bėgant mūsų sutarimas toks: vienas kitam netrukdom įveikti tą distanciją. Be streso. Juk šokant į baseiną (žmonų nešimo varžybose baseinas yra viena iš kliūčių, kurią reikia įveikti, taip pat yra dar dvi kliūtys – aut.) galima susimušti galvą. Ar šokant per kliūtį.

Aš Neringai sakau: jei pradės skaudėti kažką, nieko nedaryk, stenkis išbūti, kol baigsiu. Nėra juk taip, kad trisdešimt minučių laikysi žmogų žemyn galva. Tai tik kiek daugiau nei minutė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vytautas Kirkliauskas ir jo žmona Neringa Kirkliauskienė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vytautas Kirkliauskas ir jo žmona Neringa Kirkliauskienė

Būti ramiems, be streso labai svarbu. Juk kai šoku į baseiną, žmonos galva būna po vandeniu, kol išlipu.

Neringa: Ir dar aš viena ranka tada turiu pasileisti, nes reikia užsispausti nosį. Tada tik viena ranka ir laikausi, kai šoka. Buvo kelis metus, kad net lūpą prasikirtau.

– Kam sunkiau – tam, kuris neša, ar tam, kurį neša?

Neringa: Tam, kuris neša. Kiek ištvermės reikia, kad įveiktum baseiną, kuris yra trasos pradžioje. Labai daug jėgų atima, dvi kliūtys, posūkiai, prilėtinimai.

Vytautas: Kai žmogus sako, kad kas tie 250 metrų, tegul pabando. Kai bėgi su svoriu, nors ir su mylimu svoriu ant pečių, finiše esi išsunktas, nei kojų nejauti, nei rankų.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vytautas Kirkliauskas ir jo žmona Neringa Kirkliauskienė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vytautas Kirkliauskas ir jo žmona Neringa Kirkliauskienė

– Normalu, kad šeimose būna ginčų. Jie netrukdo kartu treniruotis?

Neringa: Mes nelabai ir pykstamės. O jei apsipykstam, tai tada stengiamės nesitreniruoti.

Vytautas: Nieko naujo nepasakysiu – kaip ir daugelis porų, stengiamės eiti miegoti susitaikę. Jei būnam susiginčiję, iki atsigulimo stengiamės susitaikyti. Tokia nerašyta taisyklė. Išsiaiškinam, kuris neteisus. Nesinori kitą rytą atsikelti ir dar nesikalbėti, ypač prieš treniruotes, prieš varžybas. Randame kaltininką, kuris turi atsiprašyti. Žinoma, beveik visada teisi būna žmona.

– Neringa, daugelis moterų jums tiesiog pavydėtų idealių kūno linijų. Kaip dviejų vaikų mamai pavyksta tokias formas išlaikyti?

Neringa: Genai visų pirma. Abu mano tėvai labai liekni. Taip pat maistas, sportas. Nieko daugiau. Stengiamės šeimoje sveikai maitintis.

Vytautas: Kai aštuonios vakaro, klausi: ar geriau ruošti vakarienę, ar geriau ne? Geriau ne, nes vakarienė aštuntą vakare neduos jokios naudos.

– Gal ir patys savo daržovių užsiauginat?

Vytautas: Prie namo yra labiau mano mamos daržas, ji prižiūri. Jame – ir bulvės, ir morkos, ir agurkai, ir uogos, vaisiai – ką nusiskini, tas tavo. Niekas nepurkšta, tręšta tik organinėmis trąšomis, todėl žinai, ką vagai. Mėsos stengiamės nevalgyti.

Neringa: Vištieną, kalakutieną tik. Bet kiaulienos ne. Namuose karbonadų nekepam.

Vytautas: Turim tokią nerašytą taisyklę. Aš prisižiūriu šiek tiek, o žmona sako: negaliu atsilikti nuo tavęs. Bet tada ir aš negaliu prisiauginti svorio, apsileisti. Nesėdėsiu juk prie televizoriaus gerdamas alų. Taip netiesiogiai, vienas kitą papildydami, laikomės sveikatinimo, sporto, kūno rengybos.

Mes tolerantiški ir kitiems žmonėms nesakom, kaip reiktų gyventi ar ką valgyti.

Neringa: Tik jei mūsų paprašo patarimų – jų duodam.

Vytautas: Bet dauguma žmonių neklauso patarimų. Jei sako: aš nesugebėsiu, tai ką tu žmogui gali pasakyti? Arba jei vakarais kepa bulves? Kaip tu jam įkalsi į galvą?

– Kas prieš varžybas yra jūsų dopingas? Gal turit tam tikrų ritualų?

Vytautas: Ritualų neturim. O varžybose padarai tai, ką gali, kam esi pasiruošęs.

Neringa: Varžybų dieną stengiamės kuo mažiau jaudintis. Nors nelabai pavyksta.

Vytautas: Mes dėmesį kreipiam į faktinius dalykus. Tu turi pasiruošti, turi prieš tai treniruotis, kad gerai pasirodytum. Nepadės jokie specialūs batai, speciali apranga ar dar kažkas.

Tada prieš varžybas apsikabinam, palikim vienas kitam sėkmės. Ir pasitikim Dievu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vytautas Kirkliauskas ir jo žmona Neringa Kirkliauskienė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vytautas Kirkliauskas ir jo žmona Neringa Kirkliauskienė

– O ateityje? Dar dalyvausit?

Vytautas: Galvojame. Visą savaitę vienas kito klausiam – ką darom? Ir nerandame atsakymo, ar tęsiam, o gal galvojame apie šeimos pagausėjimą?

Pernai, kai laimėjome, tokių minčių nebuvo – iš karto žinojome, kad važiuosime apginti iškovotos pirmosios vietos. O dabar kol kas nežinau.

– Tarsi ir nebepatogu būtų nelaimėti. Pirmoji vieta įpareigoja?

Vytautas: Taip. Aišku, labai smagu išeiti iš sporto pasiekus aukštumą. Tu pirmas, ir gali ramiai pasitraukti.

Bet vis galvojame, ar mes tokie seni, apsileidę, kad dar kartą nesudalyvautume, nepabandytume laimėti? Nežinau, galbūt. Kitais metais būtų dar sunkiau, nes tu gauni dėmesio ne tik iš žiūrovų, bet ir iš varžovų. Tampi tuo, kurį kitiems yra tikslas aplenkti.

Neringa: Bet pavyzdys yra: šešis kartus suomių pora yra pasaulio čempionai. Tam vyrui – 54 metai.

Vytautas: Tai ir mums dar yra kur.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai