Siūti ir kurti daiktus Augustinas pradėjo nusivylęs žinomų prekinių ženklų netvarumu, prastu aptarnavimu – įsigijęs nekokybišką krepšį ir nesulaukęs iš gamintojo dėl to veiksmų, jis sako supratęs, kad nekokybiškų daiktų gamyba – kasdienybė, o įsigyti išties gerą prekę – sudėtinga.
„Mane papiktino ne tik krepšio brokas, bet ir itin prastas aptarnavimas. Realiai, tas pasipiktinimas lėmė tai, kad jo pagautas pradėjau išsyk dairytis siuvimo kursų – pagalvojau, kad galbūt galėčiau tokią paslaugą teikti geriau – tiek kokybiškesnę prekę, tiek geresnį klientų aptarnavimą“, – pasakoja jis.
Tad nejaugi tiesiog taip paprastai siuvimas į Augustino gyvenimą ir „įšoko“? Juk pripažinkime: ne kasdien užsimojame padaryti geriau, jeigu kuri nors sritis mus nuvilia.
„Tiesą sakant, jaunystėje mano tėtis turėjo siuvimo hobį, – niekada to nedarė itin profesionaliai, tačiau, turbūt kaip ir dauguma 90-ųjų kartos žmonių, bandė kažkaip papildomai užsidirbti: tad su draugu siuvo ir pardavinėjo džinsus. Šiaip mano tėtis buvo poetas“, – šypteli Augustinas, išskirdamas šią vienintelę įmanomą savo gyvenime sąsają su siuvimu.
Pameistrystė Amerikoje leido viską pamatyti iš arti
Taigi kaip tarė, taip ir padarė: Augustinas savarankiškai dalyvavo siuvėjų kursuose Kaune – juose buvo vienintelis vyras: „Labai gaila, kad šis amatas nebe toks populiarus tarp vyrų, nors visi prisimena laikus, kai būtent vyrai buvo batsiuviais, siuvėjais.“
Kursų metu Augustinas išmoko modeliuoti skirtingus drabužius ir juos siūti. Vis dėlto, kaip pats sako, tai buvo pagrindinis kursas – pakako pradžiai, bet neužteko norint eiti toliau. Kitiems žingsniams pasitarnavo pameistrio praktika.
„Amerikoje pradėjau ieškoti pameistrystės galimybių, nes Lietuvoje nepavyko – niekam nebuvau įdomus vien todėl, kad nebuvau baigęs jokių formalių siuvimo mokslų, o į kursus visi žiūri pro pirštus... Kadangi dalį laiko gyvenau JAV, turėjau galimybes pameistrio darbo ieškoti būtent ten – tokiu būdu iš labai arti prisiliečiau prie siuvimo verslo, suvokiau, kaip jis atrodo „iš vidaus“. Tada pagalvojau, kad ir aš norėčiau ir, tikriausiai, sugebėčiau valdyti tokį verslą“, – mena pašnekovas.
„Kažkada JAV kalbėjau su vienu siuvėju ir jo klausiau, kaip jis pradėjo savo karjerą. Jis man pasakė paprastai: ardžiau ir surinkinėjau daiktus iš naujo. Baigęs kursus neieškojau dar kokių nors papildomų mokslų, o tiesiog sėdau ir viską pradėjau bandyti praktiškai – būtent ardžiau ir vėl susiuvinėjau daiktus. Pagrindines taisykles žinojau, o visa kita man atrodė suvokiama ir išmokstama tiesiog darymo būdu“, – čia pat mintį praplečia pašnekovas.
Arba darai, arba – traukiesi
Įgijęs pakankamai žinių Augustinas dalyvavo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdytame Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Būk verslus“, kurio metu įsteigė darbo vietą sau bei įsigijo įrangą, reikalingą veiklai pradėti ir vystyti savarankiškai.
„Kai pavyko gauti Užimtumo tarnybos finansavimą, įvyko lūžis: kai gauni įsipareigojimus, atsakomybes, tada supranti – arba darai, arba traukiesi. Man tai buvo galutinis patvirtinimas, kad su šiuo savo hobiu turiu užsiimti rimtai. Nemėgstu, kai žmonės sako – „Tau pasisekė“. Reikėjo rašyti projektą, atitikti jo reikalavimus ir, galiausiai, kad atsirinktų būtent tave. Tai nėra sėkmė – tai darbas ir pasiryžimas, nes niekas nieko veltui nedalina“, – įsitikinęs jis.
Šiuo metu Augustinas darbuojasi miesto centre, Kęstučio gatvėje esančioje siuvykloje, kurios įranga buvo įsigyta gavus darbo vietos steigimo kompensavimo išmoką.
Nors A.Gutauskas nevadovauja milžiniškam fabrikui, kur prie konvejerių išsirikiavę dešimtys darbininkų, tačiau užtrauktukus skaičiuoja metrais, siūlus – kilometrais, įvairias smulkias detales – kilogramais. Šiuo metu populiariausias gaminys – kuprinės, apie kurias Augustinas išmano geriausiai.
Didelės, mažos, siuvinėtos, vienspalvės, su kišenėmis, pertvaromis ir be jų. Lentynose išrikiuoti ir kiti galanterijos gaminiai: nedidelės rankinės dviratininkams ar cilindro formos sportiniai krepšiai, taip pat laisvalaikio drabužiai – džemperiai, marškinėliai, kepuraitės.
Geriau vienas kokybiškas, negu trys bet kokie
Patyręs nusivylimo kartėlį dėl įsigyto nekokybiško krepšio, Augustinas nenori, kad panašioje situacijoje atsidurtų jo gaminius perkantys žmonės, todėl kiekviena kuprinė, kiekvienas, net mažiausias gaminys yra siuvamas tarsi sau pačiam.
„Mes galbūt negalime pasigirti įmonės dydžiu ar itin įspūdinga įranga, tačiau turime kitų pranašumų – kiekvieną prekę stengiamės gaminti itin kokybiškai, klientus aptarnauti maloniai, megzti ryšį, draugystę. Masinėje gamyboje tai, tikriausiai, neįmanoma. Mano filosofija tokia: kiek įmanoma – mažinti vartotojiškumą. Geriau vienas kokybiškas ilgaamžis daiktas, negu trys nekokybiški“, – užtikrintai sako jis.
Negana to, prekėms suteikiama viso gyvenimo garantija, kas reiškia, kad jeigu išryškėtų būtent gamintojo brokas, tokią klaidą Augustinas pataisytų, kad galėtumėte ir toliau sėkmingai naudotis daiktu.
„Visi prekių ženklai, į kuriuos aš lygiuojuosi, taiko neribotą garantiją. Ir aš taip darau, nes suprantu, kad visko gali pasitaikyti. Pradėjęs daugiau dirbti suvokiau, kad daryti klaidas yra žmogiška, tačiau, kiek įmanoma, stengiuosi jų išvengti, o jei jau taip įvyksta – pripažinti.“
Taigi šiandien Augustinas jaučiasi tvirtai atradęs savo nišą ir drąsiai žengia pirmyn, nors, atvirauja jis, turėti savo verslą nėra lengva – kiek į jį įdėsi pastangų, tiek ir turėsi, tad tingėti čia tiesiog nėra galimybės.
„Turbūt dauguma, kurie pradėjo savo verslą, labai greitai suvokė, kad tai darbas ištisą parą septynias dienas per savaitę. Ir aš pats tai patyriau, ir tik visai neseniai pasidariau taisyklę – bent sekmadieniais nedirbti. Turiu ir dar vieną svajonę – atidaryti siuvyklą Laisvės alėjoje. Anksčiau jų ten buvo ne viena, o dabar – nebeliko. Būtų smagu sugrąžinti tą tradiciją“, – šypteli A.Gutauskas.
Augustinas Gutauskas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte "Būk verslus", kurį įgyvendina Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
