Dideliuose miestuose apsukriausieji „suveikdavo“ spalvotų šviesoforų stikliukų, kurie šokių aikštelę nušviesdavo romantiškomis raudonomis, geltonomis ir žaliomis spalvomis. Provincijoje viskas būdavo paprasčiau, arba… sudėtingiau. Galima pusę metų lituoti tranzistorius, diodus ir visokius kitokius elementus ne visuomet ištariamais pavadinimais, ir po to tikėtis, kad, jei viskas bus gerai, jūsų lempelės mirksės į muzikos taktą. Arba… Didelėje dėžėje sumontuoti kelias dešimtis lempučių, kitoje pusėje pritaisyti krūvą jungiklių, kuriuos po to šokių metu du „šviesų menininkai“ junginės savo dvidešimčia pirštų ir taip išgaus pačius nerealiausius efektus. Sakote – nesąmonė? Dabar – taip. Anuomet – ne.
Bet grįžkime į mūsų salę. Scenoje – muzikantai. Priklausomai nuo to, kelintais metais jūs gimėte, jie – su platėjančiomis kelnėmis arba džinsais. Firminiais „itališkais“ arba „amerikietiškais“ (o iš tiesų, dažniausiai kur nors Odesos pakraštyje ar kokiame nelegaliame Armėnijos ceche siūtais) marškinėliais (tik, ginkdie, – ne „Šatrijos“ produkcija), identiškais kedais ir būtinai ilgesniais nei standartas plaukais. Rankose – gitaros. O antrame plane – pagrindinis šio straipsnio „herojus“ – jonika!
Kolekciją surinko per dvejus metus
Tokia ilga lyrinė įžanga, tikiu, ne vienam iš jūsų sukėlė nostalgiškus prisiminimus. Ir jei reikėtų pratęsti pasakojimą, daugelis skaitytojų tikrai turėtų ką papasakoti. Žiūrint iš šių laikų perspektyvos, anuometė muzika, tų laikų jaunimo bandymas kopijuoti užsienio atlikėjus, jų stilių, elgseną, kelia šypseną. Kita vertus, muzika, o ypač rokas, bus vienas iš tų vardiklių, padėjusių išlaikyti laisvą dvasią ir griovęs sovietinę sistemą iš vidaus.
Čia tiesiog privaloma prisiminti „Roko maršus“. Legendinės, dabar jau daugelio net vietinių primirštos, kelis kartus nesėkmingai reanimuotos pasvalietiškos „Bobų vasaros“ gal ir nėra tokios žymios, kiti to meto renginiai. Tačiau norime to ar ne, tai, kas prieš daugiau nei tris dešimtmečius vyko mūsų krašte, buvo ir vis dar išlieka svarbia Lietuvos atgimimo mozaikos detale.
Bet šiandien ne apie istoriją. Tiksliau – ne apie šią.
Ar žinojote faktą, kad sovietinės okupacijos laikais Vilniaus mikroelektronikos projektavimo ir gamybos įmonėje „Venta“ gaminti elektroniniai muzikos instrumentai – tos pačios jonikos (!) – buvo vienos geriausių anuometėje imperijoje?
Dar įdomesnis faktas, kad pasvaliečio Imanto Pakalnio namuose yra surinkti visi nuo septinto iki devinto praeito amžiaus dešimtmečių mūsų šalyje pagaminti elektroniniai muzikos instrumentai.
Kaip tikina pats Imantas – tai vienintelė pasaulyje tokia kolekcija.
„Prieš dvejus metus netikėtai pagalvojau, kad norėčiau nusipirkti kokį senovinį elektroninį instrumentą. Pasvalietis bičiulis Gintautas Čepukaitis pasiūlė nuvažiuoti į Vaškus. Ten kultūros namuose radau sintezatorių „Vilnius 5“.Tai didžiausias (pusę automobilio užimantis) ir daugiausiai galimybių turėjęs anuomet Lietuvoje gamintas instrumentas. Su sąlyga, jog restauruosiu, gavau jį dovanų. Parsivežiau namo. Ėmiau ieškoti, kur parašyta „Vilnius 5“. Žinojau, kad jis taip vadinasi, bet vietoj lietuviško užrašo visur švietė rusiškas – „Электроника ЭМ-01“. Pradėjau ieškoti informacijos ir… nieko neradau. Tai paskatino mane domėtis šiais instrumentais. Taip žingsnis po žingsnio prasidėjo mano kelionė“, – prisimena I.Pakalnis.
Per dvejus metus vyras surinko visus „Ventos“ gamintus muzikos instrumentų modelius bei daug kitų, sovietiniame bloke gamintų elektroninių instrumentų. Dabar jų Imanto kolekcijoje netoli šimto.
Virtualus internetinis katalogas
Imanto Pakalnio vaikystė prabėgo Joniškėlyje, vėliau šeima persikėlė į Pasvalį. Grafikos dizaineriu Vilniuje dirbančiam vyrui muzika nėra svetima. Daug metų dirbo didžėjumi ir organizavo elektroninės muzikos renginius. O kur dar faktas, kad vienas iš Imanto prosenelių buvo garsus nuo Pakruojo krašto kilęs fleitininkas – virtuozas, kompozitorius, dirigentas, pedagogas Juozas Pakalnis!
„Muzika – mano genuose“, – šypsosi kolekcionierius.
Domėjimasis sintezatoriais Imantą suvedė su garsiu kompozitoriumi, pedagogu, pirmosios elektroninės muzikos grupės Lietuvoje „Argo“ įkūrėju Giedriumi Kuprevičiumi. Jo padedamas pasvalietis susipažino su Valentinu Mitriku – radijo inžinieriumi, kuris ir sukūrė pirmuosius lietuviškus elektroninės muzikos instrumentus:
„Informacijos vis daugėjo. Gavau Kultūros tarybos finansavimą ir sukūriau internetinę svetainę, kurioje yra sukelta mano surinkta informacija apie mūsų šalyje gamintus elektroninius muzikos instrumentus bei pateikiamos bazinės jų charakteristikos. Taip pat sukurta ir virtuali feisbuko bendruomenė.“
Siekia išsaugoti istoriją
Internetiniai skelbimų portalai, uždaros feisbuko grupės, muzikantų bendruomenė, draugų ratas – pagrindiniai „taškai“, kuriuose Imantas ieško eilinio pirkinio:
„Kas parduoda? Labai įvairūs žmonės – nuo senų radijo technikų, vyresnių muzikantų iki žmonių, nusipirkusių kieno nors namą ir palėpėje radusių lobį.“
O kartais „lobiu“ tampa ir patys pardavėjai:
„Nuvažiuoju apžiūrėti pirkinio, pradedam kalbėtis ir staiga paaiškėja, kad priešais mane – vienas iš buvusių „Ventos“ inžinierių, dirbusių su instrumentais.“
Vienų instrumentų modelių buvo „prikepta“ daug, kitų – vos keli šimtai egzempliorių. Iš pastarųjų išlikę vienetai. Deja, bet žmonės ne visada supranta, kokios vertės daiktas stovi jų palėpėje ar rūsyje:
„Teko girdėti ne vieną istoriją, kai sintezatoriaus „viduriai“ buvo priduoti į metalo laužą, o medinis korpusas sudegintas krosnyje. Net tie, kieno namuose užsilikę šie instrumentai, ne visuomet žino, kaip juos reikia saugoti. Drėgmė – didžiausias priešas. Būna, nuvažiuoji apžiūrėti instrumento, o jis taip paveiktas korozijos, kad išgelbėti nebeįmanoma.“
Nors kolekcijos pagrindas – sovietiniame bloke gaminti instrumentai, tačiau Imanto kolekcijoje galima rasti pagamintų ir Japonijoje, Italijoje, Amerikoje:
„Pastarųjų istorija pati įdomiausia. Vakarietiški instrumentai į Sovietų Sąjungą dažniausiai patekdavo kontrabanda. Tiesą pasakius, ir paprasti elektroniniai muzikos instrumentai nebuvo prieinami eiliniams žmonėms. Jie buvo brangūs ir įsigyti tokius sau galėjo leisti tik kolūkiai, didesnės įmonės, kultūros namai ar bažnyčios.“
Anaiptol ne visi vyro kolekcijoje esantys instrumentai – veikiantys. Kaip juokauja Imantas – darbo restauratoriams jis turi metus į priekį. Beje, ir pastarųjų surasti ne taip paprasta:
„Procesas sudėtingas. Žmonių, kurie išmanytų ir elektroniką, ir muziką – vienetai.“
Senų instrumentų prikėlimas naujam gyvenimui – nepigus malonumas. Kaip pasakoja kolekcionierius, kartais už vieną iš užsienio atsiųstą klavišą ar smulkią detalę tenka pakloti net iki šimto eurų:
„Ar negaila pinigų? Ne. Mano tikslas – išsaugoti istoriją. Kita vertus, analoginiai sintezatoriai grįžta į madą, tokie instrumentai brangsta, tad tai yra savotiška investicija.“
Vyro kolekcijoje galima rasti instrumentą su Andriaus Mamontovo parašu, ar tokį, koks pavaizduotas ant legendinės grupės „Argo“ vinilinės plokštelės viršelio.
Atskira kategorija – „namudiniai“ instrumentai, pagaminti ne gamykloje, o gabių, nagingų ir talentingų to meto žmonių namuose:
„Kaip pavyzdį galėčiau pateikti kauniečio Stasio Varno sukurtą elektroninį būgnelį. Unikalus savo galimybėmis instrumentas pagamintas namuose. Jų beveik nebelikę. Ačiū pasvaliečiui Juriui Baliūnui – išsaugojo ir padovanojo man.“
Planuose – ekspozicija
Atrodytų – darbas padarytas, visi instrumentai surinkti, kolekcija baigta. Tačiau iš tiesų, kolekcionavimas – gyvas ir niekuomet nenutrūkstantis procesas:
„Instrumentas vienas pats niekuomet nebūna. Yra jo kojos, atskirai prijungiami garsiakalbiai, originalūs prijungimo laidai, instrukcijos, įpakavimai ir t.t. Kuo daugiau tokių originalių detalių, tuo eksponatas vertingesnis. Tad darbo ir ieškojimų dar tikrai daug.“
Dabar didžioji kolekcijos dalis saugoma Imanto tėvų namuose, tačiau vyras jau galvoja apie rimtas ekspozicijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Imantas yra užmezgęs ryšius Šveicarijoje su didžiausiu pasaulyje sintezatorių muziejumi SMEM, jo projektas žinomas užsieniečiams.
„Lietuvoje pagaminti instrumentai, žinoma, negalėjo varžytis su vakarietiškais analogais. Tačiau faktas, kad ir pas mus sovietinės okupacijos metais buvo kuriamos muzikinės technologijos, jiems yra įdomus ir aš turiu vilčių, jog ir ten atsiras Lietuvai skirta ekspozicija, kurioje taip pat bus eksponuojama mano kolekcija.“
