– Katažyna, kuo jus sužavėjo Resocializacijos skyriaus bibliotekininko darbas ir kiek metų jau dirbate?
– Mėgstu užmegzti ryšį su žmonėmis, netgi suteikti psichologinę pagalbą. Esu baigusi psichologijos krypties studijas, gyvenime teko susidurti ir su vertimais į užsienio kalbas.
Manau, aplinkybės susiklostė taip, kad man ir buvo lemta pasirinkti būtent tokį darbą. Ši profesija mane sužavėjo tuo, kad tenka rūpintis nuteistaisiais, suteikti pagalbą ir galimybę jiems skaityti knygas. Pataisos įstaigoje dirbu apie 20 metų.
– Esate atsakinga už pataisos įstaigoje veikiančią biblioteką. Ar daug nuteistųjų ir suimtųjų kreipiasi į jus, norėdami susipažinti su literatūra, paskaityti?
– Tikrai nemažai, norinčių skaityti yra visada. Tik kiekvieno skonis literatūros atžvilgiu yra kitoks.
Skaito visi: ir suimtieji, ir nuteistieji, taip pat ir teisę išvykti be sargybos ar palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų turintys nuteistieji, nuteistieji, kurie bausmę atlieka Vilniaus pataisos namų pusiaukelės namuose.
Kartais prašo tokių knygų, kurių pataisos įstaigos bibliotekoje neturime, tokiu atveju kreipiuosi į nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kuri gali paskolinti norimas knygas. Vilniaus pataisos namai yra sudarę sutartį su nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, tad turime galimybę aprūpinti nuteistuosius įvairiomis knygomis.
Yra ir tokių knygų, kurių net nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondas neleidžia užsakyti, jas leidžiama skaityti tik skaityklose.
– Kokia pataisos įstaigoje galioja tvarka, norint pasiimti literatūros kūrinį, ar nuteistasis gali skaityti bibliotekoje, pasiimti knygą?
– Žmogus gali pateikti prašymą raštu ir nurodyti norimas skaityti knygas: jų autorius, pavadinimus arba tiesiog įvardinti temą (meilė, detektyvas, psichologija, fantastika, kulinarija ir kt.). Atsižvelgusi į pateiktą prašymą, paruošiu skaitytojui norimas knygas. Jie knygas pasiima į savo gyvenamąsias patalpas.
Žymiuosi, kas ir kokias knygas ima, kad matyčiau, kokios knygos šiuo metu yra skaitomos.
Iki karantino draudimo ir prevencinių saugos reikalavimų įsigaliojimo Vilniaus pataisos namuose buvo galima skaityti ir skaitykloje, tačiau dabar susibūrimai draudžiami. Kartais užklysta vienas kitas nuteistasis, norintis paskaityti teisinę literatūrą ar laikraštį. Tokiu atveju leidžiame pasilikti.
– Ar literatūra dažnai atnaujinama?
– Skųstis negalime, dar nesenai gavome net per 180 naujų knygų, dauguma iš jų – psichologijos tematika.
– Koks populiariausias knygų žanras tarp nuteistųjų?
– Sakyčiau, kad populiariausias žanras – psichologija. Nuteistieji, skaitydami psichologines knygas, visada ieško atsakymų į klausimus, jie nori ir bando pasikeisti. Kaip žuvis be vandens negali, taip jie negali be knygų.
Labiau traukia tokios knygos, kurios yra susijusios su vidine žmogaus būsena.
Pastebiu, kad vienam perskaičius knygą, kuri žmogui paliko įspūdį, jis ją rekomenduoja ir kitiems nuteistiesiems. Tokia grandinė tęsiasi, ateina kiti nuteistieji, prašydami tos pačios knygos. Nuteistųjų bendruomenė dalinasi savo įspūdžiais tarpusavyje.
– Šiuolaikinės taikomosios psichologijos skaito ar daugiau orientuojasi į vidinę žmogaus būseną, vidinę transformaciją?
– Labiau traukia tokios knygos, kurios yra susijusios su vidine žmogaus būsena. Jiems reikia lengvesnių knygų, su aprašyta gyvenimiška patirtimi, pavyzdžiais, kad skaitytųsi paprastai.
Pasitaiko atvejų, kad nuteistasis pasiskolina knygą ir neperskaito, nes teigia, kad knyga jam buvo per sunkiai suprantama. Mano nuomone, taip gali būti dėl to, kad skaito ją ne tuo savo gyvenimo tarpsiu. Taip irgi būna.
– Kokios knygos populiariausios?
– Swami Rama knyga „Gyvenimas su Himalajų mokytojais“. Labai populiarios knygos apie mitybą. Dauguma turi tikslą taisyklingai maitintis, rūpinasi savo sveikata. Tarp nuteistųjų yra ir veganų, ir vegetarų.
– Ar pastebite, kad perskaitytos knygos keičia patį žmogų?
– Jei neturi artimo žmogaus šalia, su kuriuo galėtų pasidalinti savo mintimis arba nenori to daryti, tada išeitis yra skaitymas. Skaitymas padeda atitrūkti nuo begalinio minčių srauto, užmegzti vidinį dialogą su savimi, praturtinti vidinį pasaulį.
Skaitydami literatūros kūrinius galime atsidurti pačiame slapčiausiame pasaulio kampelyje. Iki karantino buvo organizuojami skaitymo būreliai. Kartu su nuteistaisiais išsirinkdavome knygą, kurią visi perskaitydavome, o po to diskutuodavome apie kūrinį.
Bibliotekoje turime knygų ir anglų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. Skaitytojų nedaug, bet yra.
– O teisinė literatūra? Ar populiari?
– Taip, skaito. Populiariausia – Baudžiamojo proceso kodekso komentarai, teisinė doktrina, Baudžiamasis kodeksas.
Skaitant literatūros kūrinius galime atsidurti pačiame slapčiausiame pasaulio kampelyje.
– Kokia jūsų nuomonė dėl atsiradusios galimybės nuteistiesiems turėti asmenines elektorines skaitykles?
– Mano nuomone, tokiu būdu prarandama tikroji knygos dvasia. Čia, bibliotekoje, kiekviena knyga turi savo vietą, kiekviena išglostyta, kvepia. Galimybė skaityti knygą elektroninėje skaityklėje atima iš tavęs patį didžiausią malonumą – užversti paskutinį knygos puslapį. Kartais nuteistieji ateina tiesiog norėdami įkvėpti knygų kvapo. Ar taip kvepia žinios? Išmintis? Kartais žmonės ateina tiesiog pasikrauti teigiamos energijos.
– Ar jūs pati esate perskaičiusi visas bibliotekoje esančias knygas?
– Studijų laikais knygų skaičiau įvairių ir daug. Šiuo metu, paimdama knygą į rankas, jaučiu jos dvasią. Perbėgusi akimis pirmuosius puslapius galiu tiksliai pasakyti, apie ką ta knyga, ko iš kūrinio galima tikėtis. Įgūdis, kuris išsivystė bėgant metams. Nuteistiesiems taip pat patariu. Būna, kad žmogus pasiima knygą, o tu matai, kad ta knyga gali būti jam per sunki. Tada patariu, kad paimtų pasiskaityti ką nors paprastesnio, lengvesnio. Taip ir dirbame, o į darbą aš ateinu kaip į šventę.
– Kokią literatūrą mėgstate jūs pati?
– Daugiausia mėgstu skaityti psichologinę literatūrą, atostogų metu atsiriboju, skaitau romanus apie meilę. Patinka skaityti atostogaujant prie jūros, visada su savimi pasiimu kelias knygas. Skaitydama atsipalaiduoju, atitrūkstu nuo kasdienybės.
Man pačiai giliausią įspūdį palikusi knyga – Laurent Guinelle „Diena, kai aš išmokau gyventi“. Apie šį kūrinį esame diskutavę ir su nuteistaisiais. Kiekvienas turėjo progą pamąstyti, o kaip gi jis praleistų paskutinę savo gyvenimo dieną, ką gero dar gali padaryti aplinkiniams.
– Ar būna, kad nuteistieji paprašo rekomenduoti knygą? Kokią rekomenduotumėte?
– Būna, kad žmogus ateina neapsisprendęs, ką nori skaityti. Paklausiu, kokia tema patinka, ką norėtų skaityti, ar šiuo metu turi aktualių problemų, kurias norėtų išspręsti. Pasikalbėjusi jau žinau, kokią knygą jam galiu rekomenduoti. Nėra taip, kad žmogus, atėjęs į biblioteką, išeitų be knygos rankose.
– Ar yra tokių atvejų, kad nuteistieji prašo paskaityti knygų tikrai giliomis, sukrečiančiomis temomis?
– Taip. Fiodoro Dostojevskio knyga „Nusikaltimas ir bausmė“. Ją skaito ir rusų kalba. Buvo atvejis, kai vengiau duoti šią knygą nuteistajam. Vienas ją perskaitęs žmogus bandė prieš save pakelti ranką.
Vengiu duoti knygas, susijusias su bausme ar su padaryta nusikalstama veika.
Visada reikėtų atsižvelgti į tai, kokia žmogaus vidinė būsena, aplinka, ar jis imlus aplinkai. Vengiu duoti knygas, susijusias su bausme ar su padaryta nusikalstama veika. Parenku knygas, kuriose neatsispindėtų panaši patirtis – galinti sužadinti užslopintas emocijas.
– Ar nuteistieji, kurie jau atlikę bausmę, prisimena jus, nori padovanoti knygų bibliotekai jau išėję į laisvę?
– Taip, ir ne vienas. Visada galima kreiptis į administraciją su pasiūlymu padovanoti nuteistiesiems knygų.
