Stačiatikių kunigas, vos tik suprato, kad patriarchas Kirilas laimina karą Ukrainoje, su kolega parašė pareiškimą, kad, jeigu per pamaldas jiems reikės minėti patriarchą (stačiatikių pamaldose tai yra įprastas dalykas), jie atsisako tarnauti. Tąkart buvo rastas kompromisas, jiems buvo leista neminėti Kirilo. Tačiau po kurio laiko jie, kaip pasakoja pats pašnekovas, buvo apkaltinti sąmokslu ir išmesti iš kunigų luomo.
– Kaip šią situaciją išgyvenote ir kaip ją matote dabar?
– Pernai man, ko gera, daug dalykų atsitiko pirmą kartą gyvenime. Iki tol apie žmonių išdavystes ir veidmainiavimą žinojau tik iš knygų ir filmų, o dabar patyriau savo kailiu, ką tai reiškia, kai žmonės, kurie visą laiką buvo šalia tavęs, tavo draugai, tave išduoda. Net liudijo prieš mus melagingai vadinamajame bažnytiniame teisme, kuris galiausiai mus nuteisė ir išmetė iš kunigų luomo Maskvos patriarchate. Tai įvyko per tris dienas, mes net neturėjome galimybės susipažinti su kaltinimais.
Patyrimas, kai tu netenki visko, ką kūrei daug metų, yra skaudus, tačiau į jį galima žiūrėti įvairiai. Viena vertus, galima savęs gailėti, kad visko netekau. Kita vertus, galima žiūrėti kaip į naują pradžią, į atsiveriančias naujas galimybes.
– Įsivaizduoju, kad per 10 tarnystės metų gyvenimas buvo įgavęs jau savo įprastą rutiną...
– Iš tiesų, atrodė, kad jau neturėtų kažkas kardinaliai keistis. Turi savo parapiją, tarnauji joje – taip ir teka gyvenimas savo vaga. Man asmeniškai gal lengviau, nes iki kunigystės dar gyvenau kitokį gyvenimą, turiu kitą išsilavinimą, dirbau pasaulietiniame darbe. Kitiems kunigams, kurie tarnavo beveik 30 metų, daug sunkiau.
Aišku, persiorientuoti reikėjo. Darbą susirasti nesunku, baisiausia, kad neužsivertų keliai bendrystei su kitais tikinčiaisiais. Todėl stengiamės ne tik duonai užsidirbti, bet ir vykdyti kitokias veiklas, kad neapviltume žmonių, kurie išėjo kartu su mumis. Kaip kunigai tiesiogiai tarnauti ir teikti sakramentų negalime, bet galime organizuoti dvasinius renginius, susitikimus, įvairias keliones, dirbame pagal savo pajėgumus ir su pabėgėliais iš Ukrainos.
– Ar vis dar turite teisę užeiti į bažnyčią?
– Mus išmetė tik iš kunigų, bet iš bendruomenės neišmetė. Į bažnyčią galime užeiti, bet joje mes jaučiame sąžinės konfliktą. Bet kuriuo atveju tai Maskvos patriarchato vyskupija, ji tiesiogiai pavaldi Maskvos patriarchatui ir per pamaldas jis yra minimas. O ir mąstymo būdas tiek tarp daugumos dvasininkų (tiesa, tikrai ne visų), tiek tarp didelės dalies bendruomenės paplitęs toks, kuris labai panašus į Maskvos. Sąžinės konfliktas neleidžia dalyvauti tokiose pamaldose, nes jausčiausi išduodantis tai, kuo tikiu.
Kita vertus, jei ateitume, nežinau, ar neišvarytų iš bažnyčios. Tikiuosi, kad ne, bet mus labai apšmeižė, išvadino baisiais žmonėmis, bažnyčios skaldytojais. Netgi ant bažnyčių durų visoje Lietuvoje buvo iškabinti skelbimai apie mus, kad žinotų šią informaciją net tie, kurie neturi interneto ar televizoriaus.
Tad, įtariu, žmonės nelabai norėtų mus matyti. Vienas iš mums mestų kaltinimų – jau seniai rengėme sąmokslą ir tik pasinaudojome karu, kad pereitume į Konstantinopolio patriarchatą. Bet jeigu viskas būtų taip paruošta, turbūt jau kitą dieną, prasidėjus karui, būtume ten. Deja, realybė yra kita.
– Koks buvo jūsų atsakas į kaltinimus?
– Mūsų manymu, buvome nuteisti neteisingai, todėl pateikėme apeliacijas Konstantinopolio patriarchatui. Stačiatikių bažnyčioje yra 15 skirtingų jurisdikcijų, nepavaldžių viena kitai, bet turinčių bendrą tikėjimą, bendrą Komuniją ir kitus tikėjimo dalykus. Konstantinopolis, kaip garbingiausia iš stačiatikių bažnyčių, turi pirmininkavimo teisę ir laikoma apeliacine institucija. Jeigu savo patriarchate jau nebėra, į ką kreiptis dėl neteisybės, galima kreiptis į Konstantinopolį. Jie peržiūri bylą ir sprendžia – pateisinti apeliaciją ar ne.
Kai kurios bendruomenės savo ruožtu yra parašiusios prašymą, kad Lietuvoje būtų įsteigtas Konstantinopolio patriarchatas. Tai negreitas procesas, tačiau tikimės, kad viskas išsispręs teigiamai ir mes galėsime grįžti tarnauti, tik kitame patriarchate.
– Kaip dabar atrodo jūsų gyvenimas?
– Kai kurie iš mūsų, tarp jų ir aš, dirba „Bolt“ pavežėjais. Vienas iš diakonų išvyko į Olandiją dirbti žvejybiniame laive, kiti dar kažkur įsidarbino. Tai darbas dėl pinigų. Tačiau, kaip jau minėjau, užsiimame ir kita veikla. Įsteigėme viešąją įstaigą – Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centrą, kad būtų kažkas šviesaus gyvenime. Galiausiai visos sukauptos patirties ir žinių juk nelaikysi tik sau.
Įsteigėme Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centrą, kad būtų kažkas šviesaus gyvenime.
Rašome projektus, o žmonės mus gali paremti, kad vyktų renginiai. Ruošiame knygą spaudai, organizavome kalėdines pamaldas ukrainiečiams – buvo atvykęs kunigas iš Ukrainos. Kiekvieną sekmadienį trijose vietose organizuojame susitikimus žmonėms, kurie dėl savo sąžinės balso negali eiti į Maskvos patriarchatą, įvairias konferencijas ir pan.
– Ar per šį laiką nesusvyravo tikėjimas?
– Aš visada pabrėžiu, kad svarbiausias dalykas krikščionio gyvenime yra asmeninis ryšys su Dievu. Jeigu turi šį asmeninį ryšį, nesvarbu, kas atsitiks, jis vis tiek išliks. O visa kita yra žmonės. Bažnyčią sudaro žmonės, o žmonės gali klysti. Ir Dievas tai leidžia – jis davė žmogui laisvą valią. Tai jo meilės išraiška žmogui, nes tik laisvas žmogus gali mylėti – tiek Dievą, tiek kitą žmogų.
Taigi žmogus turi laisvę rinktis. Kažkas renkasi daryti gėrį, kažkas blogį. Kažkas padeda žmonėms, kažkas sukelia karą. Paradoksas tas, kad vis tiek visi esame Dievo vaikai: ir tie, kurie renkasi gėrį, ir tie, kurie renkasi blogį.
– Pas kunigą žmonės ateina su tam tikru nusiteikimu ir kalbasi tik tam tikromis temomis. Su kuo susiduriate dirbdamas pavežėju? Gal buvo atvejų, kai žmonės jus atpažino?
– Nebuvo nė karto, kad atpažintų, o ir pats nepasisakau, kas esąs. Tiesa, mašinos salone kabo kryželis. Paprastai žmonės, ypač, jeigu ryte ar dieną važiuoja į darbus, būna susimąstę, paskendę savo mintyse arba įlindę į telefonus. Tačiau tenka ir pasikalbėti įvairiomis temomis – apie kainas ir kitus žemiškus dalykus. Žmonės turbūt labai nustebtų sužinoję, kad juos veža kunigas.
Kita vertus, man netgi visai įdomu pamatyti įvairių žmonių. Taip pat įdomu pažinti miestą. Net nežinojau, kad Vilnius toks išsiplėtęs. Tenka ir naktį dirbti. Būna, išgėrę vyrai pasidalina, kad prisigėrė, nes susipyko su žmona. Kiti pasipasakoja meilės nuotykius, kuriais su kunigu tikrai nesidalintų. O būna, kad žmogus turi kažkokį skaudulį ir apie jį išsikalba.
– Suprantu, kad žvelgiate į šį etapą kaip į laikiną. O jeigu tai būtų pabaiga – nuo šiol niekada nebebūsite kunigu?
– Žinoma, būtų daug skaudžiau. Dabar turiu viltį, kad viskas sugrįš į savo vėžes ir mes vėl galėsime tarnauti, kurti naujas parapijas, burti bendruomenę. Gyvenu laukimu, pasidžiaugdamas kiekvienu praeitu etapu. Kažkaip išgyvenome vasarą. Atėjo ruduo, bet ir jį išgyvenome. Dabar išgyvensime ir žiemą.
Labai tikiu, kad mūsų apeliacija bus patenkinta, tuomet lauks nauji iššūkiai, nes mes esame, kaip stovime, nieko neturime. Teks ieškoti patalpų, kuriose galėtume melstis, elementarių liturginių daiktų, pavyzdžiui, taurės. Viskas bus kuriama nuo nulio. Konstantinopolio patriarchato Lietuvoje nebėra nuo XVII amžiaus, taigi nuo tų laikų neliko jokio atminimo.
Žinoma, tikimės ir pagalbos sulaukti. Nė vienas nesame vyskupas, tad galbūt mums atsiųs vyresnį vadovą, turintį patirties, bus, su kuo pasitarti. Svarbiausia, kad bendruomenė atsišauktų, nes kunigas pats sau vienas nereikalingas. Jeigu bus žmonių, viskas bus gerai.
Nors mus vadina skaldytojais, mes patys neketiname nė vieno atstumti. Juk Vilniuje yra daug bažnyčių ir daug parapijų. Nesvarbu, į kurią bažnyčią žmogus eina, jis vis tiek lieka to paties tikėjimo. Kita vertus, šiuo metu žmonėms, ypač ukrainiečiams, nėra tas pats, kas yra patriarchas. Jų namai sugriauti, jiems skauda ir jie neis į pamaldas rusų kalba.
– Turbūt galima sakyti, kad dabar laikotarpis, kai tenka išgryninti savo vertybes ir apsispręsti, ar drįstu pagal jas gyventi?
– Manau, kad taip. Žinoma, Dievas yra Dievas, o sakramentai yra sakramentai, bet skaudu, kad žmogiški, gyvenimiški dalykai sudaro barjerą ateiti į bažnyčią ir gauti sakramentus, priimti komuniją. Dvasininkų tikslas – padėti tuos barjerus įveikti, o, jeigu jie šiandien neįveikiami, sudaryti sąlygas netrukdyti žmogui prieiti komunijos.
Šie barjerai bus dar labai ilgai. Ukrainiečiai dešimtmečius negalės priimti nei rusų kalbos, nei rusų tautos. Ir turėtume jų neprievartauti aiškindami – esą koks skirtumas, kuris patriarchas, tu eik į bažnyčią, nes tau, kaip tikinčiajam, reikia komunijos. Nemanau, kad Dievas nori, jog žmogus ateitų komunijos visiškai sužeistas ir traumuotas.
