Andrius kilęs iš Jonavos rajono, čia prabėgo jo vaikystė, čia išmoktos ir pirmosios skaudžios gyvenimo pamokos. Čia, Jonavos rajone, III Būdų kaimo miškuose formavosi jo vertybės. Ir supratimas, kad gyvenime reikia kovoti, o kovos priemonės nėra svarbios.
Namuose – girtas patėvis
„Mūsų šeimoje buvo aštuoni vaikai. Aš buvau vyriausias. Patėvis kurį laiką dirbo miškų ūkyje, bet nevengdavo alkoholio. Namuose nuolat laikydavo braškę, kur bidonuose buvo užraugiamos cukrus ir mielės.
Vaikščiodavo apsvaigęs nuo alkoholio. Atėjo laikas, kai tie kiekiai buvo labai dideli, ir jie su mama nesirūpino manimi taip, kaip reikėjo“, – taip, paprašytas prisiminti savo vaikystę, kalba Andrius.
Kokie mes bebūtume žmonės, patys savo viduje nusprendžiame, ar darysime bloga, ar gera. Dievas tikrai žmogui turi ateitį ir planą.
Būdamas antroje ar trečioje klasėje dėl sudėtingo būdo vaikas buvo išvežtas į Kauną, kaip sako pats, į kažkokią valdišką įstaigą.
Tačiau niekas nesikeitė. „Nors man patėvis liepdavo mokytis, bet jo spaudimas buvo per smurtą. Galiausiai dėmesio iš tėvų pusės visai sumažėjo, ir aš ėmiau elgtis taip, kaip noriu“, – kalbėjo pašnekovas.
Paauglys smurtaudavo mokykloje
Netruko ateiti paauglystė, o kartu ja daugėjo problemų. Nuo Andriaus kentėjo ir jo klasiokai, jis iš vaikų atiminėdavo daiktus, pinigus, baugindavo, reketuodavo.
Nesusitvarkydami su paaugliu, mokytojai siūlė jį apgyvendinti specialiame internate.
„Aš mokykloje buvau keliantis pavojų. Nesiskaitydavau su mokytojais, per pamokas tyčiodavausi.
Jonavos vaikų teisių specialistai atvažiuodavo pas tėvus, siūlydami mane vežti į internatą. Bet aš jau buvau vyresnis, jaučiau atsakomybės jausmą. Supratau, kad jei išvažiuosiu į internatą, tėvai gers, o mano broliai ir sesės bus neaprūpinti, neturės ko valgyti. Tad aš visapusiškai stengiausi išlikti namuose, nors mano elgesys vis blogėjo.
Supratau, kad jei išvažiuosiu į internatą, tėvai gers, o mano broliai ir sesės neturės ko valgyti.
Ar mylėjau brolius ir seseris? Ne, aš tada nežinojau, kas yra meilė. Buvo tik suvokimas, kad jei tėvai gers, jie neturės ko valgyti“, – prisiminė Andrius.
Patėviui pirkdavo cigaretes ir alkoholį
Maisto į namus Andrius atnešdavo iš mokyklos valgyklos: bandelių, bananų.
„Buvo nemokamas maitinimas mokykloje, tai ir nešdavau namo. Grįždamas iš pamokų rinkdavau butelius, aliuminį, varį vogdavau, eidavau malkų pakapoti, į mišką važiuodavau.
Įvairiais būdais bandydavau išsiversti, ką nors nupirkti tiek broliams, sesėms, tiek patėviui cigarečių, alaus. Visai šeimai maisto“, – pasakojo A.Kovaliovas.
Patėviui cigaretes ir alkoholį Andrius pirkdavo todėl, kad šis nemuštų.
„Kad galėčiau be baimės grįžti namo. Visada bijodavau, nes, jei grįždavau vėliau, patėvis girtas spardydavo, daužydavo, statydavo į kampą“, – prisiminė pašnekovas.
Pardavėjai liepė atiduoti pinigus
Žymės ir patirtys vaikystėje bei paauglystėje niekur nedingo, o nusikaltimai – sunkėjo.
Kiek kartų yra teistas, Andrius ir pats gerai neprisimena: devynis, o gal dešimt. Tarp jo padarytų nusikaltimų – vagystės, plėšimai, svetimo turto pasisavinimas, ginkluotas plėšimas, kūno sužalojimas.
Vyras pasakoja, kad paskutinis jo įvykdytas nusikaltimas, kai, ginkluotas peiliu, norėjo apiplėšti parduotuvę Jonavoje. Tuo metu jis buvo išėjęs iš kalėjimo ir sukūręs šeimą.
Vartojau alkoholį, ir iš žmonos girdėdavau moralus, kad vyras turi atnešti pinigus į namus.
„Įrėmiau peilį pardavėjai į kaklą, laikiau jį ir liepiau atidaryti kasą, atiduoti pinigus. Dar smurtavau, sumušiau ją. Kodėl? Gyvenau šeiminį gyvenimą, bet palaidą. Vartojau alkoholį, ir iš žmonos girdėdavau moralus, kad vyras turi atnešti pinigus į namus. Dar vogdavau, kad turėčiau už ką gerti.
Tada neturėjau pinigų ir mąsčiau, kad reikia pavogti stambią pinigų sumą, ir tada kažkas keisis“, – pasakojo A.Kovaliovas.
Netrukus jis buvo sulaikytas. Už šį nusikaltimą teismas jam skyrė pusketvirtų metų nelaisvės, o bausmę Andrius turėjo atlikti Marijampolėje, griežtojo režimo pataisos namuose.
„Mane pripažino visuomenei pavojingu recidyvistu, kad aš esu nepakeičiamas žmogus“, – sakė Andrius.
Pataisos namuose patyrė prievartą
Šiuo metu Andrius yra vedęs, tai – antroji jo santuoka. Pirmąjį kartą jis susituokė atlikdamas bausmę, vėliau gyveno šeimoje jau išėjęs iš kalėjimo, o neturkus – vėl sėdo. Tada, kai iš kalėjimo išėjo už paskutinį savo nusikaltimą, išsiskyrė.
Visgi pokyčiai jauno vyro viduje buvo prasidėję jau anksčiau, dar atliekant bausmę už ankstesnį nusikaltimą.
„Kai po šio nusikaltimo – badymo apiplėšti parduotuvę – atvažiavau į Marijampolę, turėjau daug pažinčių, gyvenau ten, kaip norėjau.
Kaip kiekvienas žmogus, turėjau šeimos narius, bet šie nebuvo linkę rašyti laiškų ir man bent jau taip padėti. Nekalbu apie finansinę situaciją, kai patyriau didžiulį atmetimą. Nei mama, nei sesuo, kuri yra penkeriais metais jaunesnė, nerašė laiškų. Broliai ir seserys buvo vaikų namuose“, – kalbėjo Andrius.
Gyvenimas įkalinimo įstaigoje, sako Andrius, buvo nuolatinė kova. Jis buvo kupinas pykčio, skausmo, nusikaltimų, prievartos.
„Esu patyręs ir fizinę, ir lytinę prievartą“, – kalbėjo jaunas vyras.
„Mačiau save kūdikį, įlipusį į balą šešerių metų berniuką“
Vieną dieną į Marijampolės pataisos namus atvyko nedidelė grupė žmonių, kurie kalbėjo apie tikėjimą. „Aš pajutau, kad turiu ten būti“, – prisiminė Andrius.
„Tą dieną aš klausiausi vieno iš atvykusių vyrų, kuris pasakojo apie savo gyvenimą, kad daugiau kaip 10 metų buvo įkalinimo įstaigose. Klausiausi jo ir jaučiausi tarsi nuogas. Man buvo labai gėda“, – sakė pašnekovas.
Tarp atvykusių į įkalinimo įstaigą svečių buvo Viorelas ir Eglė Visockai, „Gerų pokyčių centro“ įkūrėjai.
Besiklausydamas atvykusių žmonių pasakojimų, Andrius sako pajutęs keistą jausmą: pamatęs prieš save stovintį vyrą ir pajutęs į save tarsi tekant meilės upę.
Klausausi jo ir jaučiausi tarsi nuogas. Man buvo labai gėda.
„Ji tekėjo į mano kūną, širdį, mačiau save kūdikį, įlipusį į balą šešerių metų berniuką, kuris šokinėjo baloje ir linksminosi. Supratau, kad Dievas yra priešais mane ir jis rodo man meilę“, – apie savo vidines permainas kalbėjo Andrius.
Laisvėje gyventi nesisekė
Tąkart, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, vyras bandė gyventi kitokį gyvenimą, o jo dienose atsirado Šventasis raštas.
„Kai išėjau iš įkalinimo įstaigos, turėjau žmoną. Tačiau laisvėje man nesisekė.
Mus su žmona labai skyrė tai, kad kalėjime aš gavau Dievo laisvę nuo cigarečių ir alkoholio, keiksmažodžių, smurto, masturbacijos, pornografijos, vagysčių ir viso palaido gyvenimo. Iki tol aš galvojau, kad taip gyventi yra normalu, kieta, nes vaikinui reikia kovoti, būti šustram. Tačiau man buvo sunku, nes žmona rūkė ir gėrė“, – pasakojo Andrius.
Jaunas vyras susirado darbą, ėmė dirbti, jį tenkino ir darbo sąlygos, ir atlyginimas. Tačiau išmokti asmeninio gyvenimo pamokas sekėsi sunkiau.
„Tuo metu mano suvokimas apie meilę buvo toks: jei moteris man duoda, tai reiškia, kad myli, jei neduoda – nemyli. Neturėjau informacijos, kas yra vyras ir moteris, ko reikia santuokoje.
Po daugiau kaip pusės metų vėl grįžau prie seno gyvenimo. Palikau Dievą, nustojau melstis, bendrauti su tais žmonėmis, kurie myli Dievą.
Mano gyvenimas sugriuvo, o vieną dieną Kaune, Savanorių prospekte, gulėjau po beržu, neturėdamas net kur gyventi.
Buvo mintis išvažiuoti į užsienį, ten vogti, plėšti. Dar norėjau nusižudyti, bet kadangi buvau tikintis, supratau, kad jei nusižudysiu – eisiu į pragarą“, – kalbėjo Andrius.
Naktimis liovėsi sapnuoti košmarus
Netrukus vyrą paliko žmona. Tačiau, kaip sako pats Andrius, Dievas jam turėjo savo planą ir buvo numatęs ateitį. A.Kovaliovas sulaukė pažįstamo žmogaus skambučio, pakvietusio grįžti pas Dievą.
Apsigyvenęs pas juos galiausiai naktimis pradėjau miegoti, nes iki tol nežinojau, kas yra miegas.
„Buvau labai stipriai pasimetęs. Paklusau to žmogaus balsui, kuris man pasakė grįžti. Mane priėmė Viorelo ir Eglės šeima. Šie žmonės daro didelius darbus.
Jie atsivežė mane į savo šeimą, savo namus, jie manęs neteisė ir nesmerkė.
Apsigyvenęs pas juos galiausiai naktimis pradėjau miegoti, nes iki tol nežinojau, kas yra miegas. Man sapnuodavosi košmarai, sapnuose mane smaugdavo, kišdavo į burną pirštus, kažkur krisdavau“, – pasakojo Andrius.
Kokie būsime – nusprendžiame patys
Andrius tapo savanoriu ir dabar padeda kitiems. Čia, Vilkaviškio krašte, bažnyčioje, jis susipažino ir su savo būsimąja žmona.
„Dabar esu antrą kartą vedęs. Mums gyvenime įtaką daro kažkokios aukštesnės jėgos, skausmas, patyrimas, pažeminimai, kurie mus nuveda ten, kur atsiduriame.
Todėl visų pirma mums reikia suvokti, ką darėme neteisingai. Kokie mes bebūtume žmonės, patys savo viduje nusprendžiame, ar darysime bloga, ar gera. Dievas tikrai žmogui turi ateitį ir planą“, – kalbėjo A.Kovaliovas.
