Lietuvą atrado atsitiktinai
Su Sophio susitikome šalia Vilniaus Šv. Onos bažnyčios. 22 metų mergina Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijuoja diplomatiją ir jau netrukus savo rankose laikys magistro diplomą. Be to, kad puikiai mokosi ir visai neseniai užbaigė praktiką Sakartvelo ambasadoje, Sophio dirba turizmo agentūroje – pažinti gimtosios šalies grožį padeda ten keliaujantiems lietuviams. Beje, pokalbiui artėjant prie pabaigos mergina atskleidė, kad Šv. Onos bažnyčia – jos mėgstamiausia vieta Vilniuje.
„Viskas prasidėjo prieš 5 metus, kai Tbilisyje pradėjau studijuoti anglų filologiją. Tada ir sužinojau, kad Sakartvelo technikos universitete yra toks Lietuvių kalbos ir kultūros centras“, – prisiminė ji ir paaiškino, kad kelios draugės lankė užsiėmimus ir pasidalijo teigiamais įspūdžiais, todėl apie dar vieną užsienio kalbą jau kurį laiką svajojusi pirmakursė Sophio nusprendė prisijungti: „Nuo pirmos paskaitos žinojau, kad man labai patinka. Norėjau tapti geriausia studente, kad galėčiau kuo daugiau kartų atvažiuoti į Lietuvą.“
Jaunos merginos svajonė išsipildė su kaupu – kalba ji nepriekaištingai. Galiu lažintis, kad net geriau už nemenką dalį lietuvaičių. Kaip pati sako, netikėta pažintis su nauja kultūra tapo geriausiu sprendimu gyvenime. Už labai gerą lietuvių kalbos mokymąsi, aktyvų dalyvavimą Lietuvių kalbos ir kultūros centro veikloje bei lietuvių kultūros sklaidą Sakartvele Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) net du kartus jai įteikė padėkos raštus. Sophio labai džiaugiasi, kad dalyvavo net 3 Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamuose projektuose, tarp kurių – VDU organizuota dialektologinė ekspedicija, tarptautinis baltistų seminaras ir Vilniaus universitete (VU) vykę lietuvių kalbos ir kultūros kursai.
„Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2016 metų pavasarį. Norėjau viską, ką išmokau, pritaikyti praktikoje ir Lietuvą pajusti iš arti: susipažinti su kultūra, istorija, žmonėmis. Man labai pasisekė“, – atviravo ji.
Čia jaučiasi sava
Pasak Sophio, vos atvykusi į Lietuvą pasijuto sava, jai čia labai patiko: „Net nebuvo to jausmo, kad esu svetimoje šalyje, toli nuo tėvynės. Labiausiai patiko tai, kaip gražiai sutikti žmonės su manimi elgėsi. Lietuviai labai svetingi ir šilti – tuo esate panašūs į kartvelus.“
Sophio tikisi vieną dieną tapti Sakartvelo ambasadore Lietuvoje ir neabejoja, kad per šiuos metus sukaupta patirtis, išmokta kalba, žmonės, su kuriais teko susipažinti, ir universitete įgytos žinios pravers siekiant svajonės.
Noriu tapti tuo tiltu tarp dviejų šalių.
„Noriu tapti tuo tiltu tarp dviejų šalių“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad nors šiuo metu ir neužima jokių oficialių pareigų, tačiau daro viską, kad kuo daugiau kartvelų pažintų Lietuvą ir kuo daugiau lietuvių atrastų nuostabųjį Sakartvelą. Vienas iš geriausių įrodymų – puikus jos darbas verčiant dvi pjeses. Spektaklis pagal vieną iš jų – „Tojbelė ir jos demonas“ (rež. G.Tavadze) 2017 metais rodytas Telšiuose ir kituose miestuose, o po gastrolių Telšių Žemaitės dramos teatras pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Zugdidžio dramos teatro režisieriumi.
Lietuvių kalbą išmoko greitai
Kartu su antruoju šio pasakojimo herojumi Irakli Dudauri Sophio į kartvelų kalbą išvertė pagal I.Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, pastatytą spektaklį „Gentis“. Kaip ekonomikos magistrą Tbilisio valstybiniame ekonominių santykių universitete įgijęs vaikinas atsidūrė vertėjo kėdėje, paklausite? Kaip ir Sophio, lietuvių kalbą ir kultūrą Irakli atrado visai netikėtai.
Pasak jo, 2017 metais gimtajame Dušetyje vykusios šventės metu jis susipažino su Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovu prof. Vidu Kavaliausku ir to užteko, kad vaikinas ryžtųsi vėliau lemtingais tapusiems pokyčiams – pradėjo mokytis lietuvių kalbos.
Norą mokytis liudija vaikino užsispyrimas – į sostinėje Tbilisyje vykusias paskaitas jis kiekvieną kartą važiuodavo automobiliu, o įveikęs 70 km į vieną pusę vėliau grįždavo atgal į Dušetį, kur tuo metu dirbo savivaldybės finansų skyriaus vyresniuoju specialistu.
Nors, anot pašnekovo, lengva nebuvo, tačiau pastangos nenuėjo perniek. Kaip pats sakė, tai ne tik atvėrė kitos kultūros duris, bet ir iš esmės pakeitė gyvenimą – šiandien Irakli vadovauja biudžeto planavimo skyriui ir Lietuvos kultūrą plėtoja gimtinėje. Jo iniciatyva Dušetyje įsikūrė Kartvelų ir lietuvių kultūrų centras.
Vaikinas parodė ypatingus savo gebėjimus, veržlumą ir energiją, todėl buvo rekomenduotas važiuoti vienam semestrui mokytis lietuvių kalbos į Vilniaus universitetą pagal Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamą projektą, o vėliau netgi pakviestas pasilikti ilgesniam laikui. Neįtikėtina, kad vos per du studijų semestrus Irakli lietuvių kalbą išmoko B2 lygiu, o šiuo metu išmano dar geriau – kalba ir rašo taip, lyg Lietuvoje būtų praleidęs visą savo gyvenimą.
„Ar lietuvių kalba tikrai tokia sunki?“ – klausimas, kurio negalėjau neužduoti. Anot pašnekovo, ji visai nepanaši į kartvelų kalbą – labai skiriasi fonetika, o ką jau kalbėti apie kirčiavimą.
Lietuvių kalba atvėrė kelius į naują gyvenimą
„Studijos VU inspiravo mano asmenybės pokyčius, – kalbėjo Irakli ir paaiškino: – išaugo pasitikėjimas savimi, ėmiau ieškoti profesinių galimybių, pradėjau domėtis Lietuvos ekonominėmis realijomis, savivaldybių struktūra ir veikla.“
Įgytas žinias pašnekovas netruko pritaikyti praktikoje – praleidęs čia beveik 2 metus jis stažavosi vienoje sėkmingai dirbančioje privačioje įmonėje, Sakartvelo ambasadoje, Lietuvos Vyriausybės kanceliarijoje, o kur dar įvairios konferencijos, pranešimai, moksliniai darbai lyginant abiejų šalių savivaldybių struktūras ir panašiai.
„Lietuva man lyg antra gimtinė. Mano gyvenime Lietuva užima ypatingą vietą. Labai myliu šią šalį ir jos žmones“, – pabrėžė Irakli.
Šiuo metu Dušetyje gyvenantis pašnekovas atskleidė, kad netrukus ketina sugrįžti į Lietuvą. Jo planuose – doktorantūros studijos. Irakli neslepia, kad ateityje svarsto pasirinkti politiko kelią. Kas žino, galbūt kada nors didžiuodamiesi pasakosime, kad žymus Sakartvelo politikas Irakli Dudauri puikiai kalba lietuviškai.
Daugiau „Žingsniai“ istorijų rasite – čia
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESF) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame 10 ekspertų komisijos atrinktų istorijų apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 10 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 3 savo mėgstamiausias.
Sophio ir Irakli dalyvavo ESF finansuotame projekte „Užsienio Baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“. Projektą įgyvendino Vilniaus universitetas.
