Su Egle susitikome oficialaus atidarymo dar laukiančioje „Taško“ galerijoje, kurios sienas puošia Eglės gyvenimo draugo – dailininko Andriaus Paulavičiaus-Paulos darbai, o lentynoje už stiklo į lankytoją žvelgia šešios Eglės regintiesiems ir regėjimo negalią turintiems vaikams išleistos knygos: vaikų pasakos „Užsimerk“, Leonardo da Vinci pasakos „Sparnuotosios raidės“, Sigito Poškaus „Baltijos valdovė“, „Lietuvių liaudies dainos su Beatriče Grincevičiūte“, Redo Olšausko eilėraščių rinkinys „Jeigu aš matyčiau“ ir pirmoji E.Jokužytės knyga „Eglė, žalčių karalienė“.
Greta – ir viena suaugusiesiems skirta knyga „Sielos preliudai“ – Silvijos Beatričės eilėraščių rinkinys su kompaktine plokštele – autorės sukurtu fortepijoniniu ciklu.
Ant stalo darbo kambaryje – gausa piešinių-aplikacijų. „Jos – naujajai mano knygai – Viktoro Miliūno apsakymui „Neringa ir Naglis“, kurią netrukus turėčiau išleisti“, – sako Eglė ir priduria, kad šiuos piešinius-aplikacijas, karpydamas kartoną, sukūrė 15-metis regėjimo negalią turintis Reinoldas Kelpša.
Prieš susėdant pokalbio, Eglė ištraukia knygas iš už stiklo, duoda jas pavartyti ir pasiūlo užsimerkti, pamėginti atpažinti jos pačios iškiliuoju būdu perteiktas knygos iliustracijas. Įdomi, vidų virpinanti patirtis. Šias knygas gali skaityti ir paveikslėlius matyti ne tik regintys, bet ir regėjimo negalią turintys vaikai.
„Vadinu jas meno kūriniais, – sako Eglė. – Šias knygas gali ne tik skaityti, bet ir paliesti bei užuosti. Jos sužadina skirtingus pojūčius, žmoguje pažadina kažkokį keistą jausmą. Tiek pažintis su regėjimo negalią turinčiais vaikais, tiek šių knygų leidyba, mėginimas perteikti meną iškiliuoju būdu – to imuosi pati, kad jis būtų „matomas“ ir neregiui vaikui, pakeitė ir mane, ir mano gyvenimą. Pažadino manyje šeštą jausmą – ne tik matyti, bet ir jausti kitą žmogų.“
Su Egle kalbamės apie idėją imtis socialinio verslo, kuriam pritariančių beveik nebuvo, kuo ypatingos šios neregiams vaikams pritaikytos knygos, kuo išskirtinė naujoji knyga, ar didelė atskirtis tarp reginčiųjų ir nereginčiųjų pasaulio Lietuvoje, ką per dešimtmetį sužinojo apie neregius žmones ir ką ta pažintis davė jai pačiai.
– Kokia buvo šio socialinio verslo pradžia, kaip gimė idėja leisti knygas regėjimo negalią turintiems vaikams?
– Pati idėja gimė susitikimuose su vaikais. Tada man kilo jausmas, kad noriu kuo nors, aišku, tuo, ką moku geriausiai – leisti knygas, organizuoti kokius nors renginius, prisidėti prie šių vaikų gyvenimo.
Norėjau, kad regėjimo negalią turintys vaikai skaitytų knygas – tokias pat, kaip ir mes.
Pirmasis susitikimas vyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, norėjau pamatyti, kaip vaikai kuria. O jie kūrė piešinius su savo dailės mokytojais. Vyko konkursas, paskui patys rinko gražiausius darbus, kurie pateko į kalendorių, išleistą reginčiųjų ir Brailio raštu.
Susipažinau ne tik su vaikais, bet ir jų tėvais. Ateidavau pas juos į svečius ir prašydavau, kad parodytų savo knygas – man, kaip daug metų dirbančiai su spauda, tai buvo įdomu. Pamačiau, kad daugelis jų savo namuose neturi knygų Brailio raštu, nes tokių knygų nėra kur įsigyti. Arba turėdavo parsinešę iš specializuotos bibliotekos, bet tose knygose – tik balti lapai ir Brailio raštas, jokių iliustracijų.
Tada pagalvojau, kad šie vaikai ir taip turi atskirtį, ir dar ji jaučiama šioje vietoje – mes turime tūkstančius knygų vaikams, o šiems regėjimo negalią turintiems vaikams nėra jokio pasirinkimo. Nusprendžiau išleisti pirmąją savo knygą „Eglė, žalčių karalienė“, kuri būtų ne tik parašyta reginčiųjų ir Brailio raštu, kad galėtų skaityti visi vaikai, bet kad vaikams būtų suprantami ir paveikslėliai – kaip vaikiška knyga be jų?!
Taigi tokia ir buvo ta pradžia – norėjau, kad regėjimo negalią turintys vaikai skaitytų knygas – tokias pat, kaip ir mes, ir skaitytų jas gražias, iliustruotas, o ne tik baltus lapus.
– Prieš keletą metų konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ kalbėjote apie pašaukimą ir kaip jį atpažinti. Ar šią veiklą vadinate savo pašaukimu? Kaip supratote, kad tai ne vienadienė idėja, noras, kad iš tiesų eisite šiuo keliu?
– Kai išleidau pirmąją savo knygą, pritaikytą ir regėjimo negalią turintiems vaikams, maniau, kad čia bus toks vienetinis darbas – projektas. Bet po jos aš nebegalėjau sustoti (šypsosi).
Man daug kas sakė: „Juk neregių nėra daug, čia nėra verslo, iš šių knygų tu negalėsi užsidirbti.“ Aš atsakiau: „Bet tai, kad jų nėra daug, nereiškia, jog reikia iš tų vaikų atimti galimybę skaityti knygas.“ Svarsčiau sau: kas bus, jei aš neleisiu tokių knygų ir kiti neleis, nes manys, kad nereikia, neverta? Ir tada nutariau, kad jei nors vienam vaikui nuo to bus geriau, man to ir užtenka.
Aplinkiniai nelabai suprato, kodėl pasirinkau tokią kryptį. Sakiau, kad regėjimo negalią turintiems vaikams aš tas knygas dovanosiu, nes, taip, jos yra brangios. Kaip tai darysiu, aš nežinojau. Tada supratau, kad prie to dovanojimo gali prisidėti visi kiti. Kad aš galiu sukurti meno kūrinį, o kaip jis pasieks tuos vaikus, būdų yra įvairių. Tas knygas gali dovanoti ir įmonės, ir individualūs asmenys.
Leisdama šias knygas rašiau ir įvairius projektus, tad dalis jų leidybos finansuojama, kitai daliai ieškau norinčių prisidėti. Tai yra juodas darbas: ir kurti, ir išleisti, ir sugalvoti visą sistemą, kaip tas socialinis verslas veiktų. Buvo tikrai labai sudėtinga. Imdamasi to turėjau viską permąstyti ir pasverti.
Buvo laikotarpis, kai svarsčiau, gal tikrai einu netinkama kryptimi, nes aplink visi sako: „Iš ko gyvensi?“ O širdis sako: „Ne, turi tai daryti, nes tu tai moki. Nes jei tu to nedarysi, kiti nedarys, tai niekas nedarys.“
– Ar pavyksta rasti norinčių prisidėti, bendradarbiauti?
– Taip. Bet pirmiausia man reikėjo keisti visuomenės nuomonę – o tai labai sudėtinga, kad šios knygos nėra tik neregiams. Jos yra visiems. Jos tik pritaikytos regėjimo negalią turintiems vaikams. Ir kad šios knygos yra edukacinio pobūdžio, darančios labai stiprų poveikį.
Tą poveikį dabar matau pati. Yra toks vaikinukas Reinoldas. Su juo susipažinau išleidusi pirmąją savo knygą, kai jam tebuvo 8-eri. Dabar jam jau 15-a. Visus tuos metus jis skaitė mano knygas, prisidėdavo ir savo pagalba – testuodavo mano knygų iliustracijas, o naujausiai knygai, kuri šiuo metu spaustuvėje, jis pats sukūrė visas iliustracijas.
Pirmiausia man reikėjo keisti visuomenės nuomonę, kad šios knygos nėra tik neregiams. Jos yra visiems.
Negaliu teigti, kad vien knygos lėmė tą meninį vaiko augimą – jis ne tik kurdavo paveikslėlius, bet ir verdavo apyrankes, mezgė šalikus, nes čia yra didelis ir tėvų, ir dailės mokytojos indėlis. Bet man labai gera matyti tą pokytį.
Atrodo, kad regėjimo negalią turintys vaikai, skaitydami šias knygas, net atranda ir savo tam tikrus gabumus. Aš ir pati atradau savo gabumų perteikdama meno kūrinius iškiliuoju būdu, leisdama knygas Brailio raštu, kurias galima ne tik skaityti akimis, bet ir paliesti bei užuosti.
Tai didelis darbas, būna ir lūžių, bet tarsi Dievas mano viduje visad sako: „Negalvok apie tai, kas bus rytoj. Tau užtenka eiti du žingsnius į priekį.“ O su tais žingsniais visaip būna – eini ir į priekį, ir atgal, ir kartais supranti, kad trypi vietoje, neišeina daug plačiau viso to atverti.
Bet man gera, man patinka matyti, kaip vaikai skaito knygas, kaip prie šių knygų prisideda žmonės, kaip tos knygos juos paliečia. Ir aš į tai žiūriu kaip į Dievo dovaną, kuri eina per mane, o man tiesiog reikia tai daryti ir tą dovaną perteikti kitiems (šypsosi).
– Užsiminėte apie Reinoldą ir tai, kad jis iliustravo jūsų naujausią leidžiamą knygą. Papasakokite apie ją – kaip gimė idėja ją sukurti?
– Prieš porą metų mane pakvietė Neringos Viktoro Miliūno biblioteka, kad Neringos vaikams pravesčiau edukacinę programą „Pažinkime neregimą pasaulį“. Atėjusi į tą biblioteką prisiminiau, kaip pati vaikystėje skaičiau „Evalduko vasarą“, „Evalduko metus“. Supratau, kad kita mano knyga bus skirta Neringos kraštui.
Ta idėja patiko ir bibliotekai, jie rašė projektą, gavo dalinį Kultūros tarybos finansavimą. Neringos vaikus paskatinome aktyviau įsitraukti į V.Miliūno apsakymų skaitymą ir kad jie man padėtų išrinkti, kokį kūrinį galėčiau išleisti.
Praėjusią vasarą su kolege, turinčia regėjimo negalią, nuvykome į susitikimą su vaikais Nidoje, vyko edukacinė programa – vaikams buvo užduotis sukurti piešinius-atviruką neregiui draugui taip, kad šie galėtų juos paliesti, pamatyti. Iš tų pieštų darbų išrinkome penkis, išleidau atvirukų rinkinį, kuriuose tuos piešinius galima paliesti.
Naujausiai knygai pasirinkau kūrinį „Neringa ir Naglis“, o paskui kilo mintis, kad šią knygą galėtų iliustruoti regėjimo negalią turintys vaikai. Taigi per karantiną sukūriau edukacinę programą vaikams, kad sukurtų iliustracijas apsakymui „Neringa ir Naglis“, pasidalijau ja su regos ugdymo centrais, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos mokytojais, jie tuo pasidalijo su vaikais.
Reinoldas sukūrė piešinį-aplikaciją, kuriame pavaizdavo Neringą ir Naglį. Tas darbas mane labai sužavėjo: karpiniai, jų klijavimas, toks nestandartinis herojų vaizdavimas. Nusprendžiau, kad jis bus tas, kuris iliustruos naująją knygą.
Reinoldas šiai knygai sukūrė apie 20 iliustracijų iš antrarūšių medžiagų – karpė jas iš kartono dėžių, kurias mama parnešdavo iš parduotuvės. Man labai patiko, kaip spalviškai tie karpiniai susiderino – ir tai pavyko atsitiktinai, nes Reinoldas gi nemato. Kai kuriems parinkome spalvas pasitarę, kad, pavyzdžiui, saulė būtų geltona, tai reikia geltono kartono jai iškirpti.
Knygą maketavo Asta Puikienė, ji jau atiduoda į spaustuvę. Norėjau šią knygą išleisti Rugsėjo 1-ajai, bet nesuspėjome – šių knygų spausdinimo procesas ilgesnis nei įprastos knygos. Viliuosi ją turėti Mokytojų dienai.
– Kodėl Mokytojų dienai?
– Taip simboliškai noriu pasiųsti žinutę mokytojams, kad neužgožtų vaikų, padėtų jiems atsiverti, atsiskleisti. Visi tie susitikimai, neformalus vaikų ugdymas juos labai įkvepia kurti. Savotiškai aš pati esu neformalaus ugdymo mokytoja, ir man labai patinka įsitraukti į mokyklų veiklą, susitikti su vaikais, padėti atverti jų gabumus. To labai linkiu ir visiems mokytojams.
Šios knygos žmoguje pažadina kažkokį keistą jausmą. Paskaitę šias knygas vaikai ir apskritai žmonės nori eiti daryti gerus darbus.
– Kuo apskritai ypatingos šios knygos, pritaikytos ir regėjimo negalią turintiems vaikams?
– Tai yra meno kūriniai. Kiekvienai knygai parenku teksto autorių, iliustruotoją, dizainerį. Jas labai mėgsta tie, kurie kolekcionuoja knygas, nes jų tiražai yra labai maži: nuo 80 iki 500 egzempliorių. Kai kurių knygų, pavyzdžiui, „Eglė, žalčių karalienė“, Redo Olšausko „Jeigu aš matyčiau“, jau nebėra, jos tampa kolekcinėmis, nes daugiau jų ir nebebus.
Šios knygos ypatingos tuo, kad sužadina skirtingus pojūčius. Jos žmoguje pažadina kažkokį keistą jausmą. Pavartę, paskaitę šias knygas vaikai ir apskritai žmonės nori eiti daryti gerus darbus. Vaikai nori padėti gyvūnams, seneliams ir pan. (šypsosi) Faina ir labai gera, kad mano knyga suteikia tokią emociją!
Suaugusiesiems per „Knygų mugę“ pasakoju, kaip gimsta tokios knygos. Būna, kad žmonės apsiverkia. Nežinau, kas tai yra, bet jos turi tokį poveikį.
Šios knygos skirtos visiems vaikams, ir specialiųjų poreikių turintiems, nes tas lytėjimas, motorikos lavinimas yra labai svarbus. Iš tėvų girdžiu, kad šios knygos ramina, sako, ateina vaikas ir prašo knygos, kuri yra liečiama. Viena mama yra pasakojusi, kad dukra, kuriai tėvai nupirko knygą „Užsimerk“, su ja eina miegoti kaip su lėle, skaito vaikų parašytus kūrinius ir jai labai patinka.
Tos knygos paskatina vaikus daugiau bendrauti su suaugusiaisiais, mokytojais, draugais. Tarkime, mokytoja pasakoja apie skirtingus vaikus, kad vieni negirdi, kiti nemato, o skaitydamas šią knygą vaikas pats gali užmerktomis akimis trumpam įsijausti į neregio gyvenimą.
Aš šias knygas naudoju per savo vedamas edukacines programas „Pažinkime neregimą pasaulį“ mokyklose, jos yra įtrauktos į Kultūros pasą.
– Esate viena socialinio verslo pradininkų Lietuvoje, savo veikla prisidedanti prie regėjimo negalią turinčių žmonių kultūrinės ir meninės atskirties mažinimo. Kaip pati vertinate – kokio masto yra ta atskirtis? Ar ji labai didelė?
– Prieš dešimt metų, kai ėmiausi šios veiklos, ta atskirtis buvo labai didelė. Kita vertus, argi ne didelė, jei knygos regėjimo negalią turintiems vaikams – tik specializuotoje bibliotekoje? Tikriausiai visa tai ir sužadino tą jausmą ko nors imtis.
Džiugu, kad viskas po truputį keičiasi, dabar Lietuvoje išties kreipiamas nemažas dėmesys į specialiųjų poreikių turinčius žmones. Aišku, nepadarysime visko iškart. Bet tie pokyčiai tikrai vyksta. O, kaip ir visada, labiausiai reikia noro imti ir daryti.
Yra buvę atvejų, kai mano išleistą knygą, pritaikytą ir regėjimo negalią turintiems vaikams, palietę žmonės atšoka: „Kad tik tuo neužsikrėsčiau!“
Kalbant apie pačius negalią turinčius žmones – noriu jiems pasakyti: jauskitės išskirtiniai. Priimkite savo negalią kaip dovaną, gal būtent dėl jos turite vieną ar kitą sugebėjimą. Neužsisklęskite savyje. Ir negailėkite savęs. Vienu ar kitu atžvilgiu sunku yra visiems.
Suprantu, kad šiems žmonėms yra daug sunkiau, paprašyti pagalbos – irgi sunku. Gera savybė viską ar daug ką galėti pačiam, bet kartais, kai jaučiate, kad per sunku, tiesiog paprašykite pagalbos. Kitas tikrai padės.
– Kokį patarimą duotumėte regintiesiems – kaip mes galėtume, turėtume elgtis, kad ta atskirtis dar labiau mažėtų?
– Žinote, yra toks posakis: manęs neliečia, man ir neskauda. Geriau, kad nieko negirdėčiau, nežinočiau, gyvenu savo gyvenimą. Yra tokių žmonių. Yra buvę atvejų, kai mano išleistą knygą, pritaikytą ir regėjimo negalią turintiems vaikams, palietę žmonės atšoka: „Kad tik tuo neužsikrėsčiau!“ Taip neturėtų būti. Ta atskirtis yra žmogaus mąstysena, tad ją ir reikėtų keisti.
Vienas pavyzdys. Aš daug bendrauju su bibliotekomis dėl savo leidžiamų knygų. Gaunu laišką: „Atsiprašau, pas mus nėra regėjimo negalią turinčių skaitytojų.“ Vadinasi, šios knygos jiems nereikalingos. Sakau: „Bet šios knygos – visiems.“ Tai kaip užauginsime vaiko sąmoningumą?
Skaitydami, liesdami šią knygą, bendraudami tarpusavyje vaikai užaugs turėdami savyje norą padėti kitam, o ne atstumti ar neprisileisti minties, kad yra tokių žmonių. Taigi tą sąmoningumą ir siekiu ugdyti savo leidžiamomis knygomis.
– Ką per tiek metų sužinojote apie regėjimo negalią turinčių žmonių pasaulį?
– Neregių pasaulyje viskas kitaip – jie jį yra susikūrę pagal savo pojūčius. Ir, tarkime, yra žmonių, kuriems galima daryti operaciją ir galbūt ji padėtų matyti, bet jie jos nesirenka. Klausiu jų – kodėl? Išgirstu: „Aš toks gimiau, viską suprantu pagal savo pojūčius. O dabar, jei pradėčiau matyti, visko turėčiau mokytis iš naujo.“
O šiaip – jie tokie pat, kaip ir mes visi: su savo charakteriu, emocijomis, nuotaikomis, gabumais. Kaip ir visi, moka mylėti, džiaugtis, pykti ir t. t. Mes visi esame savotiškai pažeisti ir kiekvienas turime savo išgyvenimų ir patirčių – vaikystės traumų, įvairių santykių, ligų ar netekčių. Neturintiems regėjimo žmonėms tikrai yra sudėtingiau, nes jiems reikia prisitaikyti prie reginčiųjų pasaulio.
Viskas labai priklauso nuo charakterio, ugdymo, kokioje šeimoje vaikas augo, labai didelis yra tėvų indėlis. Yra vaikų su negalia, kurių tėvai stokoja socialinių įgūdžių arba priskirti socialinės rizikos šeimoms, o kai kurie vaikai tėvų net neturi.
Ta pažintis pažadino manyje šeštą jausmą, kuris moko mane ne tik matyti akimis, bet išgirsti, jausti ir mylėti.
Vaikai, augantys be tėvų meilės ar globos namuose, manau, yra dar labiau pažeisti. Šiems vaikams yra dar sunkiau, jie jaučiasi atskirti nuo viso pasaulio, jie sunkiau save ir atranda. Tokioms šeimoms ir vaikams reikalinga ypatinga pagalba. Čia jau turėtų būti sprendimai valstybės mastu, kaip tais vaikais pasirūpinti, kur juos nukreipti, kad jie nesijaustų palikti ir atskirti.
– Vis dėlto šiuo klausimu valstybės mastu dar likę nemažai darbų.
– Taip. Tiesa, dažnai tokios šeimos ir vaikai net nežino, kur kreiptis ir kokia pagalba galėtų būti. Ypač paaugliai, kurie yra pasimetę, nes juos slegia klausimas: kur ir kaip gyvens, kai sulauks pilnametystės?
Kai gyvenime patiri daug patyčių, atstūmimą, tampa labai sunku prisileisti kitą ir priimti pagalbą. O jei dar serga sunkiomis ligomis ar turi negalią, žmonės išvis užsidaro ir nebežino, kaip iš to išeiti. Todėl valstybės pagalbos suteikimo sistema turėtų būti supaprastinta, kad socialiniai darbuotojai, psichologai ar kiti specialistai galėtų padėti tokiems žmonėms žengti pirmuosius žingsnius.
– Egle, kaip pasikeitė jūsų pačios gyvenimas po pažinties ir darbo su šiais vaikais?
– Ta pažintis mane ir mano gyvenimą visiškai apvertė aukštyn kojomis, mano viduje kažkas pasikeitė. Atvėrė duris į naują gyvenimo kelionę ir padėjo išsigryninti vertybes. Tarsi pažadino manyje šeštą jausmą, kuris moko mane ne tik matyti akimis, bet išgirsti, jausti ir mylėti.
