Į pirmuosius klausimus Donato paprašiau atsakyti raštu ir nesitikėjau, kad atsakymai bus tokie įdomūs ir išsamūs, kad juos skaitydama jau jaučiausi kaip pokalbyje. Susitarėme pabendrauti ir gyvai, nes po jo monologo lape liko noras artimiau pažinti šį žmogų. Nustebino ir jo dalykiškumas, konkretumas, greita reakcija, kokios ne dažnai sulaukia interviu prašantys žmonės, o jo savybės – optimizmas, užsispyrimas ir atkaklumas – užkoduotos ir lengvai atpažįstamos net Donato balse. Pradėkime pažintį.
Kaltas tėtis
Ne stebuklas, kad Donatas pasirinko sporto trenerio karjerą. Jis augo gerai žinomo kraštiečio futbolo trenerio Vygando Jodenio šeimoje. Visą gyvenimą sportavo ir jam tai patiko. Labai mėgo su tėčiu važinėti į varžybas ir visada, kiek save prisimena, buvo sportinėje ir sportuojančių žmonių aplinkoje.
„Užsispyrimą esu paveldėjęs iš tėčio. Mano tėtis toks. Ką užsibrėžia, tą ir įgyvendina. Ir visada savo pasiekia, o mama yra darbštuolė, tikra, kaip sakoma, „barbė devyndarbė“. Šitą perėmiau iš jos“, − sako D.Jodenis.
Tėtis „kaltas“ ir dėl specialybės pasirinkimo. Kaip bemėgtų futbolą, Donatas kartu su tuometiniu geriausiu draugu apsisprendė studijuoti mašinų valdymo ir technikos inžineriją Lietuvos žemės ūkio akademijoje, bet tėtis įkalbėjo tik pabandyti nuvykti į stojamuosius fizinio pasirengimo testus Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabar Lietuvos sporto universitetas).
Žinoma, kad Donatas juos išlaikė sėkmingai. „Dabar kai pagalvoju, kitaip negalėjo būti. Esu gimęs per Tarptautinę mokytojo dieną, taip kad aš turėjau būti mokytoju. Likimas jau buvo nuspręstas anksčiau. Dabar į darbą einu kaip į šventę“, − juokiasi D.Jodenis.
Dirba nuo mažumės
Pati pirma tikra jo darbovietė buvo Kauno futbolo mokykla dar bestudijuojant Lietuvos kūno kultūros akademijoje sporto mokytojo bakalaurą, o pirmus pinigus uždirbo, kai jam tebuvo 14 metų. Jau tada gaudavo pajamas už tai, kad žaidė futbolą už FK Nevėžio komandą. 200 litų per mėnesį buvo trečdalis jo mamos atlyginimo.
Nors Donatas labai anksti išmoko užsidirbti ir rūpintis savimi, o vėliau – ir savo šeima, bet užsikrauta atsakomybė jo neslegia.
„Aš ir dabar dirbu per kelias darbovietes, kad būtų patenkinta mano šeima ir kad galėtume leisti sau daugiau“, − tvirtai sako D.Jodenis.
Tačiau tai suformavo taupesnį požiūrį ir nešvaistūnišką gyvenimą, nes jis visada žino, „iš kur ateina pinigai“.
Karjera prasidėjo nuo visuomeninės veiklos
Būdamas vaikų futbolo treneriu, Donatas ir gyvenime mąsto strategiškai. Kai po trejų metų studijų, jau turėdamas UEFA B licenciją sugalvojo, kad treniruos vaikus Kėdainių rajone, pasiėmė žemėlapį ir „atrado“ Dotnuvą. Kadangi šalia buvo ir Akademija, nusprendė, kad verta pradėti, nes bus galimybė patogiai susidėlioti treniruotes per abu miestelius.
Pradėjo nuo Dotnuvos. Ten jis pirmą kartą atsivežė 10 futbolo kamuolių, bet… vaikų atėjo 60! „Oho, − pamanė Donatas. – Ką reikės dabar daryti?“, bet susitvarkė. O nuvykęs į Akademiją rado taip pat jo laukiančius apie 50 vaikų.
Kėdainiškis futbolo treneris Donatas Jodenis dar būdamas studentu į pirmąją savo treniruotę Kėdainių rajone Dotnuvoje šešiasdešimčiai vaikų atsivežė tik 10 kamuolių.
„Negali būti geresnio dalyko, kai vaikai ateina į treniruotes“, − sako D.Jodenis.
Treniruotes D.Jodenis iš pradžių vedė be jokio atlygio, bet tik pusę metų. Jau netrukus Dotnuvos pagrindinės mokyklos direktorius Rimantas Urbonavičius pasiūlė jam nuo rugsėjo 1-osios už atlygį turėti būrelį.
Net nesulaukęs rugsėjo 1-osios pasiūlė duoti treniruoti dvi klases. Tais pačiais metais įsidarbino ir Kėdainių sporto mokykloje (dabar Sporto centras). Dar po 4 metų jaunas treneris gavo darbą ir Akademijos gimnazijoje.
Dotnuvoje pavyko padaryti tikrą proveržį. „Užkrėtėme vaikus futbolo manija“, − su pasididžiavimu ir meile savo darbui sako D.Jodenis.
Dotnuvos pagrindinė mokykla tarp kaimo pagrindinių mokyklų rajone 5 metus bendroje rajono kaimo pagrindinių mokyklų įskaitoje buvo pirmi bei du kartus – antri.
Lietuvos kaimo mokyklų futbolo varžybose komanda iškovojo 3 vietą. Žinant tai, kad mokykloje mokosi per 100 mokinių, tai pasiekimas buvo tikrai didelis.
Kadangi treneris dirba ne vienoje darbovietėje, ir pasiekimų yra daugiau.
Pernai Lietuvoje su savo treniruojama 2006 metais gimusių berniukų komanda iškovota 3 vietą pirmoje vaikų futbolo lygoje. Taip pat daugybę metų jis su vaikais važiuoja į tarptautinius turnyrus ir skinama pergales.
Su Kėdainių futbolo komanda kelis metus KAFF pirmenybėse iškovota pirmoji vieta.
Su Akademijos gimnazijos vaikais ir kartu su kolega Vygintu Čepu, kuris buvo ir paties Donato praktikos mokytoju, paruošę vaikus daug kartų tapo kvadrato, tinklinio, futbolo, krepšinio 3×3, „Drąsūs stiprūs vikrūs“ estafečių nugalėtojais Lietuvoje.
Būdamas vaikų futbolo treneriu, Donatas ir gyvenime mąsto strategiškai.
Myli savo darbą
Ir nors darbinius pasiekimus futbolo srityje Donatas skaičiuoja ir vardija gana ilgai, labiausiai jam patinka pats darbas su vaikais. Pastaruoju metu džiugina ir suformuota merginų futbolo komanda, kurią treniruoja, o jų noras bei užsidegimas, atsidavimas sportui jį maloniai stebina ir džiugina.
„Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti su vaikais. Jaudina jų nuoširdumas, atvirumas, kai jie ateina pasikalbėti ir kai supranti, kad jiems taip reikia būti išklausytiems suaugusio žmogus, jauti norą gauti net ir patarimą, kai jo reikia“, − sako D.Jodenis.
Vaikų treneris neslepia, kad jam ypač malonu, kai buvę mokiniai ateina aplankyti arba patys pasikviečia.
„Tada būna labai smagu, nes supranti, kad jei jie nori su tavimi bendrauti ir palaikyti ryšį, vadinasi, buvai neblogas mokytojas“, − kukliai sako Donatas.
Pedagogas teigia, kad vaikų pagarbą ir net meilę reikia užsitarnauti, o mokytojas turi būti ne tik mokytojas mokykloje, bet ir, reikalui esant, vyresnysis draugas. Šito D.Jodenis išmoko studijuodamas Portugalijoje. Toks požiūris jį tiesiog sužavėjo ir įkvėpė. Dabar Donatas su vaikais ir gatvėje pasisveikina spausdamas ranką ir sustoja pakalbėti, ko kiti mokytojai galbūt vis dar privengia.
Visi gali siekti rezultatų
Vaikų fiziniai duomenys po karantino truputį „pakrikę“. Tačiau jo treniruojami vaikai jau po šios laisvos ir be jokių pandeminių suvaržymų vasaros susigrąžino viską: ir formą, ir jėgas.
Donatas ir pačių fizinių duomenų labai nesureikšmina.
„Visi vaikai ir žmonės gali sportuoti, tereikia pasirinkti sporto rūšį. Arba kad treneriai nukreiptų tinkama linkme. Pavyzdžiui, stambesnio sudėjimo vaikai gali rinktis tai, kas nereikalauja lieknumo – dziudo ar boksą“,− sako treneris.
Ir nors darbinius pasiekimus futbolo srityje Donatas skaičiuoja ir vardija gana ilgai, labiausiai jam patinka pats darbas su vaikais.
Jo manymu, svarbiausia judėti, sportuoti ir aktyviai gyventi.
„Dotnuvos pagrindinėje mokykloje turėjau dvi tikrai labai perspektyvias mergaites Eriką Župerkaitę bei Kristiną Jankauskaitę, kurios pas mane lankė futbolo būrelį, bet žinodamas, kad jos tikrai yra sportiškos ir gali bandyti kabintis dviračių sporte, nukreipiau jas į šią sporto šaką“, – pasakoja D.Jodenis.
Ir tikrai jis neprašovė. Po kelių metų jos jau skynė pergales Lietuvos bei Europos dviračių sporto rungtyse ir pasidabino ne vienu medaliu.
Treneris turi ir kitą gerą pavyzdį iš savo patirties. Kai gavo treniruoti 1998 metais gimusius vaikus, tarp jų buvo ir būsimas Italijos „Seria A“ aukščiausios lygos vartininkas Titas Krapikas. Vaikinukas nebuvo pats liekniausias, tačiau jis taip užsispyrė, kad savo darbu ir disciplina pasiekė aukščiausią Italijos futbolo lygą. Į tokius MEGA žaidėjus, kaip Cristiano Ronaldo ar Lionelis Messi, mes žiūrime tik per televizoriaus ekraną, o Titas su jais viena aikšte bėgiojo.
„Dabar tai daugiausia pasiekęs mūsų jaunuolis iš to 1998 metų būrio jaunuolių“, − su pasididžiavimu apie buvusį auklėtinį sako D.Jodenis.
Taip kaip bet kuriam sportininkui reikia norėti dirbti, tikėti savimi ir tavimi patikės. Donatas sako nesiekiantis, kad vaikai lygiuotųsi tik į jį.
„Kiekvienas yra individualybė. Mes ir kaip treneriai, ir kaip tėvai galime tik parodyti, pasiūlyti jiems. Svarbu pamatyti, kuris perspektyvesnis ir kas jam labai patinka, ir leisti rinktis.
Aš ir savo vaikų nestūmiau į futbolą. Vyresnysis atėjo, pabandė, jam neprilipo. Jis labiau linksta ir bando jaukintis kompiuterius. Ten jaučiasi geriau, o va jaunėlis į futbolo treniruotes eina kaip į didžiausią šventę“, − sako D.Jodenis.
Donatas ir pačių fizinių duomenų labai nesureikšmina.
Optimistui patinka Kėdainiai
„Kėdainiai man patinka dėl to, kad čia mano šeima. Ir tėvai, ir mano brolis. Visi kartu. Aš dirbau ir kitose šalyse, bet visada norėjau tik namo. Vasaras praleidau Anglijoje ir Danijoje, bet per vasarą man to ir užtenka“, − savo patirtį pasakoja D.Jodenis.
Kitos šalys Donatą suviliojo galimybe užsidirbti. Ne vienerius metus užsienio šalyse vasaromis jis skynė obuolius, trešnes, salotas už, kaip jis sako, „kosminį atlyginimą“. Jaunam žmogui, o vėliau ir šeimai tas uždarbis labai pravertė. Įsigijo pirmąjį automobilį, tvarkėsi buitį. Tačiau niekada nenusivylė žmonėmis, savo šalimi ir savo kraštu.
Kodėl? Nes iš prigimties yra optimistas. Kokia gi jo asmeninė optimizmo formulė?
„Kita diena bus geresnė“, − pasidalina D.Jodenis.
Ir jei diena buvo gera, jis tiki, kad kita diena bus dar geresnė, o jei diena buvo vis dėlto nelabai, Donatas žino, kad kita diena būtinai bus geresnė.
Ir gerai žinoma paprasta patarlė „Elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi“ Donato gyvenime ir padeda, ir realiai veikia. Visi, kas pažįsta Donatą, pasakys, kad jis visada šypsosi. Pats Donatas sako, kad jam nelieka laiko nerimui, o visose situacijose visada galima įžvelgti ir teigiamą pusę. Tai, beje, jam išeina savaime.
Donatui ypač patinka visos vandens pramogos.
Sutvarkė savo kiemą
D.Jodenis turi ir edukologijos magistro laipsnį. Savo įgytas žinias jis pritaikė ne tik dirbdamas treneriu, mokytoju, bet ir dirbdamas Rasos gatvės 2-ojo namo bendrijos pirmininku.
„Tai buvo labai įdomi ir visiškai kitokia patirtis. Esu smalsus ir norėjau save išbandyti, nors iš pradžių šiek tiek ir bijojau, ar viskas pavyks“, − kodėl ėmėsi šios veiklos, sako Donatas.
Jam vadovaujant už žmonių pinigus ir su rajono savivaldybės parama buvo iš pagrindų sutvarkytas ir modernizuotas Rasos gatvės daugiabučio kiemas. Jis išklotas trinkelėmis, aptvertas, o įvažiavimas į jį uždaras visiems pašaliniams. Į jį pateksi tik turėdamas specialius kodus savo telefone. Tačiau vis dėlto didelis užimtumas ir noras dar labiau koncentruotis į vaikų ugdymą nebeleido jam šio darbo tęsti.
Rūpi visų geresnis gyvenimas
Tačiau Donatas galvoja ir kokia bus mokyklos, ir mūsų visų ateitis.
„Žinant, kokiais dideliais žingsniais išmaniosios technologijos žengia į mūsų kasdienį gyvenimą, manau, kad jos neaplenks ir mūsų mokyklų, todėl ateities mokykla bus išmanioji.
Bet kaip treneris, aš tikiu, kad vaikai salėse galės sportuoti normaliomis sąlygomis, o ne po 2 ar 3 klases mažoje sporto salėje vienu metu ar bėgioti netinkamuose naudojimui stadionuose, kokie daugiausia dar yra dabar“, − kokybiškas treniruotes ir geras sąlygas pašnekovas mato ateityje.
Kad Lietuvoje būtų taip, kaip jo matytose užsienio šalyse, kuriose vasaromis dirbo, reikia, kad verslo žmonės susitaikytų su mažesnėmis pajamomis ir duotų pagaliau uždirbti ir samdomam žmogui. Kuo geriau uždirbs žmonės, tuo daugiau laimingų ir besišypsančių žmonių matysi mieste.
„Na, o Kėdainiuose gyvenimas tik gerės. Šitas miestas visada gyveno gerai. Mums dar reikia truputį geresnių atlyginimų, labiau įvertinančių žmones, bet aš tikiu, kad ir jie pakils, jeigu visi užsibrėžę to sieksime“, – įsitikinęs Donatas.
Dievina vandens pramogas
Prieš 11 metų vedęs savo mylimąją kėdainietę burnos higienistę Vilūnę, Donatas su ja augina 2 vaikus – vienuolikametį Emilį ir penkiametį Herkų. Laisvu nuo darbo laiku šeima mėgsta aktyviai sportuoti bei stebėti sportines varžybas, o ypač vertina vandens pramogas. Donatas labai mėgsta vandenlente skrosti vandenį trasose, kurios yra Jonavoje, Raseiniuose, Radviliškyje. Treneris, pedagogas ištisus metus mėgsta mėgautis pirties bei vandens teikiamais malonumais, na, o žiemą jam malonu slidinėti kalnuose.
Kaip jau supratote, Donato požiūriu vaikas, besiformuojantis kaip asmenybė, pagrindus gauna šeimoje, todėl abu su žmona Vilūne namuose vaikus moko pagarbos vienas kitam.
Tą patį rekomenduoja daryti ir visiems tėvams. Taip pat nepamiršti formuoti kantrybės, kaip įgūdžio. Ir, žinoma, pakantumo. Kaip išsiaiškinu − pagarba, kantrybė ir pakantumas – padės augti stiprioms asmenybėms nuo mažens.
Pats Donatas stengiasi, kad ir jo asmeninėje šeimoje, ir jo komandoje su vaikais būtų atviras ir labai artimas ryšys, kad vaikai jokiu būdu nebijotų išsipasakoti kaip vyresniam draugui.
Vis kirba klausimas: „Iš ko gi mokosi, mokėsi pats treneris?“
„Pirmiausia − mano tėvai. Jie yra tikri mano mokytojai iki pat šių dienų. Su jais palaikau tikrai labai šiltus santykius. Susiskambiname kiekvieną dieną. Tada mokausi iš savo kolegų ir, žinoma, iš savo vaikų ir treniruojamų vaikų“, – sako Donatas.
Iš kolegų iki šiol semiasi patirties, vis geresnio pamokų vedimo ir organizavimo. Turi vieną iš labai jam imponuojančių mokytojų – Mantą Brazionį. Iki šiol daug ką perėmė ir iš savo dabar jau ne vienerius metus kolegos bei buvusio praktikos vadovo Vyginto Čepo.
Iš pačių mokinių Donatas daugiausia mokosi šiandieninio bendravimo: dalykiškesnio, bet tokio, kuris tinka ir patinka vaikams. Ir, žinoma, technologijų valdymo.
„Vaikai mėgsta, kai juos pastebi, matai ir socialiniame tinkle, pagiri, pasveikini. Sutikite, mes visi to iš jų mokomės. Kai augome, to nebuvo“, − sako treneris.
Dar Donatas mane patikina, kad nieko nėra neįmanomo. Taip pat labai optimistiškai sako, kad žmogus viską gali pasiekti. Tikslai turi būti pamatuoti ir realūs, įgyvendinami, o tada jau tereikia tik dirbti. Bet darbas, kaip ir užsibrėžto tikslo siekimas, yra būtina sąlyga.
Toks žmogus, kokį pažinau Donatą, gali sukurti aplink save gerą, įtraukiančią aplinką ir ugdančią atmosferą, tereikia juo pasitikėti ir drąsiai patikėti savo vaikus.
Futbolo treneris, edukologas Donatas Jodenis šiuo metu dirba Dotnuvos pagrindinės mokykloje, Akademijos gimnazijoje, Kėdainių futbolo klube ,,Nevėžis” ir futbolo klube „Kėdainiai“. Iš viso jis treniruoja apie 200 rajono vaikų.
