Su vyru Egidijumi Vilmantė (45 m.) susipažino prieš 26 metus abiejų gimtajame mieste Panevėžyje. Kaip pasakojo pašnekovė, vyras visada sukosi verslo pasaulyje: turėjo maisto prekių parduotuvę, buvo atidaręs šokių klubą, o vėliau ir kavinę „Šikšnosparnis“ Vilniuje, o ji pati baigė verslo administravimą, dirbo vienoje farmacijos įmonių, ir, nors širdis visada linko į kūrybą, šiandien ir pati yra verslininkė.
Prieš septyniolika metų juodu laimėjo žalią kortą, pardavė viską, ką turėjo Lietuvoje, pasiėmė mažamečius vaikus – sūnui buvo ketveri, dukrai – metai, ir laimės ieškoti išvyko į Jungtines Valstijas.
„Mūsų emigracija nebuvo iš būtinybės, kad neturime darbų ir reikia važiuoti užsidirbti, – sakė V.Markevičienė, – bet, kadangi laimėjome žalią kortą, nutarėme pabandyti.“
Ir tas bandymas buvo gana sėkmingas, tačiau po penkerių metų visa šeima sugrįžo į Lietuvą. O čia, nepabūgę ekonominės krizės grimasų, ėmėsi naujo verslo – į Lietuvą atvežė dvigubai brangesnį produktą – ekologiškus įklotus, kurių kaina buvo dvigubai didesnė už tuo metu buvusius lentynose, ir įkūrė prekių ženklą „Gentle Day“, kuris šiandien pažįstamas daugeliui moterų.
Per dešimtmetį verslas augo ir plėtėsi, šiandien Vilmantės ir Egidijaus įkurto prekių ženklo produkcija prieinama ne tik Lietuvoje, bet ir Europos šalyse, o prieš trejus metus persikėlė ir į JAV rinką.
Bet sugrįžkime trumpam į pradžią – tas pačias Jungtines Valstijas, tik prieš septyniolika metų, kai ten išvyko visa Markevičių šeima ir manė, kad liks visam laikui.
– Vilmante, papasakokite, kaip jums sekėsi įsikurti JAV ir rasti darbus?
– Iš pradžių į Ameriką porai mėnesių nuvyko vyras: pagyveno pas draugus, apsižiūrėjo, padirbo, išnuomojo mums butą, tada atvykau aš su vaikais ir močiute – pasiėmėme ją, kad padėtų prižiūrėti vaikus.
Mūsų emigracija nebuvo iš būtinybės, kad neturime darbų ir reikia važiuoti užsidirbti.
Amerikoje nėra taip paprasta, kad nuvykai ir išsinuomojai butą – turi turėti laiduotojus, ypač, kai nėra jokios kredito istorijos. Apsigyvenome name, kur, be mūsų, gyveno dar dvi lietuvių šeimos, jie ir buvo tie laiduotojai. Sakyčiau, kad be pažįstamų, draugų ten įsitvirtinti labai sudėtinga.
Apsigyvenome Čikagos priemiestyje Lombarde, viešojo transporto ten nėra, tad nuosavas automobilis būtinas, tačiau be kredito istorijos jo irgi neįsigysi. Reikėjo ir vairuotojo pažymėjimą gauti. Bet viskas po truputį susidėliojo.
Jau po mėnesio dirbau padavėja vieno graiko restoranėlyje milijonierių rajone, vyras beveik iškart sėdo prie taksi vairo. Po metų draugė pradėjo kalbinti ateiti dirbti manikiūrininke į tame pačiame rajone esantį grožio saloną. Ten dirbo nemažai lietuvių. Teko baigti mokslus, išmokti daryti manikiūrus, gauti licenciją. Išdirbau ten trejus metus. Išties buvo šauni aplinka, kolegės ir klientės.
O vyras išsilaikė vilkiko vairuotojo teises, kurį laiką važinėjo juo, paskui su draugu atidarė lombardą. Taip ir sukomės.
– Ar nebuvo sunku psichologiškai? Čia metėte turėtus darbus: jūs – farmacijos srityje, vyras – verslą, ten kibote į visai kitokio pobūdžio. Ar tiesiog buvote iš anksto tam nusiteikę?
– Nebuvo, ir faktas, kad žinojome, kas mūsų laukia. O kai esi įmestas į tą balą, turi kažkaip iš jos bristi, bet kranto negali taip greit pasiekti. Aišku, iš pradžių maniau, kad ieškosiu darbo ofise, bet paskui sužinojau, kad ten už valandą, tais laikais, kai mes buvome, gauni 6–7 dolerius, o dirbdama kavinėje uždirbdavau 10–20 dolerių. Pradedi galvoti, ko labiau reikia. O reikėjo ir namą nusipirkti, ir vaikus auginti.
Pati pradžia tokia – žinai, kad turi uždirbti pinigus, ir eini ten, kur gali tai padaryti. Be to, vaikai buvo maži, norėjosi daugiau laiko praleisti su jais, kavinėje dirbdavau nuo 6 val. ryto iki 14 val. Visą likusį laiką skirdavau šeimai. Taip pat derindavau ir kitus darbus.
– Užsiminėte, kad tiek vienas, tiek kitas darbas buvo milijonierių rajone. Dirbdama grožio salone turėjote progos pabendrauti su milijonierių žmonomis. Kokį įspūdį jos jums paliko?
– Dažna jų niekur nedirba, augina vaikus. Amerikoje auginti vaikus be auklės labai sunku, jų šeimos gana gausios – turi po keturis penkis vaikus, į kavinę ateidavo gydytojas su vienuolika vaikų. Čia turtingųjų privilegija turėti kuo daugiau vaikų, nes jie gali sau tai leisti. Tada mama yra paskyrusi save šeimai ir augina vaikus, vyras dirba ir išlaiko šeimą. Dažnai būna ir auklė, kuri padeda.
Mamos rūpinasi vaikais, bet neužmiršta pasirūpinti ir savimi. Nuveža vaikus į mokyklą, eina sportuoti, kas savaitę reguliariai lankosi grožio salone – manikiūrai, pedikiūrai ir pan.
Pati pradžia tokia – žinai, kad turi uždirbti pinigus, ir eini ten, kur gali tai padaryti.
Man nė vienos neteko sutikti arogantiškos, pasipūtusios. Salono savininkės draugė – milijonieriaus žmona, niekur nedirbanti. Bet atėjo į saloną ir pasiprašė nors kokio darbo keletą valandų per dieną. Atrodytų, milijonieriaus žmona, bet jai norėjosi būti kuo nors naudingai.
Jos labai smalsios ir kalbios, joms viskas būdavo įdomu. Ir išties įdomu su jomis bendrauti, yra apie ką pasikalbėti. Tikrai malonios moterys ir geri prisiminimai.
– Kurtis Amerikoje sekėsi, tačiau po penkerių metų sugrįžote į Lietuvą. Kodėl?
– Mes grįždavome į Lietuvą pasikeisdami su vyru – vienais metais jis, kitais aš, vaikai su močiute suskraidydavo. Ir, pamenu, grįžtame po trejų metų, Vilniuje jau ir pirmieji dangoraižiai stovi – savivaldybės pastatas, miestas gražėja, auga, ir ekonominė situacija gera, visi draugai gerai gyvena, iš tų verslų, kuriuos palikome, jie ir pinigų užsidirbę. Ir tada nusprendėme, kad vis dėlto grįšime į Lietuvą.
Pasilikome sau dvejus metus Amerikoje – kaip pereinamąjį laikotarpį, kad pabaigtume viską, ką pradėjome, ir galėtume grįžti čia. Galvojome ir apie vaikus, kaip viską susidėlioti dėl mokyklos. Taigi tas penkerių metų laikotarpis atrodė geriausias.
Aš dar buvau nusprendusi eiti mokytis interjero dizaino. Man buvo 30, norėjau skirti laiką nebe skaičiams, o kūrybai, nes širdis visad linko į tą pusę. Per dvejus metus baigiau studijas, gavau diplomą, grįžusi į Lietuvą dirbau interjero dizainere.
– Jūsų klausantis, atrodo, kad jums viskas itin paprasta – pakeisti šalį, imtis vienų mokslų, kitų, vieno darbo, kito. Ar tikrai viskas taip paprasta ir buvo?
– Vykti gyventi į Ameriką mums buvo gana paprasta, nes turėjome, kas prižiūrės mažus vaikus. Priešingu atveju būtų buvę tikrai sudėtinga, nes išgyventi su vienu atlyginimu sunku. Kadangi norėjau leisti kuo daugiau laiko su vaikais, ir darbus pasirinkdavau tokius, kad jie neatimtų visos dienos. Manau, kad viskas yra įmanoma, jei yra noro, svarbu mokėti susiderinti laiką. Man visas tas laikotarpis neatrodo siaubingas, o tie pokyčiai – įdomu.
Pavyzdžiui, darbas kavinėje. Nebuvo labai lengva, po pirmo mėnesio maniau, kad viską mesiu. Turi išmokti panešti penkias didžiules lėkštes su maistu; kartą vieną tokią lėkštę išverčiau žmogui ant kelių, bet viskas baigėsi gerai (juokiasi). Būdavo visko. Reikėjo išmokti kiaušinių rūšių pavadinimus, o jų tiek daug, ir dar žinoti, kaip kas atrodo. Gerai, kad ten dirbo moterys amerikietės, aš jas tikriausiai užknisdavau su savo klausimais, bet jos man daug padėjo.
Buvo sunkių periodų, bet viskas įveikiama, o kai labai nori, viską gali išmokti. Vėliau kavinėje tapau viena geriausių padavėjų, gaudavau didžiausius stalus – jei tau duoda didelį stalą, vadinasi, tavimi jau pasitiki. Ir svarbiausia būdavo viską padaryti ne tik gerai, bet ir greitai – Amerikoje niekas nelaukia.
Pastebėjome, kad Amerikoje turi būti nuoseklus ir kantrus. Tai sau taikome ir dabartiniame savo versle.
Grožio salone mūsų dirbo apie 30. Salono savininkė buvo albanė, ji labai rūpinosi kolektyvu, kasmet rinkdavo geriausią darbuotoją, dar ir premiją išrašydavo. Vienais metais geriausia darbuotoja buvau išrinkta ir aš (šypsosi).
– Ar gerai suprantu, kad iš dirbamų darbų per tam tikrą laiką sugebėjote susitaupyti ir Amerikoje įsigyti savus namus?
– Taip, po pusantrų metų nusipirkome namą. Jeigu dirbi, uždirbi, tai ir turi. Pavyzdžiui, sekmadienį taip nesinorėdavo dirbti, bet žinojai, kad dirbdamas kavinėje per pusdienį uždirbsi 100 dolerių. Tai eini ir dirbi. Visas uždarbis būdavo iš arbatpinigių. Todėl ten įprasta palikti arbatpinigių, 10 proc. nuo sumos – gana maža dalis, dažniausiai paliekama apie 20 proc. Taip ir būdavo, kad visur ir visada tą valandą matuoji pinigais, ir neleisdavai sau per daug atsipalaiduoti, nes reikėjo pinigų.
– Kaip manote, ką visa ta kelerių metų patirtis Amerikoje jums davė?
– Manau, nebijoti permainų ir iššūkių. Ir nebijoti eiti į priekį. Pastebėjome, kad Amerikoje turi būti nuoseklus ir kantrus. Pavyzdžiui, mūsų draugai, kurie į Ameriką tada atvyko panašiu metu kaip ir mes, nemetė visko, ką pradėję, kantriai dirbo ir siekė savo tikslų, dabar visi yra milijonieriai. Taigi nuoseklumas ir kantrybė yra didelis pliusas, tai sau taikome ir dabartiniame savo versle.
– Į JAV išvykote su mintimi, kad liksite ten visam laikui. Koks jausmas buvo sugrįžus į Lietuvą? Kaip jautėsi vaikai, nors buvo dar maži, bet sūnus jau lankė ten mokyklą, tiesa?
– Į Lietuvą grįžome su mintimi, kad jau daugiau iš jos nebeišvažiuosime (šypsosi). Čia buvo likę gyventi tėvai, seneliai, draugai, kurių ilgėdavomės. Ten viskas buvo gerai, bet grįžus į Lietuvą užliejo kažkokia ramybė. Važiuoji, paukšteliai čiulba, viskas sava. Gal kartais norisi pabėgti nuo žiemos, bet Lietuvos tikrai nebepaliksime, mums čia labai patinka. Gal ir pradedi vertinti tik tada, kai pagyveni kur nors kitur.
Vaikams buvo sunkiau, jau buvo pripratę ten, sūnus net kelerius metus priekaištaudavo, kodėl jį čia parvežėme. Natūralu, ten mokyklos labai skiriasi nuo mūsiškių. Jis čia grįžo į trečią klasę, dukra – į pradinukų darželyje. Amerikoje mokyklose vyksta betarpiškas bendravimas su mokytojais, ypač pradinukų klasėse.
Ir jos tokios spalvingos: yra erdvė, kur visi susėda ant kilimo ir kalbasi, kita erdvė – prie staliukų, kur rimtesniais darbeliais užsiima, jau nekalbu apie visas mokymuisi skirtas priemones. Mokykloje buvo toks mokslo kambarys, kur gali ateiti ir tyrinėti įvairiausius dalykus: per mikroskopą pažiūrėti į ausį, viską matai kompiuteryje, patyrinėti smėliuką, gaminti robotukus, programuoti ir t. t.
O čia atėjai į mokyklą, pasodino tave į suolą ir net neleidžia pajudėti. Kam patiktų? O jei dar ir mokytoja pasitaiko rėkianti ir nesugebanti vaikų dėmesio sutelkti...
– Kaip sumanėte imtis verslo, kurį vykdote jau dešimtmetį, ir į Lietuvą atvežti, kaip pati sakėte, dvigubai brangesnę prekę, nei tada buvo lentynose?
– Grįžusi į Lietuvą apie porą metų dirbau interjero dizainere, o tada šalį ištiko ekonominė krizė. Niekam tų interjero dizainerių nebereikėjo. Ši verslo idėja kilo kaip tik tuo metu, surizikavome, ir ta rizika mums pasiteisino. Nepaisant to, kad produktas buvo brangesnis, svarbiausiu akcentu laikėme kokybę ir tikėjome, kad rinkai pasiūlysime išskirtinę prekę.
Aš pati turėdavau problemų per menstruacijas, bet manydavau, kad visi tokie dalykai, kaip skausmas, sudirgusi oda ir pan., yra natūralūs, ir niekada neieškojau jokių alternatyvų. Tuo labiau, kad tais laikais visos, kaip sakau, augome naudodamos tą patį prekių ženklą ir net nesusimąstydavome, kad yra ir kitų produktų, kuriuos būtų galima išbandyti.
Kartą man į rankas pakliuvo įklotai su anijonų juostele – tai kinų išradimas. Skirtumas tarp visų įprastų įklotų ir šitų buvo akivaizdus. Papasakojau apie šį produktą vyrui, nors pas mus parduotuvėse jo nebuvo. Nutarėme imtis šio projekto. Pradėjome ieškoti gamintojų Kinijoje, radome jų nemažai, siuntėmės pavyzdžius. Galiausiai mums pavyko rasti pačius tų įklotų išradėjus.
– Kuo šis produktas ypatingas?
– Įklotai yra su anijonų juostele, turinčia antibakterinių savybių, juose nėra jokių chemikalų. Tiesa, Kinijoje gali rasti daug gamintojų, kurie naudoja anijonų juostelę.
Nepaisant to, kad produktas buvo brangesnis, svarbiausiu akcentu laikėme kokybę ir tikėjome, kad rinkai pasiūlysime išskirtinę prekę.
Mūsų gamintojai turi šio produkto išradimo patentą, kurį gavo 2003 m. Išradėjas profesorius anksčiau dirbo Japonijoje tekstilės institute, kur jie atlikdavo įvairius bandymus ir pradėjo gaminti drabužius su anijonais. Mes savo anijonų juostelėje naudojame turmaliną – natūralų mineralą, kuris pasižymi tuo, kad geba naikinti bakterijas ir kvapą.
Esame girdėję, kad ne visuose įklotuose su anijonų juostele yra naudojamos natūralios medžiagos. Be to, įklotų kokybė labai skirtinga. Vieni sugeria mažiau, kiti – daugiau, skiriasi medžiagos, forma ir pan. Tokį didžiausią skirtumą ir įvardyčiau.
Taigi susiradome patį kokybiškiausią produktą, nes toks buvo ir mūsų tikslas. Jis taip pat turėjo atitikti ekologinius standartus. Tuos standartus kasmet atsinaujiname – mūsų produktas turi „Ecotex“ sertifikatą, siunčiame produktus į Ispaniją, kur jie tikrinami, ar nėra juose chemijos, ar pakuotė neturi ftalatų ir pan.
2009-aisiais, kai pradėjome savo verslą, problema buvo ta, kad ekologiškų įklotų buvo dar labai nedaug, o buvę sugerdavo labai mažai skysčio. Paprasti įklotai sugeria daugiau, bet dažnai dirgina odą, tad mes taikėme į vidurį – turėti ekologišką prekę, bet tokią, kurią apsimokėtų pirkti.
Iš pradžių turėjome įklotus, vėliau atsirado organinės medvilnės tamponai, ekologiškos drėgnos bekvapės servetėlės, prausiklis, menstruacinė taurelė. Vienas pastarųjų mano produktų, kurį patentavau Lietuvoje, – kelnaitės su dvigubu klyneliu, kad išorėje nesimatytų įklotų sparnelių.
Įklotai yra su anijonų juostele, turinčia antibakterinių savybių, juose nėra jokių chemikalų.
– Kur dar, be Lietuvos, plėtojate savo verslą?
– Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Olandijoje, Italijoje, „Amazon“, o 2016 m. iškeliavome į Amerikos rinką kiek pakeistu pavadinimu „Genial Day“.
Darbo išties tenka įdėti labai daug, mažoje rinkoje – kur kas lengviau, o tokioje kaip Amerikos ne viskas taip paprasta – ten labai didelė pasiūla ir konkurencija, reikia labai daug pinigų, kad galėtum pasidaryti sau tinkamą reklamą.
Tie, kurie investuoja milijonus, atsiduria didžiuosiuose prekybos centruose, mes į tai investuojame savus pinigus, ne milijonus, ir ta plėtra vyksta mažais žingsniais. Kalbėjome su jumis apie kantrybę, tai čia jos išties reikia labai daug, kad vieną dieną visko nemestum (šypsosi).
