2,2 tūkst. iškvietimų, 6 tūkst. pagalbos prašymų
Iniciatyvos idėja buvo suburti ir koordinuoti savanorius, kurie atliktų tam tikrą paslaugą – už žmonių, priklausančių rizikos grupėms, lėšas jiems saugiai pristatytų maisto produktų ar vaistų, kad jie patys neitų į parduotuves ir nerizikuotų savo sveikata. „Stiprūs kartu“ yra Šaulių sąjungos Pelėdų būrio iniciatyva, įgyvendinta su Valstybės ekstremalių situacijų valdymo centru, COVID-19 informavimo grupe, Lietuvos skautais ir kitais partneriais.
Neilgai trukus iniciatyvos „Stiprūs kartu“ partneriu tapo ir lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“. Bendrovė projektui paaukojo 10 tūkst. eurų vertės dovanų kortelių, skirtų aprūpinti maisto produktais tuos, kurie patys karantino metu to padaryti jau nebegali.
Kaip pasakojo vienas „Stiprūs kartu“ iniciatorių, žurnalistas Edmundas Jakilaitis, Šaulių sąjungai jis pristatė projektą pirmąją karantino dieną – kovo 16-osios vakarą, o kovo 18-osios rytą idėja nuo pradžių iki pabaigos jau buvo realizuota: startavo skambučių koordinavimo centras su visomis jo linijomis, duomenų bazė, buvo sukurta schema, kaip valdomi savanoriai ir koordinuojamas jų darbas, kaip renkama informacija iš senolių apie paslaugų kokybę ir pan.
Jau pirmą dieną turėjome keletą šimtų besikreipusių žmonių, vėliau per dieną sulaukdavome apie 500 skambučių.
„Nuo pat pradžių neabejojome, kad projektą pavyks įgyvendinti sklandžiai. Ir jau pirmą dieną turėjome keletą šimtų besikreipusių žmonių, vėliau per dieną sulaukdavome apie 500 skambučių. Žinoma, be žiniasklaidos pagalbos nebūtume užkūrę tokios iniciatyvos. Noriu pasidžiaugti, kad portalas 15min į mūsų iniciatyvos tinklalapį atvedė didžiausią vartotojų skaičių“, – teigė pašnekovas.
Pasak E.Jakilaičio, ši iniciatyva aktuali ne tik dėl pagalbos, kurią suteikė savo gyvavimo metu, t. y. iki gegužės 3 d. Per pusantro mėnesio buvo įvykdyta daugiau kaip 2,2 tūkst. iškvietimų ir per 6 tūkst. pagalbos prašymų. Tačiau šią oficialią statistiką reikėtų dauginti maždaug iš 1,5 karto, nes dalis savanorių patys apsiimdavo globoti senolį ir susitardavo, kad jis skambintų jiems tiesiogiai. Šie skambučiai jau nebūdavo fiksuojami iniciatyvos skambučių centre.
Iškvietimų ir pagalbos prašymų skaičius skiriasi todėl, kad buvo daug atvejų, kai senoliams reikėdavo kitokios pagalbos nei maisto pristatymas: pavyzdžiui, paskambinti į seniūniją, į banką, gydytojui. Mat pagyvenę žmonės įpratę viską spręsti tiesiogiai – nueidami į tam tikras institucijas, o telefonu ar internetu tvarkyti reikalus jiems sudėtingiau, todėl prireikia tarpininkavimo, kad jie gautų tam tikras reikalingas paslaugas.
Oficialiai iniciatyva baigėsi, realiai tęsiasi toliau
„Ši iniciatyva labai aktuali tuo, kad į vieną projektą suvedė dvi visiškai skirtingas mūsų visuomenės grupes. Iš esmės savo realybe tai dvi skirtingos Lietuvos. Vieni yra dažniausiai pamiršti, neturintys artimųjų, draugų, kurie jiems pagelbėtų. Vos ne vienintelis jų maistas – besibaigianti pakuotė makaronų. Net nuostabu, kaip jie išgyvena. Kiti yra vadinamoji „sėkmės Lietuva“, tie, kurie nori ir gali dalytis savo laiku ir pinigais.
Ir tikrai – turime šimtus atvejų, kai savanoris, pirmą kartą nuvykęs pas senjorą, vėliau paskambindavo į skambučių koordinavimo centrą ir pranešdavo, kad nuo šiol jis pats rūpinsis senoliu, jį globos ir už savo pinigus pirks maisto, nes susidūrę su visiškai kitokiu negu jų gyvenimu, jie nebegalėdavo likti abejingi. Jei ne šis projektas, galbūt jie taip niekada ir nebūtų susitikę“, – pasakojo E.Jakilaitis.
Dalis čekių buvo panaudota perkant senoliams maisto, tačiau, kaip jau minėta, daug savanorių norėjo prie projekto patys prisidėti finansiškai, todėl nepanaudoti čekiai perduoti organizacijai „Gelbėkit vaikus“, kurie bus skirti vėl atsidarantiems šios organizacijos kuruojamiems vaikų dienos centrams. Iš kitų partnerių gautos ir nepanaudotos degalų sąnaudos atiduotos Šaulių sąjungai, nes savanoriai vėlgi daugeliu atvejų neprašė kompensuoti lėšų už degalus.
„Artėdami prie iniciatyvos pabaigos, paskutines dvi savaites raginome senolius, kad jeigu jiems patinka jų savanoris, tiesiogiai su juo sutarti dėl tolesnės pagalbos. Tikslas buvo, kad žmonės turėtų į telefoną įsivedę vieno ar dviejų savanorių numerius, su kuriais jau yra bendravę ir kuriais pasitiki, kad galėtų su jais susisiekti be tarpininkų. Ir greitai pamatėme, kad kreipimųsi skaičius iš tiesų sparčiai mažėja.
Tai bene didžiausias iniciatyvos laimėjimas: nors oficialiai ji baigėsi, realiai tęsiasi ir toliau. Nė neabejoju, kad šiandien koks nors senolis paskambino konkrečiam savanoriui ir ko nors paprašė“, – dėstė iniciatyvos iniciatorius.
Savanorė: sulaukėme tiek padėkų, kad ilgam užteks
Lietuvos skautijos narė Laura Liubinaitė prie iniciatyvos prisijungė nuo pat pirmų jos dienų. Ji savanoriavo skambučių centre. Merginos darbas buvo koordinuoti savanorius, t. y. peržiūrėti iš senolių gautus prašymus ir iš užsiregistravusių savanorių bazės surasti konkretų žmogų, kuris vieną ar kitą užsakymą galėtų įvykdyti.
„Kadangi dėl karantino mano darbai beveik sustojo, supratau, kad turėsiu daug laisvo laiko, kurį norėjau panaudoti prasmingesnei veiklai, nei šiaip sėdėti namuose. Esu užaugusi skautų organizacijoje, tad iš karto mintys pradėjo suktis apie savanorystę“, – atviravo pašnekovė, paklausta, kodėl prisijungė prie iniciatyvos.
Pasak jos, savanoriai registravosi iš visos Lietuvos – iš įvairiausių rajonų ir miestelių. Taigi padėti senoliams buvo įmanoma visoje Lietuvoje. Ir net jeigu konkrečioje gyvenamojoje vietovėje nepavykdavo rasti savanorio, iš kitur atsirasdavo tokių, kurie važiuodavo net 100 km, kad padėtų senoliui, kuriam prireikė pagalbos.
Savanoriai susidurdavo su pačiomis įvairiausiomis istorijomis: net tekdavo organizuoti pagalbą, kad būtų pataisyti sugedę šaldytuvai ar mobilieji telefonai, kad tik patys senoliai niekur neitų. Kadangi karantino pradžioje buvo sudėtinga įsigyti veido kaukių, savanoriai jas siūdavo ir dalydavo senoliams.
Pajusti, ką reiškia padėti konkrečiam žmogui, teko ir pačiai Laurai: „Tiesiog tuo momentu man kaip tik reikėjo važiuoti į tą pusę, iš kurios gavome vieną iškvietimą. Žmogus prašė nupirkti vaistų, tačiau užsiminė, kad būtų gerai, jei taip pat atvežtume bent duonos. Iš karto supratau, kad situacija prasta.
Senoliai atsidėkodavo, kuo galėdavo: palikdavo savanoriams laiškelį, knygų, obuoliukų, žodžiu, ką turėjo, tuo ir dalijosi.
Todėl savo iniciatyva, už savo pinigus, nupirkau ne tik duonos, bet ir grikių, dešros bei kitų produktų, kurių galiojimo terminas ilgas, taip pat įvairių skanumynų. Aišku, žmogus buvo labai maloniai nustebęs ir labai dėkojo, nors pasimojavome tik iš tolo. Mūsų pagrindinė taisyklė – neturėti tiesioginio kontakto su žmonėmis, todėl lauknešėliai būdavo paliekami prie durų ar namo vartų.
Apskritai projekto metu sulaukėme tiek padėkų, kad ilgam užteks. Žmonės tikrai nesitikėjo, kad gali gauti pagalbą nemokamai, kad jais kažkas taip rūpinsis. Todėl atsidėkodavo, kuo galėdavo: palikdavo savanoriams laiškelį, knygų, obuoliukų, žodžiu, ką turėjo, tuo ir dalijosi. Skambindavo mums, pagirdavo kurį nors savanorį, palinkėdavo mums gražiausių dalykų. Fantastika, kaip šie žmonės reagavo, nors iš tiesų daug kam nebuvo lengva priimti pagalbą, nes jie nėra pratę, kad jais kas rūpintųsi.“
Pašnekovė taip pat paminėjo, kad nuostabiausias dalykas, jog šis projektas suvedė skirtingas kartas – daugybė savanorių susidraugavo su savo senoliais ir tapo klausytojais, su kuriais senoliai gali pasidalyti savo gerais ir liūdnais išgyvenimais.
„Tikiu, kad užsimezgusi draugystė tarp savanorių ir senolių tęsis ir toliau, jau pasibaigus karantinui. Šis projektas parodė, kad Lietuvos žmonės gali susivienyti, parodyti gerumą vieni kitiems ir bendromis jėgomis daryti gerus darbus. Aš pati visą savanoriavimo laikotarpį jaučiau labai geras emocijas, gyvenimas įgavo visai kitokią prasmę ir net džiaugiausi, kad turiu mažiau darbų, todėl daugiau laiko galiu skirti šiai prasmingai veiklai“, – tikino Laura.
