– Kokiais simptomais jums pasireiškė perdegimas?
– Perdegimas pasiekė tokį lygį, kai fiziškai nebegalėjau atsikelti iš lovos ir net dirbdamas iš namų dalyvauti darbinėje veikloje – prisijungti prie susitikimų, įsijungti kompiuterį, atsakinėti į laiškus, deleguoti darbus.
Iki tol apie 4-5 mėnesiai buvo intensyvūs emociškai ir pasireiškė kitokių simptomų. Nuolat kankino jausmas, kad visko per daug, nesuspėju, nesukontroliuoju to, ką, įsivaizdavau, turėčiau sukontroliuoti. Persekiojo nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas blogo, kad bus pamatytas ar įvardintas mano negebėjimas tvarkytis su pareigomis, kad galiu jį darbą ir kartu – visą finansinį saugumą. Tuomet atsirado polinkis atsitraukti nuo bendravimo su draugais, šeima ir „sulįsti į internetus“ – beprasmį video žiūrėjimą, žaidimus, bandymą bet kokia kaina atitrūkti nuo minčių, reflektavimo. Penktadieniais kildavo nerimas, kad tuoj pasibaigs savaitgalis ir situacija, kurios nevaldau, vėl prasidės ar tęsis.
Negalėjau atsipalaiduoti, galų gale – patirti džiaugsmą, teikiamą bet kokios veiklos. Perdegimo pasekmė buvo depresija.
– Ar iš karto supratote, kas vyksta?
– Kadangi tai buvo ne pirmas mano perdegimas, o keletas pastarųjų metų buvo ganėtinai aktyvūs ir sėkmingi, be to, užsiėmiau prevencija ( pvz. dienoraščio rašymas, su tam tikra gyvenimo ir emocijų analize – įprotis, kurio pasunkėjus būklei, deja, netęsiau) – man buvo sunku pripažinti kad viskas linksta į tą pusę. Nenorėjau sau leisti patikėti, kad vėl viskas veda link perdegimo.
Pastebėjau, kad nesijaučiu gerai, bet galvojau – gal tiesiog praeis, „ištempsiu“, pralauksiu. Kažkuriuo momentu įsivardinau – jei sulauksiu x mėnesio ir vis dar bus blogai, tai kreipsiuosi į psichologę, kuri padėjo anksčiau.
Tuo metu pasikeitė mano pozicija darbo komandoje. Buvau paaukštintas pareigose, ir staiga vietoj 1-2 klausimų, turėjau žongliruoti 5-8, nes nebuvo kas iš karto pakeičia mane ankstesnėse pareigose. Man daug komfortiškiau dalintis atsakomybe, turėti kas ją prisiima ir būti padėjėju, kuris užkaišo skyles, nepastebėtas „pagrindinio nešiko“. Galimai, išsigandau ar netikėjau, kad tai man pavyks, tuo labiau išlaikant savo gyvenimo būdą – dariau daug „užklasinių veiklų“: savanorystė „Big Brothers, big sisters“ programoje, „Keliautojų namelių“ veikla, asmeninė muzikinė veikla.
Jaučiau, kad gyvenimo pasikeitimai greičiau „užgriuvo“, nei juos pasirinkau pats (nors tiesiogine prasme galėjau nepriimti naujų pareigų).
– Kaip elgėtės toliau?
– Ilgainiui kreipiausi į psichologę. Po kokių 8 sesijų priėjome prie išvados, kad tuometinėje būsenoje man reikia atitrūkti, pailsėti, nes neužtenka vidinių resursų susitvarkyti su situacija. Kreipiausi į psichiatrę dėl medikamentinio gydymo. Vidinė savijauta vis tik prastėjo, izoliacija nuo visų socialinių kontaktų stiprėjo, iki tol, kol supratau kad nebegaliu atsikelti iš lovos. Informavau darbdavius apie situaciją, sulaukiau jų palaikymo ir supratingumo, sutarėme, kad reikia prioretizuoti sveikatą ir savijautą, kad turiu erdvės gauti ir pasiimti tiek laiko, kiek man reikia, iki tol, kol atsistosiu ant kojų.
Po savaitės ar dviejų nedarbingumo ir nieko nedarymo, pajutau, kad vis tiek esu pervargęs ir nė kiek neatsistatęs – kreipiausi į ligoninę. Ten gavau siuntimą į dienos stacionarą, kuris buvo pagrįstas grupine terapija, meno, judesio terapija ir panašiai. Keletas mėnesių dirbant dienos stacionare leido susitaikyti su savimi – priimti save silpną ir palūžusį, ko akivaizdžiai sau neleidau anksčiau. Po to viskas pradėjo stotis į savo vietas.
– Kokios pagalbos sulaukėte (iš medikų, darbdavių, artimųjų)?
– Man labai pasisekė – ligoninėje buvo daug gilių ir prasmingų pratimų/pokalbių su psichologe, rūpesčio ir dėmesio iš kito personalo. Medikamentinis gydymas, nemanau, kad buvo ką nors lemiantis faktorius, nors tai – ilgo veikimo vaistai, kurių poveikis labiau po 1-2 men pasireiškia, nei iškarto. Dienos stacionaras veikia labai profesionaliai ir moderniai dėl bendro požiūrio į psichinės sveikatos gydymą.
Iš darbdavių sulaukiau visiško supratimo ir palaikymo. Tiesiog pasisekė, kad abu vadovai turėjo savotiškos asmeninės patirties ir galėjo suprasti, apie kokias situacijas eina kalba.
Iš artimųjų taip pat gavau užuojautą, supratimą ir bandymą pagelbėti, tik aš pats nelabai mokėjau priimti tą pagalbą, nei jiems buvo aišku, kaip padėti. Šis aspektas tikrai nebuvo lengvas. Mėgau kartoti: „čia tik aš pats galiu susitvarkyti“.
– Pastaruoju metu itin daug kalbama apie perdegimą, kaip manote, ar informacijos pakanka, jog lietuviai jį atpažintų ir, dar svarbiau, imtųsi priemonių?
– Teoriškai, šiuo klausimu yra labai daug informacijos, tačiau kitas dalykas – patirtis ar savipažinimas. Tai jau kitokio pobūdžio informacija, internete nepaskaitysi, kaip tu jautiesi, kas tau svarbu, kas tave neramina, kaip šią akimirką reaguoja tavo kūnas. Tam reikia laiko ir įpročių stebėti bei atpažinti, kas vyksta tavo kūne ir mintyse. Neturiu kuo pagrįsti, bet manau, kad, kaip visuomenė, mes labai atsiliekame šitų įgūdžių tobulinime.
Labai normalizuojame stresą, nes „o kam dabar lengva“, „niekas paprastai gyvenime nevyksta“, „tik laimingiesiems pavyksta patirti malonumą darbe/dirbant“.
Kaip atpažinti perdegimą? Mano patarimas būtų toks – jei daugiau nei mėnesį jautiesi prislėgtas, kažkas neramina – jau reikia gilintis ir imtis priemonių. Vienas paprastesnių būdų – psichoterapija.
Negalima tiesiog ignoruoti dalykų kurie „ėda“ gyvenimo džiaugsmą, svarbu imtis pokyčių, neįsitikinti savęs, kad nieko negali pakeisti.
Šiaip tai – labai subjektyvu. Manau, kad yra tų, kurie imasi priemonių, manau, kad yra ir tokių, kurie nei pastebi, nei ką nors dėl to daro ir plaukia pasroviui ar galiausiai nuskęsta.
Atsistojęs ant kojų ir pasitelkęs iššūkį „kai skęsti – plauk“, pašnekovas šių metų liepą pasiekė rekordą. Per 30 mėnesio dienų jis perplaukė 41 Lietuvos ežerą.
Kaip atpažinti perdegimą
Vilniaus universiteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro vadovės Jurgitos Lazauskaitės-Zabielskės teigimu, pirmas ir pats svarbiausias perdegimo požymis – didelis protinis ir fizinis nuovargis, kylantis vos po minimalių pastangų darbo veikloje. Tampa sunku rodyti iniciatyvą, atkakliai siekti tikslo nepaisant kliūčių, ištverti ilgalaikį stresą ar aktyvią veiklą. Dirbantis žmogus ima pastebėti, kad nebegali atsigauti, nes tos veiklos, kurios padėdavo anksčiau, tampa neefektyvios.
Jei nuovargio atveju užtenka kiek ilgesio poilsio ar net trumpų atostogų, perdegimo atveju tai nepadeda atsigauti. Ilgainiui tampa sunku susikaupti, sutrinka atmintis, tampa sunku efektyviai mąstyti, kontroliuoti savo emocijas. Jei visi išvardyti simptomai kyla dėl darbo ir trunka bent šešis mėnesius, galima įtarti perdegimą.
Pasak jos, polinkis daug dirbti gali būti būdingas visiems, kurie dirba konkurencingose organizacijose, vertinančiose darbuotojus, skiriančius darbui visas jėgas ir laiką, net ir laisvalaikio, atostogų ar asmeninio gyvenimo sąskaita. Rizika daug ir intensyviai dirbti ypač būdinga jauniems darbuotojams, kurie dar tik siekia įsitvirtinti darbo rinkoje. Neatsitiktinai visame pasaulyje didžiausią riziką perdegti patiria būtent jauni žmonės. Tačiau, kaip rodo, moksliniai tyrimai, intensyvus darbas, priešingai nei galvojama, neatneša gerų darbo rezultatų. Tam, kad būtume profesiškai sėkmingi, turime skirti laiką ir jėgas gyvenimui po darbo.
„Daugybė tyrimų vienareikšmiškai rodo, kad kuo geriau pailsime ir atsiribojame nuo darbo reikalų, tuo energingesni jaučiamės kitą darbo dieną ir geriau atliekame darbo užduotis, imamės daugiau iniciatyvos darbe, esame labiau linkę padėti kolegoms ir išmokti naujų dalykų. Maža to, tinkamai pailsėję gebame geriau susitvarkyti su darbe kylančiais sunkumais. Kitaip tariant, net labai sekinanti darbo diena neturi neigiamo poveikio sveikatai ir gerovei tol, kol turime galimybę tinkamai pailsėti po darbo. Norint tinkamai pailsėti, svarbu laikytis dienotvarkės, nusprendžiant, kada dirbsime, o kada tvarkysime asmeninius reikalus. Laisvalaikiu svarbu nubrėžti aiškią ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo ir nespręsti su darbu susijusių reikalų. Įdomu tai, kad, pasak mokslinių tyrimų, nėra svarbu, ką konkrečiai veikiame po darbo, svarbu, kad veikla teiktų malonumą ir leistų negalvoti apie darbą“, – aiškino J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Ji pridūrė, kad vėlyvosiose perdegimo stadijose patiriami požymiai gali būti panašūs į depresijos, pavyzdžiui, patiriamas liūdesys, nuovargis, nesugebėjimas susikaupti, energijos stoka. Tačiau perdegimas kyla dėl su darbu susijusių priežasčių ir dėl darbo išsekusių emocinių išteklių, tuo tarpu depresija dažniausiai nesiejama su konkrečiu kontekstu.
Perdegimą dažnai lydi daugybė fizinių nusiskundimų, pavyzdžiui, smarkus širdies plakimas ar skausmai krūtinėje, skrandžio ir pilvo negalavimai, galvos skausmai, raumenų skausmai. Tačiau jie taip pat gali įspėti apie kitus fizinius ir psichologinius sutrikimus. Todėl yra būtina įvairių sveikatos priežiūros specialistų konsultacija.
„Pavyzdžiui, patiriant fiziologinius sutrikimus, siūlytina kreiptis į šeimos gydytoją, kad būtų atmesta kitų nei perdegimas sutrikimų tikimybė. Panašiai ir psichologiniai sunkumai, su kuriais susiduria dirbantysis, gali rodyti kitus nei perdegimo sutrikimus, todėl reikalinga psichikos sveikatos specialisto konsultacija“, – sakė ji.
Pasak pašnekovės, kiekvienas perdegimo įveikos ir gydymo atvejis yra labai individualus ir priklauso nuo būklės sunkumo. Vieniems reikalingas ilgesnis nedarbingumas, kiti gali šiek tiek dirbti, tačiau dažniausiai ne tuo pačiu krūviu ir intensyvumu, kaip iki perdegimo nustatymo. Svarbu, kad šiame procese darbuotoją lydėtų sveikatos priežiūros specialistai.
Perdegimas visame pasaulyje atsakingų institucijų yra suprantamas kaip ilgalaikio buvimo streso darbe sąlygomis pasekmė, todėl be darbuotojui atsigauti skirtų pastangų, būtina įvertinti darbo aplinkoje slypinčias perdegimo priežastis, kad maksimaliai sumažėtų perdegimo rizika visiems darbuotojams.
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
