– Jau senokai jus matėme viešumoje. Kuo ir kaip gyvenote pastaruosius metus?
– Šiuo metu didžiąją dalį laiko skiriu devyniasdešimtmečio tėčio priežiūrai. Jau kuris laikas jis nevaikšto, jam reikalinga priežiūra ir draugija. Kiek galiu, tiek skiriu jam savo laiko. Slaugydama tėtį sužinojau, kaip iš tiesų veikia mūsų sveikatos sistema. Iš tiesų tai labai skaudi tema. Ir mane supras tik tie, kurie susidūrė su panašiomis problemomis.
Mes, artimieji, matome seno žmogaus neviltį bei skausmą ir patys kartu su juo viską išgyvename, kartu kenčiame. Aišku, visa ši situacija man labai skaudi dar ir todėl, kad tik prieš trejus metus palaidojau savo vyrą, Nepriklausomybės Akto signatarą, profesorių, Seimo narį Kęstutį Glavecką. Šiemet sau pasakiau: kitaip nebus – reikia stotis ir gyventi toliau; bet tada labai staigiai pašlijo tėčio sveikata.
– Ar teisingai supratau: po vyro mirties jums prireikė trejų metų, kad atsigautumėte ir vėl pradėtumėte gyventi visavertį gyvenimą?
– Net negaliu pasakyti, kad jau visiškai atsigavau. Tiesiog tariau sau, kad reikia gyventi. Pirmi metai tikrai buvo labai sunkūs. Antraisiais išleidome knygą apie signatarą, Seimo narį Kęstutį Glavecką, jo darbus ir nuopelnus Lietuvai. Kitas labai svarbus dalykas, kurį visi po artimojo mirties turi įveikti, – tai performuoti savo gyvenimo būdą. Be to, pirmaisiais metais skausmas ir ilgesys buvo tokie nepakeliami, kad užklupo įvairios ligos, reikėjo gydytis.
Net nežinau, ar galiu tai pavadinti skausmu – aš tiesiog sapnuodavau, kad ieškau Kęstučio visatoje. Aš jį tiesiog visur jaučiau. Mes buvome labai artimi. Mūsų gyvenimo būdas, vertybės, pažiūros į pasaulį buvo labai panašūs. Gyvenome vienu ritmu. Gal dėl kokių detalių ir ginčydavomės, bet iš esmės sutardavome dėl visko. Kęstutis iš prigimties buvo labai ugningas žmogus. Ir aš tokia pat. Man reikia šalia savęs žmonių, kurie turi ambicijų, tikslų ir svajonių. Jis toks ir buvo.
– Jūs 1996-aisiais žengėte į politiką, tapote Seimo nare. Tuo metu šioje srityje moterų buvo nedaug. Kas jus pastūmėjo išbandyti save politinėje veikloje?
– Tuo metu buvau sėkminga verslininkė, todėl mačiau ir žinojau, kiek daug visokio absurdo yra likę iš sovietinių laikų. Ateidama į politiką tikėjau, kad galima viską ištaisyti – pakeisti, pagerinti. Būtent tokie motyvai mane ir atvedė į Seimą. Visa mūsų tuometinė opozicinė frakcija, vadovaujama gerbiamo Romualdo Ozolo, stengėsi padėtį keisti. Aišku, tie laikai visiems buvo sunkūs. Visi dar tik mokėmės.
Politika man davė labai daug – išmokė santūrumo ir padėjo suvokti, kad ne visi žmonės vienodai galvoja. Šiandien man didžiausią nerimą ir kartu nusivylimą kelia tai, kad propaguojama viena nuomonė. Iš tikrųjų turėtų būti daugiau informacijos, kad žmogus turėtų didesnę laisvę įvertinti situacijas, apsvarstyti jas ir rinktis tai, kas jam atrodo priimtina, o ne tai, kas viešai propaguojama.
Man atrodo, kad dabar žiniasklaidoje skleidžiama tik viena nuomonė. O visi, kurie turi kitokią nuomonę nei dauguma / valdantieji, yra tiesiog užčiaupiami ir nutildomi. Anksčiau politinė ir diskusijų kultūra buvo kur kas aukštesnio lygio. Aš supratau, kad jau sąmoningai vengiu kai kurių žmonių: jei su jais leisčiausi į diskusijas, įsivelčiau į nemalonius pokalbius. Liūdna, bet šiuo metu yra keletas labai svarbių ir skaudžių mūsų šaliai temų, kuriomis daugelis nedrįsta kalbėti.
– Šiandien moterys lyderiauja ne tik versle – jos tampa krašto apsaugos ministrėmis, Seimo, ES Parlamento narėmis. Kaip manote, ar dar egzistuoja stereotipas, kad „moterys“ ir „galia“, „valdžia“ yra nesuderinami dalykai?
– Moterys versle ar aukštuose postuose jau seniai nieko nebestebina. Manau, šis klausimas nebėra toks aktualus, kaip anksčiau. Tačiau tiek iš aplinkinių, tiek iš savo patirties galiu pasakyti, kad nėra lengva save dalyti tarp karjeros ir šeimos. Labai dažnai moterys politikės nekuria šeimos, o jeigu turi, jų vaikai kenčia.
Kadangi esu baigusi ne vienas kūno psichoterapijos studijas, skirtas profesionalams, esu įsigilinusi į psichikos vystymosi etapus, vaikystėje patirtų traumų pasekmes ir poveikį žmogaus gyvenimui, pasirinkimams bei sveikatai. Labai gerai žinau, ką tai reiškia. Aišku, čia kiekvienos moters pasirinkimas. Pati tai perėjusi, rekomenduoju tikrai pamąstyti: ar dėl karjeros reikia mokėti savo šeimos ir vaikų kainą, ypač kol vaikai maži? Tai labai sudėtingas klausimas. Kiek iš tiesų moteris, daranti karjerą srityje, kuri yra tiesiog persunkta streso, gali būti moteriška ir motiniška...
– Du politikai šeimoje. Ar daug drauge „politikuodavote“, ar namuose šios temos neliesdavote?
– Pradžioje labai daug apie viską diskutuodavome ir mūsų nuomonės beveik neišsiskirdavo. Kęstutis buvo didžiulis eruditas. Jis buvo tikras vizionierius, žinojo labai daug, o jei ko nors nežinodavo, tiesiog nujausdavo. Tik jis ne visada viską kitiems sakydavo. Jau prieš daugybę metų man jis sakė, kad bus karas...
Būdavo ir tokių momentų, kai jo prašydavau, kad visa tai pasakytų žmonėms ne metaforomis, kaip mėgdavo kalbėti, o paprasta, visiems suprantama kalba. Bet jis tylėdavo, nes buvo įsitikinęs, kad ne viską reikia sakyti. Dabartinė situacija, kurioje visi esame, taip pat susidarė dėl to, kad nėra pakankamai informacijos. Mes tarsi kažką girdime, bet ne iki galo. Labiausiai žmones gąsdina nežinomybė, ji kelia ir nerimą, ir įvairias baimes.
– Vilniaus universitete baigėte Filologijos fakultetą, vėliau įgijote socialinių mokslų daktaro laipsnį. Taip pat gilinotės į kūno psichoterapiją. Ką jums davė ir kokius atsakymus padėjo rasti šie mokslai?
– Studijuodama filosofiją ieškojau gyvenimo prasmės. 2008–2012 metai man buvo labai sunkūs. Tuo metu dalyvavau aktyvioje politinėje veikloje. Vyko viską griaunanti ir naikinanti finansinė krizė. Man tiesiog buvo labai sunku atlaikyti visą tą maratoną. Ir taip susirgau, kad atsidūriau ant operacinio stalo. Visada buvau jautri savo psichologinei būsenai ir savo kūno reakcijoms.
Galiu jausti daug dalykų, kurių kiti žmonės nejaučia. Todėl man natūraliai kyla klausimas, kodėl taip yra. Pradėjau nuo filosofijos, ieškojau atsakymų į man kylančius gyvenimo prasmės klausimus, galvojau apie būtį ir visatą. Pirmiausia norėjau suprasti – kas yra žmogus, kaip jis atsiranda, kaip susiformuoja jo psichinė ir fizinė būklė. Man buvo įdomu, kokią įtaką žmogaus gyvenimo kokybei daro jo genai, o kokią – aplinka.
Pasinėriau į kūno psichoterapinių krypčių tyrinėjimą. Šios srities mokslininkai sako, kad kūnas nemeluoja, jis turi atmintį. Labai daug gilinausi į šią sritį – ištyrinėjau save skersai ir išilgai. Sužinojau labai daug atsakymų. Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad pasidariau šimtu procentų sveika arba kad dabar savo mintyse ir elgesyje viską sugebu projektuoti taip, kaip noriu. Bet man iš tiesų žymiai lengviau, nes gavau labai daug atsakymų. Ir tie atsakymai yra visiškai kitokie, nei sufleruodavo mano protas.
– Esate aistringa žirgų mylėtoja. Kaip jūsų gyvenime atsirado žirgai?
– Man žirgas – tai ir gamta, ir būties esmė, gelmė bei grožis. Taip pat – elegancija, draugystė ir ryšys. Deja, žirgai mano gyvenime atsirado labai vėlai. Atvedžiau vaikus į žirgyną ir pagalvojau: kaip sodinsiu juos ant žirgo, jeigu pati niekada nejodinėjau? Ir nuo tada pradėjau jodinėti, žinoma, su pertraukomis dėl sveikatos problemų. O dabar, visai neseniai, atsitiko labai įdomus dalykas. Kai išėjo Kęstutis, man labai trūko vyriškosios energijos atramos, ir staiga prisiminiau, kad jau daug metų nejodinėjau...
Tą pačią akimirką mečiau viską, nuvažiavau į žirgyną, atsirėmiau į žirgą ir tiesiog pradėjau raudoti kaip mažas vaikas. Žirgas – tai ir terapija, ir draugystė. Dabar man žirgas tarsi jėgos, pasitikėjimo, stiprybės šaltinis. Tai, ką turėjo ir man visada duodavo Kęstutis, šiandien man duoda žirgas. Net nusipirkau labai gražų, romantišką paveikslą su juo. Žiūriu į žirgą: į jo stiprybę, galybę ir tvirtybę – ir ją geriu kaip Kęstučio, kurio man taip trūksta, energiją. Labai norėčiau vėl turėti savo žirgą, bet jam reikia labai daug laiko ir priežiūros, šiuo metu negaliu taip įsipareigoti.
– Kokių svajonių ir ambicijų turite?
– Mano didžiausia svajonė – kad pagaliau baigtųsi dabartinis nestabilumas ir netikrumas. Kad pagaliau nurimtų visas tas susipriešinimas ir negatyvumo energijos, kurie tvyro ore ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nereikia mums nei naikintuvų, nei karų... Noriu tiesiog gyventi.
Noriu, kad vėl grįžtų tai, ką mes, Lietuvos žmonės, taip ilgai auginome: tolerancija, žmogiškumas, pagarba vienas kito nuomonei, kad ir kaip ji skirtųsi... Mes, žmonės, ir taip esame labai jautrūs, todėl leiskime vieni kitiems tiesiog gyventi. Galvokime apie savo žmones, apie savo šalį. Teesie Lietuva – pirmiausia!
