Nedideliame vieno kambario bute sostinės Pilaitės rajone telpa viskas, ko reikia Vitos gyvenimui – dalis spintos skirta mezgimo siūlams, lentynoje – knygos, o ant sienų jos gėlių, kurias augino Amerikoje, nuotraukos. Dvidešimt dvejus metus moteris gyveno Naujojoje Meksikoje, kaime. Nuo jo iki didžiausio valstijos miesto Albukerkės – maždaug pusantros valandos automobiliu, iki sostinės Santa Fė – kiek arčiau.
Kiekvieną rytą, išėjus pro namų duris, ją pasitikdavo niekada nepabostantis vaizdas – plynuma su tokioms vietoms būdinga augalija bei kalnas. Jo nuotrauka, kaip dviejų dešimtmečių prisiminimas, irgi kabo Vitos namuose.
Naujoji Meksika – valstija, kurioje nėra gausios lietuvių bendruomenės. Jų ten tik tiek, kad galėtumei suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Vita niekada nebuvo nutraukusi ryšio su Lietuva, į tėvynę atostogoms grįždavo beveik kiekvieną vasarą. Beveik prieš metus dėl asmeninių aplinkybių moteris priėmė sprendimą grįžti visam.
– Vita, mudvi pažįstamos jau bemaž penkiolika metų. Tačiau kai tu parašei, kad Lietuvoje atradai įvairias senjorams skirtas veiklas – man buvo sunku patikėti. Tu ir žodis „senjoras“ niekaip, atrodo, nedera vienas prie kito. Labai įdomu: o kaip tu pati priimi savo amžėjimą, savo metus?
– Labai gerai! Pasižiūriu kas rytą į veidrodį ir man viskas gerai.
– Kai išgirdau, jog po tiek metų iš JAV grįžti į Lietuvą, pagalvojau, kad tau – vienai – pritapti čia bus sunku. Juk grįžai tarsi į tuščią terpę, įsikūrei Vilniuje, kai tavo artimiausi žmonės – giminės – gyvena Anykščiuose.
– Ne visai taip. Prieš išvažiuodama į Ameriką aš dirbau ir gyvenau Vilniuje. Nutiko labai įdomus dalykas, pasakojant apie tai kūnu šiurpuliukai eina.
