„Labai greitai supratau, kad aš to nedirbsiu, mano įsivaizdavimas apie studijas labai skyrėsi nuo realybės. Tačiau aš studijavau komunikacijos ir informacijos bakalaurą ir pati studijų kryptis mane užkabino.
Esminis lūžis gal buvo tada, kai išvažiavau su mainų programa į Nyderlandus ir ten studijavau komunikacijos kampanijų kūrimą. Man viskas buvo labai nauja, apskritai tuo metu Lietuvoje viešieji ryšiai, komunikacija buvo viena iš naujesnių ir madingų krypčių “, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak Vidmantės, tada ji suprato platesnį komunikacijos mokslų kontekstą, o jis moteriai pasirodė labai įdomus: „Nors leidyba nebuvo tas pasirinkimas, kuriuo džiaugiausi, bet tikrai džiaugiausi tuo, kur jis mane nuvedė. Tada įsidarbinau ryšių su visuomene agentūroje, o vėliau Amsterdamo universitete įgijau komunikacijos mokslų magistro laipsnį.“
Grįžusi į Lietuvą dirbo komunikacijos vadove nevyriausybiniame sektoriuje, viešosios politikos ir ekonomikos srityje. Moteris sako, kad būtent ši patirtis greičiausiai buvo geriausias universitetas, kokį yra baigusi. Tačiau daug darbo su viešinimu, žurnalistais, kelionėmis, projektais – labai daug veiklos „į plotį“, kaip sako pati moteris. Nesibaigiantis organizavimas, nuolatinė žmonių apsuptis ilgainiui Vidmantę vedė prie naujų apmąstymų – ar užsiima tikrai tuo, kas ją neabejotinai džiugintų?
Sustoti naudinga
„Mokykloje atsimenu save rašančią, galėdavau valandų valandas spręsti uždavinius ir dar patiko būti ant scenos., Nei mokykloje, nei dabar nebuvau vieno dalyko žmogus, todėl klausimas, kas būtų, jei vietoj komunikacijos studijuočiau, dirbčiau ką kita, viduje laikas nuo laiko sukirbėdavo“, – pasakojo pašnekovė.
Didžiulį lūžį, pasak moters, padarė motinystė. Viena vertus, tai buvo nemenkas atotrūkis nuo darbo rinkos, bet kita vertus – galimybė. Neretai moterys, grįžtančios iš motinystės atostogų, pasirenka į darbo rinką įsilieti saugiai – pradžiai sugrįžti ten, kur buvo. Vidmantė tikino puikiai suprantanti jas, tačiau grįžimas į darbą po ilgo laiko jau bet kokiu atveju yra didžiulis pokytis, ji tik padarė jį dar šiek tiek didesnį, sakė sau – o kada, jei ne dabar?
„Iki vaikų tu eini į darbą, po to iš darbo, galvoje sukasi n projektų, vakarais paprogramuoti ar pastudijuoti kažką naujo neturėjau nei jėgų, nei noro. Susilaukus jų, natūrali pauzė. Stumdydama vežimėlį Vingio parke turėjau daug tylos ir laiko pabūti su savimi. Taigi sakyčiau, kad čia ne vaikai, o galimybė sustoti atveda į pokyčius po motinystės.
Viena vertus, tai buvo nemenkas atotrūkis nuo darbo rinkos, bet kita vertus – galimybė.
Į pirmąją savo profesiją atėjau devyniolikos, nebesijaučiau tuo žmogumi. Man buvo 30 metų, gal ir dėl to kilo noras įsivertinti save iš naujo – ar tikrai tai, ką dirbau yra mano sritis, o gal aš turėčiau išbandyti kažką naujo?“ – apie po 4 metų, praleistų motinystės atostogose, atsiradusią drąsą keisti, pasakojo pašnekovė.
Kodėl programavimas?
Pirmuosius žingsnius, pirmąsias programavimo pamokas Vidmantė savinosi dar prižiūrėdama mažus pametinukus. Kodėl programavimas? „Nes man taip reikėjo“, – juokdamasi atsako pašnekovė, o vėliau svarsto, kad gal į tą sritį nunešė tai, jog visada mėgo matematiką ir jai patiko tikslumas.
Šeima, kaip pasakoja moteris, į tokį posūkį reagavo ramiai – tėvai paprastai elgiasi globėjiškai, palaiko bet kokį sprendimą, o vyras – tiesiog leido mėginti ir buvo šalia. „Kadangi vyras irgi dirbo komunikacijos srityje, net juokėmės, kad toks uab‘as gal nėra labai praktiška, gal reiktų rizikas paskirstyti“, – šypsojosi moteris.
Paklausta apie nesėkmės baimę Vidmantę susimąsto, kad jos veikiausiai net nebuvo. Moteris atvirauja, kad galbūt ją dažnai gyvenime ir gelbėja, ir pastūmėja savotiškas naivumas: „Aš tiesiog kartais leidžiu pabūti sau šiek tiek naivia ir ne viską apskaičiuoti iki galo. Paskaičiavus gal ne viską norėtųsi daryti.“ Jo vedina moteris ir atsidūrė tarp programuotojų, o įmestas į vandenį nemokantis plaukti arba skęsta, arba kažkaip išsikapanoja, taip ir buvo.
Pradžia, neslepia pašnekovė, nebuvo lengva, ypač žinant, kad ją teko derinti su šeima, mažais vaikais, jų ligomis ir kitais gyvenimiškais dalykais. Būtent šiame etape, atvirauja Vidmantė, labiausiai palaikymo jai ir reikėjo ir iš šeimos, ir iš išorės.
Pirmi metai bet kokioje, o ypač labai naujoje srityje, yra išgyvenimo metai.
„Pirmi metai bet kokioje, o ypač labai naujoje srityje, yra išgyvenimo metai. Bet, aš tam ir buvau nusiteikusi. Vienas sunkiausių dalykų, kad neturėjau jokio profesinio rato savo naujoje profesijoje. Šiuo klausimu man labai padėjo „Woman GoTech“ programa: mentorė Jurga Globienė iš „Swedbank“ ir kitos projekto dalyvės.
Aš iš esmės ten ėjau palaikymo, kurį tikrai gavau ir kuris labai man padėjo. Ir kalbu net ne visada apie profesinį, bet kolegišką, ar net moterišką palaikymą. Jo tada labai reikėjo“, – patirtimis dalinosi Vidmantė.
Pašnekovė pastebi, kad palaikymo reikėjo ir iš kolegų. „Man labai pasisekė, kad palaikymą turėjau ir darbe. Manau, kad persikvalifikavimo sėkmė labai priklauso ir nuo pirmo darbo. Aš turėjau darbe ir labai gerus kolegas, ir vadovą, kuris man kartu buvo ir mentorius“, – sako Vidmantė.
Klausimai verčia ieškoti?
Klausimai– ar tikrai dirbu tą darbą, kurį noriu, yra natūralūs. Kartais juos išprovokuoja perdegimas, neretai gyvenimiški dalykai, bet jei jie kyla itin dažnai, Vidmantė svarsto, jog tai – jau ženklas savirefleksijai.
Moters pažintis su programavimu prasidėjo nuo „front-end“ programavimo, tai – išorinis programavimas, kuris apima tai, ką vartotojas mato tinklalapyje ar programėlėje.
„Sūnus buvo naujagimis, kai gavau Google stipendiją nuotoliniams „front-end“ kursams, ir besimokydama supratau, kad labiau man patinka ne vizualioji dalis, o kur reikia daugiau loginio mąstymo. Tuomet toliau auginau vaikus, kol galiausiai „Vilniaus Coding School“ ėmiau mokytis duomenų analitikos“, – prisimena pašnekovė.
Minėtoje mokykloje Vidmantė susipažino su „Python“ programavimo kalba, apie kurią net nebuvo girdėjusi. „Ji man pasirodė tokia logiška, tokia suprantama. Mes turėjome duomenų analizės užduotis būtent su „Python“ ir aš tada visiškai užsikabinau. Ten mokydamasi aš susiradau darbą, kurį dirbu ir šiandien, o juo esu labai patenkinta“, – tikino pašnekovė.
Apie darbą technologijų srityje Vidmantė dalinasi ir su moksleiviais Lietuvos mokyklose, dalyvauja „Empowering Girls“ iniciatyvoje.
Moteris svarsto, kad tai, jog sau leido rizikuoti, atnešė dalykus, kurių net neįsivaizdavo esant, o šiandien be jų neįsivaizduoja savęs. Paklausta, ar šiandien tikrai yra ten, kur turi būti, Vidmantė šypsosi, kad taip drąsiai gal nesakytų, bet neabejoja, kad tikrai tame kelyje.
