Trejus metus vėl Lietuvoje gyvenantis vyras dirba tai, ką dirbo ir Anglijoje – atlieka pastatų vidaus remonto ir apdailos darbus. Vyras neslepia, kad uždarbis Lietuvoje mažesnis, nei Londone, tačiau šeimos poreikiams liekančių pinigų suma gaunasi didesnė.
Gyvena šeima už santaupas įsigytoje sodyboje, todėl nereikia nuomotis brangaus būsto ir mokėti didelių mokesčių, ką teko daryti Anglijoje.
Vaikai gali lankyti lietuvišką mokyklą ir mokytis lietuvių kalba, o svarbiausia – žaisti erdviame sodybos kieme, gamtos apsuptyje, o ne spraustis 35 kvadratinių nuomojamo namo kieme smogo kankinamame Londone.
Airos Janulynės ūkio valdose bręsta neseniai pasodintų lazdynų ir svarainių plantacija, kuri ateityje turėtų tapti svariu šeimos biudžeto šaltiniu. Šią plantaciją šeima galėjo užveisti gavusi jauniesiems ūkininkams skirtą Europos Sąjungos paramą.
Studijas iškeitė į uždarbį
Iš Luksnėnų (Alytaus raj.) kilęs D.Janulynas Lietuvą paliko vos baigęs vidurinę mokyklą. Jaunuolis patraukė studijuoti į Sankt Peterburgą (Rusija), kur tuo metu statybose uždarbiavo jo tėvas. Vaikinas gan greitai studijas iškeitė į darbą tėvo brigadoje. Ėmus dirbti, studijos baigėsi.
„Jaunas buvau, labiau pinigų reikėjo nei mokslų“, – atviravo D.Janulynas.
Taip Sankt Peterburge prabėgo treji metai, o Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir atsivėrus sienoms, Dainius iškart patraukė į Angliją. Patirties jau įgyti spėjęs jaunuolis greitai tapo geidžiamu meistru.
Pusė atlyginimo – nuomai ir mokesčiams
„Anglijoje dirbau tai, ką ir Sankt Peterburge – užsiėmiau patalpų remontu ir vidaus apdaila. Turėjau savo statybų įmonę, savo klientų ratą, mane samdydavo ne tik darbams Londone, bet ir kviesdavo vykti atliktų darbų į kitas šalis.
Darbo nesibaidžiau. Bedirbant kartais prabėgdavo visa diena. Neretai į darbą išvykdavau šeštą valandą ryto, o namo sugrįždavau dešimtą valandą vakaro. Uždarbiu taip pat skųstis negalėjau.
Kol gyvenau vienas, man pakako ir kambario, kurį nuomojausi. Tačiau susituokus ir gimus vaikams, kambario, savaime suprantama, nebepakako, nuomojomės atskirą namą.
Žmona Aira dirbo tik iš pradžių, po to ji tapo namų šeimininke. Paskaičiavome, kad taip labiau apsimoka, nei jai dirbti ir uždirbtus pinigus atiduoti samdytai vaikų auklei“, – sakė D. Janulynas.
Nors Dainius uždarbiu nesiskundė ir galėjo išlaikyti šeimą, tačiau pusę jo atlyginimo kas mėnesį tekdavo skirti būsto nuomai ir įvairiems mokesčiams. Vien už automobilio draudimą Anglijoje kas mėnesį tekdavo pakloti tiek, kiek Lietuvoje per metus.
Nusprendė grįžti į Lietuvą
„Viskas kaip ir ėjosi gerai. O grįžti į Lietuvą nusprendėme dėl vaikų. Kai dukra ėmė eiti į priešmokyklinę klasę, mes gan greitai apsisprendėme grįžti.
Vasarą buvome kaime pas močiutę Lietuvoje, pamatėme, kaip jie džiaugiasi ta Lietuva. Žmona užsiminė, gal grįžtam į Lietuvą. Aš neprieštaravau. Apsisprendėme spontaniškai.
Metus ruošėmės. Ieškojome kur apsistoti, kokį namą įsigyti. Norėjome savo, ne pas uošvius.
Susiradome sodybą. Dairėmės arčiau Alytaus ar Marijampolės. Iškrito gera kaina, todėl ir pasiryžome pirkti“, – savo apsisprendimą argumentavo D. Janulynas.
Pirko sodybą – gavo žemės
Sodybos savininkai buvo iškėlę sąlygą kartu su sodyba pirkti ir apie tris hektarus ją supančios žemės.
„Sodybą pirkome jos nematę. Buvo koronoviruso epidemija, atvykti į Lietuvą negalėjome, tai pirko uošvienė pagal mūsų suteiktą įgaliojimą. Mintis, kaip panaudoti kartu su sodyba mums atitekusią žemę, atsirado jau grįžus į Lietuvą.
Grįžome 2021 metų birželio mėnesį. Namą teko vos ne pastatyti iš naujo. Iki žiemos turėjau spėti viską sutvarkyti, kad jau būtų galima čia įsikelti.
Remontuojant namą sukome galvą, ką daryti su žeme. Kadangi tai buvo pievos, reikėjo pjauti žolę, o jos dėti nėra kur, nes kaimynai savos turi į valias. Perspektyva pirktis traktoriuką ir tik važinėtis su juo pjaunant žolę manęs neviliojo.
Apie gyvulių auginimą niekada negalvojome. Nusprendėme paieškoti tokių naudingų augalų, kuriems reikėtų mažesnės priežiūros“, – apie ūkį kilusias mintis prisiminė Dainius.
Abu turėjo savo svajonių
Vyras sakė visada svajojęs turėti savo riešutyną. Jam priežiūros nedaug tereikia – tik patręšti, žolę aplink juos nupjauti ir kas trejus metus genėti.
„Mes dar Anglijoje su vaikais važinėdavome į lazdynynus, braškynus, kur galima praleisti laiką ir už tam tikrą mokestį jų prisiskinti. Tai ir paslauga, ir pramoga.
Tokią viziją turėjau ir aš, mes netgi automobilių stovėjimo aikštelę įrengėme būsimiems lankytojams.
Žmona norėjo sodinti svarainius. Jiems taip pat nereikia didelės priežiūros. Be to, žmona labai mėgsta nealkoholinį „Vorutos“ svarainių vyną ir visada svajojo pati tokį daryti.
Peržiūrėję skelbimus pastebėjome, kad svarainių paklausa gerokai viršija jų pasiūlą“, – sakė D. Janulynas.
Ūkio kūrimui gavo paramą
Svajonės svajonėmis, tačiau jų įgyvendinimui reikia pinigų. O jų po sodybos įsigijimo ir jos sutvarkymo praktiškai nebeliko.
Į Tėvynę sugrįžusių emigrantų šeima nusprendė kreiptis paramos. Nors daug kas gąsdino, kad paramos iš Europos sąjungos fondų savo sumanymo įgyvendinimui gauti nepavyks, naujakuriai nusprendė pamėginti.
Jie parašė verslo planą paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų plėtros programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“.
„Paramos gavome daugiau negu tikėjomės. Už paramos bei savo pinigus įveisėme maždaug dviejų hektarų lazdynyną, apie pusę hektaro apsodinome svarainiais ir dar liko vietos kelioms šitaki grybų lysvėms.
Į ūkį investavome apie 50 tūkstančių eurų. Didesniąją jų dalį sudaro parama. Be paramos savo svajonės nebūtume įgyvendinę“, – džiaugėsi D. Janulynas.
Augins ir šiitaki grybus
Lazdynų sodinukus šeima pirko iš jų auginimu ir pardavimu besiverčiančių Lietuvos ūkininkų. Dalį pirko Plungėje, dalį – Lazdijuose.
Lazdynus Janulynai sodino patys. Pavasarį pasodino penkis šimtus medelių, rudenį – dar tiek pat.
„Padarėme klaidą. Internete paskaitėme, kad lazdynus galima sodinti ir pavasarį, ir rudenį, tačiau pastebėjome, kad rudenį sodinti lazdynai atrodo geriau. Keli medeliai neprigijo, tai juos teks atsodinti rudenį.
Svarainius taip pat sodinome per kelis kartus, kaip ir šiitaki grybus. Pastarieji auga rąsteliuose išgręžtose skylėse.
Pirkomės šimtą rąstelių, planuojame įsigyti dar šimtą. Grybai iš rąsteliuose išgręžtų skylių ima lįsti lauk maždaug po 18 mėnesių, todėl grybų derliaus dar teks palaukti“, – sakė Dainius.
Riešutų dar teks palaukti
Kol kas iš savo ūkio šeima gavo tik kelis kilogramus svarainių. Šiemet jų turėtų užderėti jau kur kas daugiau. Kur dės svarainius, Janulynai kol kas galvos nesuka. Jų jau yra užsisakę draugai bei pažįstami.
Kai subrendę krūmai ims duoti didelį derlių, Dainiaus teigimu, bus galima pagalvoti ir apie žmonos svajonės įgyvendinimą – vyndarystę.
O va lazdynų riešutų dar teks palaukti ilgiau. Nuo lazdyno pasodinimo iki derliaus turi praeiti mažiausiai penkeri metai.
Ūkis taps papildomu pajamų šaltiniu
„Aš dėl to nepergyvenu – lazdynynas yra mūsų investicija į ateitį. Aš to lazdynyno nepergyvensiu – jis liks ir mano vaikams. O mums su žmona lazdynų plantacija gali tapti ir rimtu papildomu pajamų šaltiniu ir papildoma pensija.
Jei viskas eisis gerai, galbūt nuspręsime plėsti ūkį ir iš savo tiesioginių darbų į „pensiją“ išeiti anksčiau.
O kol kas mums su žmona šis ūkis yra malonumą teikiantis papildomas darbas po pagrindinių mūsų darbų.
Tai, kaip gyvename ir ką darome sugrįžę į Lietuvą, mums teikia džiaugsmą. Džiaugiasi ir mūsų vaikai. Sūnus dalyvavo sodinant lazdynus, vaikščiojo, žiūrėjo, ar gerai dirbame. Jis sako, kad niekur iš sodybos nevažiuos – prižiūrės lazdynus...“, – džiaugėsi į Lietuvą sugrįžęs emigrantas.
Džiugina gyvenimas Lietuvoje
D.Janulyną džiugina ir tai, kad dukra mokosi lietuviškoje mokykloje, yra pirmūnė.
„Gyvendami Anglijoje, mes vaikams draudėme namuose kalbėti angliškai, todėl mums sugrįžus į Lietuvą vaikams nebuvo šoko dėl lietuvių kalbos.
Sugrįžę į Lietuvą per tuos trejus metus nė karto nepasigailėjome dėl savo sprendimo. Pinigine prasme Lietuvoje gal netgi ir geriau gyvenasi, nes nereikia mokėti tokių didelių mokesčių.
Čia turime nuosavą namą, daug erdvės, savo ūkį. Čia gyvena artimieji. Iki Alytaus ar Marijampolės – tik pusvalandis kelio automobiliu. Londone į darbą kasryt turėdavau važiuoti pusantros valandos, dar tiek pat užtrukdavau sugrįždamas namo. O svarbiausia – čia patinka vaikams, dėl kurių ir grįžome į Lietuvą“, – sakė D.Janulynas.
Vyras sako galįs paraginti į Lietuvą grįžti tuos emigrantus, kurie svarsto tai padaryti, tačiau tam nesiryžta: „Lietuva jau tikrai nebe tokia, iš kokios jūs išvažiavote. Čia nieko netrūksta. O jei turi rankas ir nori dirbti, tai galimybių realizuoti savo sumanymus tikrai surasi“.
