Mokytojo negąsdina ir tai, kad į darbą jam tenka važiuoti beveik šimtą kilometrų į vieną pusę. Tiesa, per savaitę jis iš Telšių į Klaipėdą važiuoja tris kartus, nes taip sudėliotos pamokos.
Fizikos A.Domarkas moko Klaipėdos Vitės progimnazijoje ir Baltijos gimnazijoje 7, 8, 9 ir 11 klasių mokinius.
– Kodėl nutarėte tapti mokytoju būtent po pedagogų streiko? – 15min GYVENIMAS paklausė A.Domarko.
– Iš viešojoje erdvėje esamos informacijos apie mokytojų dalykininkų didelį trūkumą supratau, kad reikia eiti mokyti. Esu baigęs medicinos fizikos magistrantūrą, o pagal specialybę dirbau tik studijų metais.
Vėliau, grįžęs gyventi į žmonos gimtinę – Telšius, dirbau versle. Taip nutiko, kad patekau į Telšių rajono savivaldybės tarybą ir teko artimiau susipažinti su švietimo problemomis. Tada aiškiausiai ir supratau, kad tokio gilumo problemos iš „viršaus“ – pertvarkomis, reformomis – kažin ar išsispręs. Prasidėjus mokytojų streikams ir visiems pradėjus kalbėti, jog dar keleri metai, ir fizikos apskritai nebebus kam mokyti, nutariau tai daryti pats.
– Ir ką darėte nutaręs tapti mokytoju?
– Paskambinau į Švietimo ir mokslo ministeriją, paklausiau. Paprašė atsiųsti diplomo kopiją. Jis tiko, kitaip tariant, mano studijos ir įgyta profesija leido man būti mokytoju, tik per dvejus metus, jau dirbdamas, turiu įgyti pedagogo kvalifikaciją. Tą dabar ir darau.
Vėliau ėmiau ieškoti fizikos mokytojo vietos. Nustebino, jog artėjant tokiam dideliam mokytojų dalykininkų stygiui, iki šiol niekas apie tai informacijos valstybės mastu nevaldo. Teko skambinėti po atskiras mokyklas, savivaldybių švietimo skyrius. Telšiuose ir aplink laisvų vietų nebuvo, tačiau atsirado Klaipėdoje.
– Kokia jūsų nuomonė apie mokytojų streiką? Įspėjamasis dviejų valandų streikas rengiamas rytoj, ketvirtadienį. Streiką rengia ne tik dalis mokytojų, bet ir aukštųjų mokyklų pedagogų.
– Aš nepalaikau nei tokios streiko formos, kai nevyksta pamokos ar laipiojama pro ministerijos langus prašant tik daugiau pinigų, o ne naujos ugdymo programų kokybės, nei valdžios, kuri jokių apčiuopiamų sprendimų taip ir nepriima.
Nusistatėme tikslą: mokytojo specialybę padaryti prestižine iki 2025 metų, o švietimo kaip prioriteto toli gražu dar neturime. Sėkmingai investuojame į visuotinę aplinkos gerovės trinkelizaciją, pykstame ant mokytojų, kad šie prašo didesnių atlyginimų, tačiau prie mokymo programų naujinimo mindžikuojame metų metais.
– Artūrai, ar jūs esate patenkintas dabartiniu savo atlyginimu?
– Ne. Tačiau žinojau, koks jis bus, dar prieš pradėdamas dirbti. Pagal mokytojų atlyginimų vidurkį, palyginti jį su vidutiniu atlyginimu šalyje, stipriai atsiliekame nuo kitų Europos valstybių. Tai turbūt geriausiai ir atspindi, kokia iš tiesų prestižinė ta mokytojo specialybė visuomenės akyse.
Iš tokio prestižo mokytojai turbūt yra priversti papildomai uždarbiauti, nes paprasčiausiai negali patenkinti savo elementarių poreikių. Taip mažiau laiko lieka ruoštis pamokoms, nukenčia jų kokybė.
Tada apsimestinai nustebę žiūrime į tragiškus Lietuvos mokinių matematinio ir gamtamokslinio raštingumo išorinio patikrinimo vidurkius: 5–8 klasės – 4 balai, 9–12 klasės – 4,7 balo. Na, gal tiksliau ne žiūrime, o ignoruojame, nes netgi po tokių rezultatų jokio didesnio tėvų streiko prie ministerijos neįvyko.
Man pačiam, turinčiam du vaikus, tai kelia nerimą ir turbūt buvo dar vienas faktorius, kodėl pasirinkau mokytojo kelią.
– Kaip į jūsų sprendimą reagavo šeima?
– Palaikė. Aišku, finansinė pusė, švelniai tariant, nedžiugina, bet yra viltis, kad su mokytojų atlyginimais turbūt blogiau būti nebegali ir ateityje jie turėtų didėti.
– O draugai?
– Klausinėjo vis. Ir dabar daugelis jų nuolat domisi, kaip man sekasi mokytojauti. Taip, lyg būčiau sirgęs kokia nepagydoma liga. Turbūt šis sprendimas labiausiai juos ir nustebino.
– Kokie buvo pirmieji jūsų įspūdžiai? Kaip jautėtės mokykloje?
– Natūraliai jaučiausi. Pirmieji teigiami įspūdžiai, kad šiuolaikiniai mokiniai yra smalsūs. Mokytojauju dar tik trečią mėnesį, taigi, be abejo, pats dar tik ieškau efektyviausių būdų, kaip prie šiuolaikinių vaikų prieiti, kaip jiems suprantamiau pateikti medžiagą.
Mokytojavimą suprantu kaip paties nesibaigiantį ugdymosi procesą. Ieškojimas, domėjimasis, kokios šiuolaikinės pedagoginės teorijos veikia geriau, kokios prasčiau, turbūt šiuo metu mane labiausiai žavi ir veda į priekį.
Stebiu kitų mokytojų kolegų pamokas, stengiuosi kiek įmanoma daugiau su jais aptarti patį mokymą, kaip sekasi kai kuriems mokiniams. Iš tiesų netgi šiek tiek nustebino toks šiltas kolegų priėmimas. Dėl to džiaugiuosi, nes jei tu nesidaliji savo patirtimi su kitais, tai ar gali reflektuoti savo darbo procesą, ar tu gali jį patobulinti?
Kita vertus, bandau priprasti ir prie to, kad mokiniai sunkiai sukoncentruoja dėmesį. Dažnai tai pasitaiko dėl žinių iš ankstesnių klasių stokos. Pavyzdžiui, daug laiko tenka sugaišti aiškinant elementarią aritmetiką, nors vyksta fizikos pamoka.
Investuojame į visuotinę aplinkos gerovės trinkelizaciją, pykstame ant mokytojų, kad prašo didesnių atlyginimų, tačiau prie mokymo programų naujinimo mindžikuojame metų metais.
Dar labai nustebino mokinių mitybos ir naudojimosi telefonu įpročiai. Galbūt iš čia ir koncentracijos stoka? Su vandens buteliuku nė vieno mokinio per tiek laiko pamatyti nespėjau, tačiau su saldžiaisiais gėrimais ir šlamštmaisčiu matau kiekvieną dieną.
Per pamokas naudotis mobiliaisiais telefonais, be abejo, yra draudžiama, tačiau pertraukų metų nuolatinis primityvių žaidimų žaidimas vietoje judėjimo ir socializavimosi neprisideda prie geresnio įsitraukimo į pamokų veiklą.
– O mokytojavimą panašiai įsivaizdavote?
– Ne taip seniai pats baigiau mokyklą ir universitetą, tai panašiai ir įsivaizdavau. Gal tikėjausi, kad bus sudėtingiau su drausme. Mokiniai, net ir mažesnieji, kuriems nusėdėti ar nesikalbėti su suolo draugu atrodo neįmanoma misija, sudominus gali į pamoką įsitraukti. Toli gražu tai kol kas ne visada pavyksta, tačiau stengiuosi prie to artėti.
Kaip jau ir minėjau, ugdymas ir ugdymasis tiek mokytojo, tiek mokinių, tiek iš tiesų ir tėvelių yra nesibaigiantis procesas, todėl svarbu tik susitarti, kokių tikslų kartu bendruomeniškai siekiame.
– Ar pajutote džiaugsmą?
– Taip, pajutau. Didžiausi džiaugsmai aplanko tada, kai mokinys netgi pranoksta savo paties lūkesčius. Galiu su keiksmažodžiu pasakyt?
– Galit.
– Dažnai pradinėje fizikos temos uždavinių sprendimo stadijoje mokiniai nervinasi, jog nesupranta, kaip ką daryti. Buvo tokia situacija, kai po ilgo sprendimo ir gauto teisingo atsakymo viena mergina pašnibždomis kitai nuoširdžiai atraportavo savo pasiekimus: eik tu na***, pagaliau supratau fiziką. Iš tokių mažų laimės momentų turbūt ir susideda didesni mokytojų džiaugsmai.
– Pedagogo darbas jums naujas. Kaip jūs pats tobulinatės?
– Domiuosi įvairiomis metodikomis, kurios taikomos užsienio šalyse, galvoju, kaip jas reikės pritaikyti, skaitau įvairią literatūrą. Nors nuo mokslo metų pradžios dėl mokinių elementarių žinių trūkumo iš ankstesnių metų didžiąją dalį tenka skirti uždavinių sprendimui, viliuosi vis daugiau atsisakyti tik medžiagos išdėstymo.
Yra nuojauta, kad labiausiai šlubuoja krepšelio finansavimo sistema.
Sieksiu, kad pamokos būtų kuo interaktyvesnės, ir mokiniai dėstomą dalyką pažintų tarsi nejučiomis. Išmoktų būti atsakingi už savo paties mokymąsi, kitaip tariant, išmoktų mokytis.
Taip pat šiais mokslo metais noriu išvažiuoti stebėti pamokų į Suomiją, pasisemti patirties iš tokius puikius rezultatus rodančios švietimo sistemos.
– Jūsų nuomone, kokiomis ligomis serga Lietuvos švietimo sistema?
– Nežinau, ar man tinka po kelių mėnesių daryti kokias nors išvadas, bet yra nuojauta, kad labiausiai šlubuoja krepšelio finansavimo sistema. Dėl kažkokių priežasčių mažiau motyvuoti mokiniai tikisi, kad už nieką arba už pastangas įtikti gaus patenkinamą pažymį.
Paradoksalu, bet sau didesnių tikslų tarsi ir nekelia, klasės darbo per pamoką irgi netrukdo, tačiau po pusės valandos ilgosios pertraukos, kurios metu pramaigė skraidančius balionus mobiliajame telefone, per fiziką paklaus: „Mokytojau, kam gi mums viso to reikės gyvenime?“ Dėl to, manau, suteikę mokiniams laisvę, mokydami įvairiausiomis integruotomis programomis ir t. t. turime iš jų paprašyti ir atsakomybės. Atsakingo požiūrio į mokymąsi.
Fiziškai šis darbas sunkus nebent dėl balso, nes kalbėti tenka labai daug.
– Koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas?
– Reflektuojantis mokymo procesą, visą laiką besistengiantis atnaujinti savo mokymo metodus. Būna, kad vienai klasei veikia vienas metodas, kitai – kitas. Ir pats mokytojas gali klysti, neteisingai prieiti prie mokinio, tačiau svarbu yra tas klaidas stebėti, taisyti ir stengtis prie jų nebegrįžti.
– Trumpai: mokytojo darbas sunkus?
– Fiziškai šis darbas sunkus nebent dėl balso, nes kalbėti tenka labai daug, ir akių, nes mokytojai privalo aprašyti pamokas elektroniniuose dienynuose, nuolat taisyti savarankiškus ar kontrolinius darbus, ruošti medžiagą pamokoms. Morališkai, be abejo, jis yra varginantis dėl didelio tempo ir įvairių įvairiausių smulkmenų atlikimo, atsiskaitymų sužiūrėjimo ir t. t.
Kaip visada, žiūrint su kuo lyginsi, bet šis darbas patraukliausias dėl su juo ateinančio pasitenkinimo ir savirealizacijos, kuri tą sunkumą atperka su kaupu.
