Moksleivis, šiais metais kartu su menininke Kamile Lukrecija Lukošiūte pristatęs savo paveikslų parodą, dabar visa galva pasinėręs į drabužių dizainą. Ir kol pasaulyje netyla kalbos apie tai, ar mados industrija gali tapti tvari ir sunaudoti mažiau išteklių, mados dizainą studijuoti planuojantis 17-metis šiuo klausimu jau turi griežtą nuomonę.
11-oje klasėje Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje besimokančiam Gyčiui teko išgyventi ne tik pasaulinio lygio dizainerių netektis. Jų būta ir asmeniškų. Štai šiais metais mirė jo pažinotas batų dizaineris Žanas Maslauskas, iš kurio jis prieš pat mirtį užsisakė batus. „Tai buvo batai iš priešpaskutinės Žano Maslausko batų kolekcijos“, – prisiminė Gytis.
Šį palikimą vaikinas saugos visą gyvenimą.
Jis nori tęsti savo herojų dizainerių pradėtą darbą ir keisti bei formuoti madą.
– Gyti, ar galėtumėte papasakoti apie savo talentus ir pomėgius?
– Prieš kelerius metus baigiau Kėdainių dailės mokyklą. Tuomet pamėgau tapyti paveikslus, nors tai darydavau retkarčiais. Prieš pusę metų pristačiau parodą kartu su Kamile Lukrecija Lukošiūte. Galima sakyti, kad po to meninės veiklos sumažėjo. Menas reikalauja atsiribojimo nuo tam tikrų dalykų. Jam reikia skirti dalelę savęs, taip pat nemažai laiko. O aš nebeturiu daug laiko, nes reikia mokytis. Galima sakyti, nuo meno trumpam atsiribojau.
– Yra pasakymas, kad meilė išgelbės pasaulį. Kaip manote, o ar menas jį taip pat išgelbės?
– Sakyčiau, pasaulį išgelbės grožis.
– Ko gero, kai kalbame apie grožį, Jums iškart ateina mintys apie dizainą ir madą. Kokią vietą tai užima jūsų gyvenime? Kaip tuo susidomėjote?
– Kiek pamenu save, man visuomet rūpėjo, kaip aš esu apsirengęs: ką aviu ir dėviu. Laikui bėgant pastebėjau, kad man patinka domėtis mada, ypač po to, kai šis tas įvyko.
Pamenu dieną, kai šių metų vasarį mirė Karlas Lagerfeldas. Aš visada buvau jo gerbėjas. Mėgau jį ne kaip dizainerį, bet kaip menininką: jo eskizai ir fotografijos buvo nuostabūs. O kai sužinojau apie K.Lagerfeldo mirtį, atėjo mintis, kad šiandien mirė mada.
Tai buvo lūžis. Ėmiau ja domėtis, stebėti kolekcijų pristatymus. Šiandien tai užima didelę dalį mano gyvenime. Stebiu kolekcijų pristatymus, nagrinėju aprangos dizainą. Ėmiau kaupti žinių bagažą. Mane tai įtraukė: visą aplinką matau vertindamas dizainą.
– Daug žmonių, tarp jų – įvairūs dizaineriai ir menininkai, šiomis dienomis kalba apie gamtos išsaugojimą. Žinia, mados industrija suvartoja nemažai pasaulio išteklių. Ką jūs manote apie šią diskusiją?
– Šiuo klausimu turiu išties griežtą, diskretišką nuomonę. Pastaruoju metu pastebėjau, kad apie tai kalbame nemažai. Galima tik prisiminti, kad po K.Lagerfeldo mirties įvairūs mados namai, tarp jų „Chanel“, „Versace“ atsisakė kailių. Bet, žinoma, daugiausiai gamtos išteklių suvartoja ir žalos gamtai padaro greitosios mados kūrėjai, tos mados linijos, persiuvančios drabužius.
Kita vertus, pasaulyje, kuriame žmonės vaikšto avėdami odinius batus, rengiasi tokiais drabužiais ir valgo mėsą, kalbėti apie kailio atsisakymą yra gana kvaila. Atsisakykime odos, pavyzdžiui, odinių batų, tokių drabužių, nevalgykime mėsos. Juk tada galėsime kalbėti ir apie visišką kailio atsisakymą mados industrijoje.
Menas reikalauja atsiribojimo nuo tam tikrų dalykų. Jam reikia skirti dalelę savęs, taip pat nemažai laiko.
– Manote, kad problemą pradedama spręsti ne nuo tos pusės? Bet nuo ko pradėti? Kaip įvyks kokie nors pokyčiai, jei vienose srityse dirbantys žmonės ims sakyti, kad tegul iš pradžių būna sutvarkomos kokios nors kitos sritys?
– Kaip minėjau, seku didžiųjų mados namų tendencijas, ir man labai patiko dizainerės Stellos McCartney požiūris. Ji be galo draugiška aplinkai: atsisakė kailių, plastiko. Jos kolekcijos nuostabios ir sulaukė daug palaikymo.
Jei visi mados namai sektų šia puse, taip pat ir masinės mados industrijos linijos, su laiku mes pasiektume gerų rezultatų. Grožis nenukentėtų. Bet žemei būtų išties lengviau.
– O kas jums yra svarbu renkantis drabužius ir avalynę?
– Tai labai priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Štai aš pirmiausia atsižvelgiu į tai, kaip drabužis atrodo, ar tinka spalvos. Ir tik vėliau vertinu jo patogumą.
Žinoma, kitiems žmonėms patinka didieji prabangūs prekės ženklai. Užsikrauna ant savęs vadinamuosius vardinius drabužius nepažiūrėję, ar jie bent tarpusavyje dera. Taip kyla chaosas, spalvos kone pjaunasi tarpusavyje, tų drabužių grožis išblėsta.
– O ar yra svarbu, iš kokių medžiagų tas rūbas pasiūtas?
– Kai perku drabužius, stengiuosi suprasti, ar jie tvarūs ir juos nešiosiu ilgai. Taigi, kreipiu dėmesį medžiagas. Ko gero, ilgiausiai laiko sintetika. Tuo pat metu stengiuosi rasti ir natūralių pluoštų, nes, pavyzdžiui, medvilnė vis tiek bus patvaresnė nei sintetika, taigi, rūbas ilgiau bus. Medžiaga itin daug lemia ir tai, kaip pats drabužis pasiūtas, kaip viskas atrodys.
– Ar galite papasakoti apie savo mėgstamiausius dizainerius?
– Mėgstu labai daug dizainerių, todėl visų išvardyti negalėčiau, visgi, kalbant apie Lietuvą, vienas iš favoritų – tai Juozas Statkevičius. Aš jį gerbiu. Jis mano autoritetas, kai tema sukasi apie mados tendencijas.
Taip pat pamėgau Karlo Lagerfeldo rūbus. Mėgstu ir tai, kaip atrodo „Saint Laurent“ mados namų kūryba. Taip pat žaviuosi Donatella Versace, kuri, galima sakyti, „Versace“ mados namus pakėlė į naują lygį, jaučiamas ypatingas užkeltos kartelės poskonis, ypač – spalvų deriniuose. Atrodo, tos spalvos lyg ir nesuderinamos, tačiau čia į jas žvelgi ir jos atrodo puikiai.
O štai Marcas Jacobas į mados industriją įnešė naujovių. Viena jų – vyrai nešioja sukneles.
Man labai patiko dizainerės Stellos Mccartney požiūris. Ji be galo draugiška aplinkai.
– Esate keliavęs po Prancūziją. Ar galėtumėte pasidalinti savo įspūdžiais – kaip žmonės rengiasi šioje šalyje? Ar įžvelgėte skirtumus su Lietuva?
– Kiekviena tauta ir šalis turi savo aprangos kultūrą. Lietuvoje mes patyrėme sovietinę okupaciją, buvome nelaisvi išties ilgą laiką. Žinia, tuo metu mada grimzdo į dugną, ji nebuvo išvystyta. Visoje šalyje tebuvo universalinės parduotuvės, o jose - vienodos suknios, skirtos visoms Lietuvos moterims. Taigi, žmonės išmoko vaikščioti apsirengę vienodai. Lietuvių stilius dėl to labai nukentėjo.
O štai pavyzdžiui Prancūzijoje aprangos kultūra siekia kelis šimtus metų. Jos sostinė Paryžius – tai kartu ir viena pasaulio mados sostinių. Prancūzai rengiasi spalvingai. Tai lemia ir klimatas – šioje šalyje šiek tiek šilčiau. Moterys čia išties žino, kaip reikia rengtis. Vyrai irgi nevengia spalvų: raudonos kelnės, žali batai, violetinis švarkas ir panašiai. Viso to čia, Lietuvoje, nepamatysi.
Taip pat mūsų šalyje vyraujant šaltam sezonui žmonės ima vengti ryškių spalvų. Tuo metu aš žiemą stengiuosi elgtis priešingai ir apsirengti ryškiai tam, kad aplinka ir aš sudarytume kontrastą.
– Esate įsitikinęs, kad Lietuvos mada nukentėjo dėl sovietmečio, nes žmonės išmoko rengtis vienodai. O ar šiuo metu ji atgyja?
– Esu įsitikinęs, kad tuomet sovietmečiu nebuvo didelio pasirinkimo. Tačiau išties matau, kad mada keičiasi.
Visai neseniai buvau Vilniuje. Mėginau palyginti tai, kaip apsirengę jauni žmonės Kėdainiuose ir Lietuvos sostinėje. Skirtumai – akivaizdūs.
Vilniuje žmonių daug, jie rengiasi drąsiai. Darau prielaidą, kad vilniečiai neturi jausmo „Ką žmonės pagalvos?” Taigi, Vilniuje jie nevengia audinių, spalvų įvairovės.
Beje, madoje vyrauja taisyklės, kad batus reikia derinti prie rankinės, rankinę – prie palto, ir panašiai. Vilniuje nebuvo nieko panašaus. Tiek moterys ir vyrai nederina drabužių. Tačiau tai atspindi jų drąsą. Ji mane labai sužavėjo.
– Viename savo įrašų socialiniuose tinkluose pasidalijote jautria žinute. Joje rašoma, kad Kėdainiuose žmonės vertino Žano Maslausko kuriamus batų modelius. Minėjote, kad visiems Kėdainiams jie iki šiol siejasi su prestižu, prabanga ir grožiu. Ar galite apie tai papasakoti plačiau?
– Žanas Maslauskas buvo avalynės dizaineris, miręs šių metų rugpjūčio 30 dieną. Savo veiklą pradėjo prieš daug metų. Kėdainiuose atsidarė jo parduotuvė ir dirbtuvės. Šiame mieste Žanas buvo žinomas visų žmonių, kurie domisi mada.
Jis kūrė minimalistinio stiliaus batus, nebuvo jokių nereikalingų detalių, pompastikos. Šis minimalizmas išties gražiai atrodė, taigi prieš Žano mirtį užsisakiau vieną batų modelį. Turėjau jį gauti vasarą, prieš rugsėjo 1-ąją. Deja, sužinojau skaudžią žinią, kad jis mirė. Žinoma, aš jį pažinau ir asmeniškai: esame susitikę, persimetę porą žodžių.
Galiausiai aš gavau juos. Tai buvo batai iš priešpaskutinės Ž.Maslausko batų kolekcijos. O paskutinę kolekciją jis turėjo pristatyti tą dieną, kai mirė. Deja, likimas lėmė kitaip – kolekciją vėliau pristatė jo vaikai.
– Mokotės 11-oje klasėje. Laiko, ką studijuosite ateityje, apsispręsti dar yra. Kokios mintys sukasi?
– Manau, aš esu tvirtai apsisprendęs, kad studijuosiu mados dizainą. Aš noriu būti dizaineriu. Tęstinės studijos galėtų būti susijusios su daile. Tikiuosi šiuos savo užmojus įgyvendinsiu.
