Savo talento kalboms poliglotas nesureikšmina: jam tai tik būdas geriau pažinti jį supantį pasaulį ir pagelbėti kitiems. Būtent tai A.Kiela ir daro „Maximos“ savitarnos kasose dirbdamas pardavėju-konsultantu.
Šis darbas 11 kalbų mokančiam teologui tapo saugumo ir stabilumo inkaru. Prekyboje niekada anksčiau nedirbusiam vyrui užsienio kalbų mokėjimas, žingeidumas ir noras mokytis kažko naujo yra didžiulis privalumas.
„Vilniaus „Akropolis“ visiems žinomas, užsieniečiai iš viso pasaulio apsipirkti dažniausiai užsuka būtent čia (šiandien jų dėl karantino kiek mažiau), taigi, galiu pritaikyti ir mokamas kalbas praktikoje“, – sako A. Kiela.
Parduotuvėje pagalbos ranką pirkėjams ištiesiantis pašnekovas džiūgauja lankytojų sąmoningumu: vis daugiau jų atsiskaityti už prekes pasuka prie savitarnos kasų.
„Šį pokytį matau ir iš pakitusio savo draugų ir pažįstamų elgesio. Žmonės žengia koja kojon su technologijomis, o tai stipriai palengvina pardavėjų kasdienybę“, – dėsto penktus metus pirkėjų srautus viename didžiausių sostinės prekybos centrų stebintis vyras.
Poliglotui – vakarietiška visuomenė
Karjerą prekyboje A.Kiela pradėjo nuo Kauno „Akropolio“, o po kurio laiko jis persikraustė į Vilnių ir darbus nusprendė pratęsti didžiausioje ir moderniausioje prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvėje Baltijos šalyse.
Dirbdamas sostinėje pašnekovas jaučiasi vakarietiškos visuomenės dalimi, tačiau ilgą laiką to jo gyvenime labai trūko.
Vaikystėje su šeima buvusiose sovietinėse šalyse gyvenęs A.Kiela lietuviškumo „turi“ tik iš mamos pusės, o tėviškoje jo giminės linijoje – lenkų, rusų ir kitų tautų genai.
Po tėvo mirties į Lietuvą persikėlęs vyras žvalgėsi patikimos ir ilgalaikės darbo pozicijos, o „Maxima“ jį gana greitai „priglobė“ ir „prijaukino“.
Paprastesnės darbo pozicijos nepabūgęs A.Kiela mano, kad jo studijos nenuėjo perniek: filosofija ir kitos išklausytos disciplinos lengvai pritaikomos ir esamoje darbinėje pozicijoje.
„Dažnai prireikia žmogiškumo ir kantrumo sprendžiant kilusias problemas savitarnos kasose, kam nepavyksta, kas nori tikslintis, o kas nežino dar, kaip tvarkytis, taigi, tik spėk suktis“, – šypsosi pašnekovas. Bet jo tie kasdieniai iššūkiai negąsdina. – Turiu savų būdų, kaip juos išspręsti.
Apie karantino kaukes
Prie karantino pamėtėtų iššūkių aptarnavimo srityje dirbantiems teko prisitaikyti daug labiau nei visiems likusiems.
„Jau daugiau nei metai pirkėjus sutinku ir išlydžiu ne tik su kauke ant veido, bet ir su apsauginiu veido skydeliu. Nepatogumas? Jis labiau psichologinis.
Dienos mano darbe lekia nepastebimai greitai, o apie pakitusią kasdienybę susimąstau dažniau namuose, žiūrėdamas filmus. Stebėdamas aktorius be kaukės pagaunu iš pasąmonės kylant klausimą, o kur kaukė?“, – apie realybės, kurioje mes visi kiek įstrigę, atspindžius kalbėjo A.Kiela, laisvalaikiu besigilinantis į kino pasaulį.
Vieną po kito filmus žiūrintis, juos vertinantis ir analizuojantis pašnekovas sako, kad jam labai artimas kino pasaulis, todėl kartkartėm pasvarsto apie kino kritiko darbą ir galimą perspektyvą: „Galbūt kada pats išdrįsiu aprašyti tai, ką mačiau kine ir dalinsiuosi savo interpretacijomis su skaitytojais apie siužetus, aktorius ir režisierių kurtas kino juostas.“
Nežinau, ar egzistuoja meilė kalboms, bet mano gyvenime jų daug.
Šiuo atveju būtina pridurti, kad rašyti pašnekovui nebūtų visiška naujiena: kurį laiką jis yra dirbęs korespondentu.
Prie A.Kielos pomėgių galima priskirti ir jo domėjimąsi futurologija, technologijų plėtra, taip pat ir didžiulę meilę gyvūnams. Namuose baltą katiną auginantis pašnekovas sako ir su pirkėjais darbe dažnais gyvūnijos pasaulio naujienas aptariantis.
Padėkos veržiasi ir po darbo valandų
Paprašytas nupasakoti savo darbo dienos iššūkius, A.Kiela lakoniškas: „Dauguma apsipirkinėjančių geranoriški, lengvai bendraujantys, protingi ir malonūs žmonės. Vienas kitas piktesnis gal, bet realybė dabar tokia, gyventojams sunkiau.“
Arčiau pirkėjų esančiam pardavėjui-konsultantui žmonių kasdienybė – kaip ant delno, todėl į prie savitarnos kasų besisukančius jis žiūri su atida. Nenuostabu, kad ir jo pastangas bei geranoriškumą pirkėjai įvertina.
Prieš kelerius metus, visai prieš prekybos centro darbo pabaigą, kai A.Kiela jau buvo baigęs savo pamainą, į parduotuvę įbėgo vyras, apsaugai paaiškinęs, kad reikia būtent „to konsultanto“ pagalbos.
„Nieko keistesnio iki tol man nebuvo nutikę, kokios pagalbos, jei jau pamaina baigta, svarsčiau tvarkydamasis kasoje, bet pas tą vyruką nuėjau. Didžiausiai mano nuostabai, jis dėkodamas tiesė šokoladą. Už ką?“ – susimėčiau. – Už tai, kad pagelbėjote mano žmonai su vaiku.
Konsultanto nupasakota istorija – gyvas įrodymas, ką gali žmogiškas ir „šiltas“ aptarnavimas bei klientui draugiškas ryšys. Iš kur jo semtis, matyt, geras klausimas kiekvienam, dirbančiam klientų aptarnavimo srityje.
Šios istorijos herojui tai eina iš jo šeimos, studijų Romoje, ir jo asmeninės charizmos, kurią pajusti gali vos prie šio žmogaus prisiartinęs.
„Paprastumo ir nuoširdumo jame išties labai daug“, – patikina šalia A.Kielos, dirbantys ir jo bendradarbiai. O kaip kitaip, kai tiek metų praleista Italijos bendruomenėje, kurioje studijavo žmonės iš viso pasaulio.
„Būta joje ir pasauliečių“, – priduria apie savo praeitį detalizuoti nemėgstantis pašnekovas. Bet apie laisvesnį laiką, kada vėl keliausime, lankysime gimines ir bičiulius, gyvenančius šalia mūsų, ir A.Kiela dažnai svajoja.
