Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Po šuolio į baseiną Virginijus atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje: „Jei žmona būtų mane palikusi – nesmerkčiau“

„Ar jūs kada nors buvote reanimacijos skyriuje?“ – klausia Jonavos rajone gyvenanti Rasa Plukienė. „Tik darbo reikalais“, – sakau, suprasdama, kad šis atsakymas yra mano laimė. „Tai va. Ten tarsi mirties kvapas“, – kalba Rasa. Jos vyras Virginijus po vieno nelaimingo įvykio liko prikaustytas neįgaliojo vežimėlyje. Viena vasaros diena – karaliaus Mindaugo karūnavimo – šeimai tapo lemtinga.
Rasa ir Virgis Plukai
Rasa ir Virgis Plukai / Mariaus Vizbaro / 15min nuotr.

Virginijus Plukas ir Rasa Plukienė gyvena Jonavos rajone. Prieš keletą metų jie, pasiėmę paskolą, įsigijo namą. Šeimoje augo trys vaikai. Ir atrodė, kad niekas nesikeis. Arba keisis tik į gera.

Tačiau šį kartą mes susitinkame kitaip. Rasa mus pasitinka prie durų, Virginijus – vežimėlyje. Šilų kaime, kur ir gyvena pora, jaučiamos Kalėdos. Namai išpuošti lemputėmis, švyti eglė, o namų languose dega šviesos.

Jaukūs Rasos ir Virginijaus namai jau niekada, matyt, nebus tokie, kokie buvo prieš penkerius metus. Ir jiedu niekada nebešoks apsikabinę.

Tačiau gailestis, sako, yra vienas blogiausių jausmų. Galbūt todėl, neieškodamas jo, Virginijus kalba su šypsena balse. Net ir apie skaudžius dalykus.

Savo istoriją jiedu pasakoja vienas per kitą, vienas kitą pertraukdami ir besiginčydami dėl detalių. Galbūt todėl visas pokalbis panašėja į dviejų, o ne trijų žmonių pasikalbėjimą.

– Virginijau, paklausiu paprastai: kas nutiko?

Virginijus: Tai buvo 2015 metai. Liepos 6-oji. Pas draugus šventėm mindaugines. Ten buvo surenkamas didelis baseinas. Pamaniau, kad reikia pabandyti į jį šokti. Šokau, trenkiausi galva į karkasą. Pasislinko kaklo slankstelis, užspaudė nervą. Ir viskas.

Pamenu, plūduriuoju baseine žemyn galva. Galvoju, kad reiktų lipti, bet kažkodėl negaliu. Visi švęsdami galvojo, kad kvailioju, nes visad buvau linksmo būdo.

Draugas, pamatęs, kad kažkas negerai, atvertė mane. Sakiau jam, kad nejaučiu nei kojų, nei rankų. Taip ir baigėsi šventimai. Iškvietė greitąją. Daugiau nebeatsimenu. Tik kai reanimacijos skyriuje atsibudau, atsimenu.

– O kada supratot, kas jums nutiko?

Virginijus: Pirmoji mintis buvo dar gulint vandeny, kad kažkas negero. Juk nejudinau nei rankų, nei kojų.

Rasa: Jau baseine, sakei, supratai. Sakė, kad pajuto, kaip pradeda tirpti, atsijungti rankos ir kojos. Bet mes apie tai pradėjome kalbėti negreitai. Kas jam atsitiko, juk mes net nežinojome.

Tada šventėme. Kas šoka, kas kažką veikia. Tada kažkas sako: Virgis galvą užsigavo. Ką užsigavo? Žiūriu, kad draugas jį atvertęs laiko. Bet nei kraujas bėga, nieko. Sakau: Virgi, nekvailiok. O jis: aš nejaučiu nei kojų, nei rankų.

Sakiau jam, kad nejuokinga. Man vis atrodydavo, kad jis nusipurtys, ir viskas praeis. Bet kad greitąją kviesti? Dar abejojau.

Kai atvažiavo greitoji, viskas prasidėjo. Aš vis galvojau, kad nesąmonė. O mus į Kauno ligoninę iš karto vežė. Su sirenom.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai

– Rasa, būna, kad važiuodamas automobiliu ir išvydęs su švyturėliais skubančią greitąją pats sau pagalvoji: o kas yra viduje? Koks to vežamo žmogaus likimas? Tarsi kažkas sukirba, nors nežinai. O kaip tada, kai važiuoji ten pats, kai tame automobilyje tavo artimas žmogus?

Rasa: Dabar ir man sukirba. O tada? Pasakė, kad reikia stebėti, kad jis nepradėtų vemti, kad neprarastų sąmonės, bendrauti su juo. Tada tu negalvoji apie tai.

Kai mus vežė, radijo ryšiu medikai susisiekė su klinikomis, kad atveža tokį žmogų, kad reikės priimti.

– Suvokėt tada, kad tai rimta?

Rasa: Ne. Aš vis galvojau: nesąmonė, kažkokia nesąmonė. Po operacijos, net prieš operaciją taip galvojau. Tada buvo liepos 6-toji. Budinčiam gydytojui neprisiskambino, o kitas buvo Palangoj. Supranti, kad jo nebus nei už valandos, nei už dviejų. O laikas eina.

Kai su tuo nesi susidūręs, tu dar nežinai, kad kiekviena minutė tau yra svarbi.

Bet man vis atrodė, kad tuoj viskas baigsis. Na, pagulės, tada operacija, ir tuoj važiuosim namo.

Atėjo seselė. Sako: jūs nebelaukit, nes nesulauksit gydytojo, gydytojas važiuoja iš Palangos. Mums pasiūlė važiuoti namo ir atvažiuoti iš ryto. Mane tiesiog išvarė iš ten, liepė išeit. Ir išvažiavau.

„Tuo metu pasąmonė tau neleidžia išsigąsti, bijoti, verkti. Tikrai neverkiau“, – sako Rasa.

Taip, jis susitrenkė galvą, bet, galvoju, tuoj paskambins ir pasakys, kad viskas tvarkoj. Aš apskritai į viską ramiai reaguoju, kai, pavyzdžiui, vaikai serga. Tuo metu pasąmonė tau neleidžia išsigąsti, bijoti, verkti. Tikrai neverkiau.

Virginijus: Ji negalėjo patikėti. Aš visą laiką buvau linksmas.

Rasa: Jis juokavo.

– Koks šeimos gyvenimas buvo iki nelaimės?

Virginijus: Mes buvome keliaujantys. Porą dienų prieš tai grįžę iš Kroatijos.

Rasa: Penktadienį paryčiais grįžome iš Kroatijos. O iš sekmadienio į pirmadienį atsitiko tai.

Virginijus: Kroatijoje aš šokinėjau nuo uolų į vandenį. Ant galvos. Aš mėgdavau, adrenalinas man buvo viskas.

Rasa: Ir aš taip galvoju...

Virginijus: Ženklų buvo.

Rasa: Tai gerai, kad tai neatsitiko Kroatijoje. Kaip mes jį būtume parsivežę? Vadinasi, dar Dievas šiek tiek pastūmė laiką.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai

Virginijus: Iki nelaimės aš dirbau „Achemoje“ 20 metų. Kaip tik po traumos, praėjus pusmečiui, buvo kasmetė šventė. Veteranu tapau. Aš tada jau vežimuke sėdėjau, ir mane įkalbino atvažiuoti į šventę. O man į žmones išeiti pradžioje taip baisu buvo. Dar dirbau ir pas brolį įmonėje. Visada stabiliai per du darbus.

Rasa: Aš dabar jo brolio įmonėje dirbu. Daug metų dirbau vaistinėje. Pyragus pagal užsakymus gamindavau. Tris vaikus turim. Dabar sūnums 22 ir 20, o dukrai 10 metų.

– Kada supratot, kad liks traumos pasekmės?

Virginijus: Aš tai jau ligoninėje, reanimacijoje prabudęs. Kai pamačiau, kad nieko nejudinu, tik guliu tuose vamzdeliuose. Jau ir operacija padaryta, ir nieko. Kaklą man operavo, atstatinėjo slankstelį į vietą.

Rasa: Nuvažiavau kitą dieną. Buvome su draugu. Nuėjome pas gydytoją. „Plukas blogai“, – pasakė mums. „Kaip blogai?“ „Taip ir blogai. Jei išgyvens vieną dieną, tai bus vienas stebuklas, jei tris dienas – bus kitas. Jei savaitę – bus dar vienas stebuklas, ir tada jis pradės kabintis į gyvenimą.“ Aš sėdžiu, klausau ir galvoju, kad jis nusišneka. Mes kai atvežėm, juk jokio kraujo nebuvo, jokios žaizdos.

Virginijus: Šokas buvo.

Rasa: Ir galvoju: pasakok tu čia man, pasakok.

– Atmetimas?

Rasa: Va toks. Gal po savaitės, kai nueini į tą reanimaciją, jau tada... Ten įleidžia trumpam. Ir tu įeini. Ir ten toks mirties kvapas. Jums teko būti reanimacijoje?

– Teko, tik darbo reikalais.

Rasa: Čia vieną išveža su vežimėliu, jau uždengtą. Dar ir Virginijus buvo neatsigavęs. Kaip pro miglą ateini. Grįžti namo. Tada tau aplinkiniai pradeda aiškinti, kad tau reikia tvarkyti namus, perdaryti juos.

E.Genio/LRT nuotr./Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius
E.Genio/LRT nuotr./Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius

– O vaikai?

Rasa: Sakiau vaikams, kad yra tokia situacija. Vienam buvo 16, kitam 18. Bandžiau jiems nupiešti tamsiausią scenarijų, kaip man tada atrodė.

Manęs klausia: ar gali būti, kad tėtis grįš su ramentais? Sakau: gali būti, kad ir su vežimėliu parsivešim. Bet pasakiau lyg tarp kitko. Netikėjau. Man net tie ramentai buvo nepriimtini, aš maniau, kad gal grįžti su lazda. Bet su ramentais - ne. O apie vežimėlį net minčių nebuvo. Mes grįšim normaliai – taip galvojau.

Tada draugai ėmė sakyti, sudarė sąrašą, ko turiu vos ne prašyti iš valstybės, kas man priklauso. Buvo tame sąraše parašyta, kad keturi mėnesiai slaugos namuose. Aš supykau. Į slaugos namus? Gyvą žmogų laidoja? O namus pertvarkyt? Ką daryt, nuo ko pradėt?

Kažką reikia daryti, laikas eina. Labai ilgai reanimacijoje užtruko. Buvo pagerėjimas ir vėl pablogėjimas.

Vėliau mums pasiūlė reabilitaciją Palangoje. Nes ten, sakė, geriausia. Aš apsidžiaugiau, kad prie jūros. Labai norėjau į Palangą. Tada seselė į mane pažiūrėjo, ir sako: jis ne tik kad bus išvežtas gulom iš čia, jis ir grįš gulom. Aš vėl nepatikėjau. Maniau, dar viena ragana.

Tada seselė į mane pažiūrėjo, ir sako: jis ne tik kad bus išvežtas gulom iš čia, jis ir grįš gulom.

– O kaip pats Virginijus?

Virginijus: Man buvo depresija. Žinojau, kad nieko gero tikrai nebus. Kad gyvenimas verčiasi, keičiasi.

– Galvojot, kas bus toliau?

Virginijus: Iš pradžių galvojau, kad reikia laiko, kad kiek atsigausiu, galėsiu kiek nors judėti. Avansu norėjau laiko. Paskui, maždaug po mėnesio Palangoje, dar nieko negalėjau judinti. Kiti, kurie irgi buvo reabilitacijoje, vis ateidavo, sakydavo, kad po tiek laiko jau pradėjo judėti. O aš nieko nedarau.

Rasa: Net sodinti į vežimėlį nebuvo galima. Jis alpdavo, jei sodindavo į vežimėlį. Jiems taip yra. Vieną, pavyzdžiui, per tris dienas sugeba pasodinti, o Virgį per mėnesį laiko vos ne vos.

Virginijus: Aš po pusantro mėnesio gulėjimo lovoje vieną kartą pajudinau ranką. Tik šiek tiek. Tada net pasikviečiau seselę. Sakau: pažiūrėkit, aš galiu ranką pajudinti. Nors net ne ranką, tik rankos dalį. Ji žiūrėjo į mane, o man tiek džiaugsmo buvo. Maniau, kad jau kažkas vyksta.

O dėl to gyvenimo apsivertimo... Mintys įvairios, pozityvumo nulis. Ilgokai taip buvo. Miegot negalėdavau. Prabundi, užmigti negali, nervina viskas. Seselės atrodė asilai. Aš ir rėkdavau naktimis. Sapnuodavau košmarus. Paskui psichologas sakė, kad taip būna, kada tu iš gero, komfortiško gyvenimo atsiduri dugne.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai

Seselės atrodė asilai. Aš ir rėkdavau naktimis. Sapnuodavau košmarus.

– Psichologų konsultacija padėjo?

Virginijus: Labai sunku priimti jų pagalbą. Tu iš jų tikiesi, kad jie vos ne spragtelėję pirštu duos gerų patarimų, kad tu pasidarysi laimingesnis, atsakymus į visus gyvenimo klausimus atrasi. Bet taip nėra. Su jais pakalbėjęs supranti, kad kiek tu pats būsi stiprus, tiek tos stiprybės ir turėsi. Reikia ilgai dirbti.

– Kada grįžot namo būdamas jau kitoks, nei iš jų paskutinį kartą išėjot, kaip reagavo vaikai?

Virginijus: Net kai jie pirmą kartą atvažiavo manęs lankyti į Palangą, jau buvo keistas jausmas. Juk buvau šeimos maitintojas. Ir tada vaikai tave pamato tokį bejėgį.

Po traumos aš pasidariau labai jautrus. Truputį kas – ir ašaros. Klausaisi kokios jautresnės muzikos – irgi apsiverkti gali. Anksčiau taip nebūdavo. Dukrai gi tada buvo 6 metai. Labai buvo sunku.

„Po traumos aš pasidariau labai jautrus. Truputį kas – ir ašaros“, – kalbėjo V.Plukas.

– Pasikalbėti sutarėme dėl to, kad jums reikia papildomai reabilitacijos, o šeimos biudžetas nėra toks didelis.

Rasa: Priklauso trys kartai po 24 dienas. Ir toliau tai kainuoja.

Virginijus: Tuos trejus metus išvažinėjau. Kartą važiavome už savo lėšas.

Rasa: Dabar diena kainuoja apie 90 eurų.

Virginijus: Reabilitacijoje tu iš karto įgauni pagrindus. Suvokimą, kaip gyvena kiti, tokie patys, kaip tu. Ten yra vieta, kur tu susipažinsi su tokiais pačiais, jie tau pataria. Taip pat mankštos, organizmo stiprinimas. Daug ten dalykų.

– Virginijau, ar brangu yra gyventi neįgaliojo vežimėlyje?

Virginijus: Viską, ko reikia, pirkome savo lėšomis. Ir žmona labai stengėsi, kad viską, ko reikia, aš jau turėčiau namuose. Nors namus valstybės lėšomis pritaiko, tačiau tai užtrunka. Gali užtrukti metus.

Kol tau įrengs pandusą, keltuvą. Mes patys stengiamės daryti viską savo lėšomis. Aš buvau apsidraudęs, todėl gavau išmoką. Tad draudimo pinigus ir leidome. Pirkome automobilį, pritaikytą neįgaliam. Brolis, draugai padėjo. Viską darėm patys.

Rasa: Brangu. Mes pirkome dėvėtą vežimėlį, jis kainavo 2 tūkst. eurų. Akumuliatoriai laiko maždaug dvejus metus, jie irgi kainuoja...

Virginijus: Naujas vežimėlis kainuoja 5000 eurų.

Rasa: Kaip mašina.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai

Virginijus: Davė mums maudymosi vežimėlį. Vieną kartą besimaudant ėmė ir nulūžo vežimėlio koja. Nepritaikytos jos, nepatogios.

Rasa: Kad ir porankiai. Pavyzdžiui, kai maudai, su koja laikai, tu paverti, o jis čiuožia. Neįmanoma. Pirkom naują, užsakinėjom. 1300 eurų kainuoja maudymosi kėdė. Nes kitaip čiuožia iš to vežimėlio.

Vien sėdynė vežimėliui kainuoja 400 eurų. Tokios kainos. Žiauriai išpūstos. Pavyzdžiui, speciali paklodė kainuoja 11–24 eurus. Nupirkau pigesnę, ir po kelių skalbimų teko išmesti. O patalynę kartais reikia keisti kelis kartus per dieną. Kažką gaunam, kažkas kompensuojama. Bet ne viskas.

– Iš ko jūs gyvenat?

Rasa: Iš mano algos ir jo pašalpos. Negaliu nedirbti.

Virginijus: Jei ji nedirbtų, neužtektų.

Rasa: Ir dar turim paskolą, nes namą pirkom. Čia kai dar vyras sveikas buvo. Kaip sakau, turiu keturis vaikus ir paskolą. Ir tu nepasispjaudysi. Reikia.

– Įvykus tokiai nelaimei, visiškai keičiasi šeimos gyvenimas.

Rasa: Viskas keičiasi. Visi mato, kad šiuo metu jam sunku. Jis tarsi auka. Bet esu ir aš. Aš stengiuosi vaikams duoti laisvės, nenoriu apkrauti vaikų. Dar jiems nesinori pasakyti, kad būkit su manimi, man sunku.

Yra man ką veikti, aišku. Ir jį pakelti sunku. Aš keliuosi 5 valandą ryto tam, kad jį apversčiau, sutvarkyčiau. Nežinau, kokį jį rasiu. Gali būti ir šlapias.

Tada, pusę aštuonių, su dukra iš namų. Ji į mokyklą, aš į darbą. Į darbą einu kaip į šventę. Dar mes samdome tokią merginą, kuri pas Virgį atvažiuoja, mankština, su juo dirba.

Virginijus: Rasa, Rasa... Tu labai greitai kalbi. Nusiramink.

Rasa: Reikia jį paruošti. Aprengti, sudėlioti vandenį, maistą. Po darbo vėl apversti, pasodinti.

Virginijus: Ji tikrai daug darbo turi su manim.

Rasa: Keliuosi ir naktį jį apversti. Nes reikia.

– Rasa, pokalbį su jumis man pasiūlė jūsų draugai. Jie minėjo, kad jūsų šeimos finansinė situacija sunki, ir jūs negalite leisti sau sumokėti už Virginijaus reabilitaciją. Dar viena mintis, kurią pasakė jūsų draugai: Virginijaus reabilitacija yra svarbi jums dėl to, kad tai laikas, kada jūs pati galite pailsėti.

Rasa: Taip, tai atostogos man.

Virginijus: Kai aš išvažiuoju, ji pailsi. Dėl to ir įsteigėm labdaros ir paramos fondą. Noriu, kad šeimyna pailsėtų nuo manęs, kad jie atsigautų ir psichologiškai, ir fiziškai. Dar yra tokia neįgaliųjų stovykla prie jūros, Monciškėse. Ten viskas pritaikyta neįgaliesiems, kad šeimos galėtų atvažiuoti pailsėt.

Gerai tai, kad Rasa dirba pas mano brolį. Ne kiekvienam darbe taip išleis, kai yra kokia bėda. Jei dirbtum kokioje gamykloje, juk neprilakstysi. Jei dar kokie gripai prasideda, tai ir pats nemiegi ir žmonai neleidi.

Rasa: Jis net atsikosėt pats negali. Jam reikia padėti.

Virginijus: Reikia padėti.

Rasa: Aš iš darbo jam skambinu kas valandą maždaug. Yra garso kolonėlė, automatinis atsiliepimas. Klausiu, ar viskas tvarkoj. Būna, kad jis atsiliepia, ir girdžiu, kad jau kažkas yra negerai.

Virginijus: Pagal balsą atskiria.

Rasa: Ir viskas. Sėdu ir važiuoju namo.

– O kas būna negerai?

Rasa: Jam gali pasidaryti labai karšta. Jis pradeda dūsti, pats negali atsikosėti.

Virginijus: Mano plaučių tūris yra sumažėjęs.

Rasa: Nei jis pasivers, nieko.

Virginijus: Aš kalbu, ir man gali trūkti oro. Ir jei sloga, tu gali užspringti, jei nebandysi pats iš visų jėgų atsikrenkšti. O kartais neišeina. Kartą buvo, kad žmona išgirdusi iš virtuvės atėjo, o aš jau beveik mėlynas.

Rasa: Tada krūtinę spaudi. Panašiai taip, kaip darytum dirbtinį kvėpavimą.

Virginijus: Vasarą jau bus penkti metai, kai aš po traumos. Per šį laiką jau išmokau įsidėjęs įtvarą pavalgyti. Sriubos šaukštą dar sunku nulaikyti, tačiau šakutę pavyksta. Kartą labai gerti norėjau. Matau, stovi ant stalo buteliukas. Žiūrėjau, privažiavau, po truputį pasiridenau.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rasa ir Virgis Plukai

– Rankose nėra jėgos?

Virginijus: Nėra, nėra. Štai tiek juda (rodo).

– Tai žmoną apsikabinti galit?

Virginijus: Jau tas yra gerai. Jau galiu. O toliau nieko. Riešas nevaldomas, pirštai ne. O kita ranka dar silpnesnė. Vieną kartą persistengiau. Išvažiavus tada buvo šeimyna. O vežimėlyje turi judėti vien dėl to, kad pragulų neatsirastų. Turi save bandyti judinti, kad kraujas vaikščiotų po kūną. Jei tik sėdėsi, atsiras žaizdos, ir bus blogai. Ir vieną kartą persistengiau. Nusvirau per vežimuką. Kabaliojau jame, paskambint negaliu. Bet žinau, kad maždaug už poros valandų grįš žmona.

Taip porą valandų žemyn galva kabėjau. Iškabėjau. Kai grįžo, labai apsidžiaugiau. O jei taip keturias valandas? Gal man tiek ir būtų užtekę?

– Bet, Virgi, jūs kalbat linksmai.

Virginijus: Tai kai kas nors atvažiuoja. Kasdieniniam gyvenime to linksmumo mažai. Depresija niekur nedingo. Labai daug minčių. Sukasi, skraido. Kaip, kodėl? Ką padaryti, kad lengviau būtų šeimynai? Gal kažko neprašyti? Gal kad tave rečiau keltų? Stengiesi kažką pats. Jautiesi našta, matai, kad tu esi našta. Tai slegia.

– Antra vertus, juk nieko nepakeisi.

Virginijus: Aišku, kad nepakeisi. Gali keisti tik bandydamas gerinti buitį.

– Virgi, dar pakalbėkim apie reabilitaciją. Ten, spėju, savas gyvenimas? Nauji draugai? Nuotykiai? Jums ir pačiam svarbu išvažiuoti?

Virginijus: Ten savas gyvenimas.

Rasa: Ten jų kompanija susidaro, jie kartu važiuoja, susiderinę laiką.

Virginijus: Visi pažįstami.

Rasa: Ir kai aš paskambinau gydytojai pasakyti, kada mes atvažiuojame, ji sako: bus geras laikas.

Jautiesi našta, matai, kad tu esi našta. Tai slegia.

Virginijus: Sumąstai ten ką nors. Mes, kurie rankų nepakeliame, negalime pasikasyti sau galvų. Su kito ranka pamasažuoji savo galvą, pasikasai. Vienas sako: neišsimiegojau, nes diedukas knarkia lovoj. Tada kitą vakarą mes visi su vežimukais privažiuojam, sakom: vežam dieduką į koridorių. Diedukas galvoja, kad jį užpuolė, skundžiasi. Visokių linksmų dalykų būna.

Rasa: Seseles kabina. Būna ten mišrainių diena. Kas kaip gali, taip pjausto. Šašlykus marinuoja, kepa.

Kas su rankom bando valgyti, kas kitaip. Kai pasižiūri žmogus, kuris tame nebuvęs, visa tai gali pasirodyti kaip pasityčiojimas iš neįgalaus žmogaus. Sako: kodėl nepamaitini, kodėl jis toje lėkštėje šašlyką niurko? Bet jis pats nori taip daryt. Jis pats valgo. Nors iš šalies atrodo nelabai kaip.

Virginijus: Atrodo, pamaitinsi, ir bus rami galva.

Rasa: Jei aš nebūčiau jo žmona, jie su manimi nebendrautų. Ten savas pasaulis.

Virginijus: Ten pajunti kitų baltą pavydą, kad turi žmoną, kad tavęs nepaliko.

– Nebuvo minčių, kad paliks žmona?

Virginijus: Žinokit, ne. Nes tikėjau. Juk su tuo žmogumi esi jau daug metų.

– Bet yra istorijų, kad palieka?

Virginijus: Apie 80 procentų ir vyrai, ir žmonos palieka. Iš karto, kai sužino, kad bus taip.

– Smerkiat tokius žmones? Apskritai, ar galima smerkti?

Rasa: Ar galima smerkti?

– Ar galima smerkti?

Rasa: Vienas toks yra, ten susipažinome. Jis dviem savaitėmis vėliau už Virgį tokią traumą patyrė. Jį žmona paliko po dviejų savaičių.

Virginijus: Jis buvo reabilitacijoje, o žmona jau skyrybų dokumentus tvarkė.

Rasa: Ir aš jam sakau: gerą žmoną turėjai, jeigu taip. Tu gali pyktis, bet tuo metu turi padėt žmogui, palaikyti jį.

Bet tas vyras, kurį paliko žmona, yra fiziškai stipresnis. Jis sako: man buvo toks stiprus spyris į užpakalį, iš principo norėjau įrodyti žmonai, kad dar kažką galėsiu.

Jei manęs dabar kažkas paklaustų, ką tokiu atveju daryt, aš sakyčiau: palik.

Visi iš šalies man sakė, kad jį per daug lepinu, kad per daug išlepinau.

Tu negali pasakyti kitam žmogui, kad tau pačiam yra sunku. Niekam neįdomu. Tu, būna, sėdi darbe, ir nieko negali galvoti, nes iš nuovargio lūžti. Jei randi kampą kur nors atsisėsti, užmiegi.

Virginijus: Ji atsidavusi. Buvo minčių, pagalvodavau: nesmerkčiau, jeigu paliktų. Tikrai ne. Aš visiškai suprasčiau tą situaciją. Bet galvoju, dabar jau 23 metai, kaip esam kartu. Kai tiek nugyveni, kažkas lieka. Visko buvo. Ir dūmų, ir ugnies. Bet lieka. Kažkas lieka.

– Rasa, o kodėl sakytumėt kitam žmogui palikti?

Rasa: Kad jis pats kabintųsi, kad pats norėtų. Aš tikrai maniau, kad Virgis yra stipresnis. Aš maniau, kad po metų mes vaikščiosim.

Virginijus: Ji galvojo, kad greičiau atsigausiu.

Rasa: Savi namai, visa kita. Labai daug darėm. Bet tu darai, darai... Tada praeina laikas ir tu supranti, kad beveik stovi vietoje.

Virginijus: Pirmi dveji metai buvo stiprėjimui. Ir vis tikiesi. Sako, ką pasieksi per pirmus metus, kas labiausiai atsigaus, taip ir bus. Jei iki to laiko neatsigaus, tada viskas sulėtėja. Nieko labai stebuklingo nebus.

Bet jei turi galimybę, turi finansų, kažką darai, stengiesi. Dabar penkti metai, ir spartaus ėjimo į priekį nebeliko. Tu džiaugiesi, kad turi tą vieną ranką, kad gali pavalgyti, žurnalą pavaryti, kompiuterį.

Man 45 metai. Aš realistas. Šiais laikais nuo infarkto tokio amžiaus miršta. Man sako: renkam pinigus, gal kokią operaciją užsienyje? Bet važiuoti kažkur, mokėti po 80 tūkstančių eurų... Kam? Kad pabūtum bandomuoju zuikiu? Gausis ar nesigaus? Geriau tuos pinigus skirti šeimai. Aš neturiu moralinės teisės iš šeimos atimti pinigų dėl savo galbūt.

– Bet paprasta reabilitacija Lietuvoje praverstų?

Virginijus: Taip. Aišku, mes juk nebadaujam. Esam vidutiniška šeima. Bet jei nori duoti šeimai pailsėti – pinigų reikia. Reikia kitų pagalbos.

– Virginijau, kas jus džiugina?

Virginijus: Dukra kai auga. Paaugle tampa. Kad žmona dar šalia yra, kad apsikabina.

Rasa: Į „Megą“ išvažiuojame.

Virginijus: Vietiniai, momentiniai džiaugsmai. Sūnus padaro siurprizą, į varžybas krepšinio nuveža. Esu „Žalgirio“ sirgalius. Žmonai gimtadienio proga padarai siurprizą, į koncertą išvažiuoji.

– Virginijau, esat jaunas žmogus. Klausau jūsų ir galvoju, kad kūnas neįgalus, bet širdis juk įgali.

Virginijus: Širdis - tai taip.

– Nebūna jausmo, kad savęs gaila?

Virginijus: Smerkiu save gal labiau.

– Už ką? Už tą šuolį į baseiną?

Virginijus: Jo. Už kvailumą. Už rizikos nepaskaičiavimą. Už spontaniškumą.

Rasa: Juos medikai vadina kakliniais su tokiom traumom. Jie jas patyrę vasarą, tai medikai dar pavadina narais. Nes visi dažniausiai po nėrimo.

Virginijus: Motociklininkai arba narai. Taip mus ir vadina.

Rasa: Dar čainikais vadina.

Virginijus: Mes vienas kitam jau nemaži psichologai. Ir džiaugsme, ir varge. Būna sunkių momentų. Ir jai, ir man. Kartais net nežinai, už ko griebtis, kad būtų geriau. O būna ir smagiai, linksmai.

Rasa: Kartais, būna, viduje verda. Kitos moterys daužo lėkštes. O aš atradau, kad galima pasiimti dviratį ir apvažiuoti kokius 15 kilometrų. Man reikia išsitaškyti. Arba daržą susikasu. Lapkričio mėnesį, kai kaimynai su striukėm vaikščiojo, aš su marškinėliais daržą kasiau. Kaip gerai tada jaučiausi.

Virginijus: Gaila planų neįvykdytų. Atrodo, tik buvome atradę keliavimą. Jau pagalvodavai, ar su šeima išvažiuot, ar į namo remontą pinigus kišt? Ir važiuoji su šeima. Viskas nutrūko.

Galintys prisidėti prie Virginijaus Pluko reabilitacijos ir finansiškai padėti šeimai kviečiami aukoti į Virginijaus Pluko labdaros ir paramos fondo sąskaitą. Sąskaitos nr. LT497044060008253237. Paskirtis: parama.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai