Gyvenimą Baltarusijoje prilygina Šiaurės Korėjai
Savo vaikystę Kirylas prisimena dvejopai – iš vienos pusės jis save laikė laimingu vaiku, apsuptu mylinčios šeimos, tačiau tuo pačiu metu vaikinas neturėjo daug draugų, buvo užsidaręs savyje.
„Mokykloje aš kovojau su per dideliu svoriu. Neturėjau daug laisvalaikio užsiėmimų, pomėgių“, – pasakoja K.Matusevichius.
Šiandien daug laiko muzikai atiduodantis Kirylas ją atrado palyginti vėlai. Kaip pats sako, tuo metu jam buvo maždaug 15 metų.
„Dauguma žmonių dainuoja nuo mažens, o mano situacija kitokia. Pradėjau sportuoti, norėjau pasikeisti, nes jaučiau, kad man taip bus geriau. Tai darydamas, ėmiau klausytis muzikos. Pajaučiau, kad man tai suteikia daugiau motyvacijos ir jėgų. Po kurio laiko pradėjau atidžiau atsižvelgti, kas yra dainuojama – dabar žodžiai muzikoje man yra itin svarbūs.
Muzika gali būti graži, bet, jeigu žodžiai nesąmoningi, manęs tai daugiau nedomina, – teigia K.Matusevichius. – Vėliau nusprendžiau to mokytis. Vis dėlto užsiėmimai vyko valstybinėje įstaigoje, tad nemačiau didelio progreso. Man paaiškino, kaip taisyklingai kvėpuoti, ir tiek. O aš norėjau išmokti įvairių dainavimo technikų. Dėl šios priežasties po metų mečiau.
Nusprendžiau mokytis pats. Daugiau niekada nelankiau jokių pamokų, negilinau žinių muzikos mokykloje. Visko siekiu savarankiškai.“
Kirylui bręstant, tarp jo domėjimosi sričių atsirado ir politika. Nors anksčiau vaikinui ši tema ne itin rūpėjo, laikui bėgant, jis į tai, kas vyksta šalyje, ėmė kreipti vis didesnį dėmesį.
„Supratau, kad politika apima viską, kas tave supa. Pamažu pradėjau daugiau apie tai skaityti, – prisimena K.Matusevichius. – Kai per 2020 metų rinkimus Lukašenka prikalbėjo blogų dalykų, aš niekaip negalėjau suprasti, kaip prezidentas gali taip šnekėti. Tai buvo laikas, kai į politiką ėmiau kreipti daugiau dėmesio.
Netrukus mūsų šalyje prasidėjo protestai, prie kurių prisijungiau ir aš. Vis daugiau skaičiau apie tai, kas vyksta. Ten dalyvavau ne tik dėl savęs, bet ir norėdamas, kad mano draugai, artimieji galėtų gyventi geresnėje valstybėje.“
Kaip didžiausią problemą šalyje Kirylas išskiria tai, kad žmonės neturi pasirinkimo teisės. Anot vaikino, jie negali sakyti, ko nori, o jeigu blogai atsiliepiama apie valdžią, galima iš karto papulti į kalėjimą.
„Jeigu sukritikuoji valdžią, tave gali palaikyti teroristu. Už tai gali metų metams būti įkalintas. Tai galioja ne tik kalbėjimui, bet ir, pavyzdžiui, aprangai: tavo drabužiai negali būti raudonos / baltos spalvų, nes tai suponuos, kad priešiniesi Lukašenkai. Jei stovi gatvėje ir pasirodai įtartinas, prie tavęs gali prieiti pareigūnai ir imti tikrinti telefoną.
Jeigu jiems kas nors nepatiks, paprašys eiti kartu su jais. Tuomet lieka tik spėlioti, kas laukia vėliau – jie tave paleis, suims ar bus dar blogiau, – neslepia K.Matusevichius. – Mūsų valdžia yra kaip zombiai. Gyvename tarsi Šiaurės Korėjoje.“
Buvo tris kartus sulaikytas
Prasidėjus protestams, Kirylas drąsiai prie jų prisijungė, tačiau vaikinui tai geruoju nesibaigė. Pirmą kartą jis buvo trims dienoms areštuotas už tai, kad kartu su savimi turėjo istorinę Baltarusijos vėliavą, kurios spalvos yra balta, raudona, balta.
„Pareigūnai sakė, kad tai yra fašistinė, teroristinė vėliava. Buvau sulaikytas, nes negalima turėti tokios vėliavos. Jie mane žiauriai sumušė naudodami pagalius ir kitas priemones, kurias turėjo po ranka“, – pasakoja K.Matusevichius.
Po pirmo suėmimo Kirylas neišsigando. Išėjęs į laisvę, vaikinas toliau dalyvavo protestuose, kur buvo sulaikytas dar sykį – šį kartą 15 dienų.
„Trečią kartą suimtas buvau maždaug po metų. Buvo vasara, dieną leidau susitikęs su draugais. Mieste buvo daug žmonių. Dvi lesbietės merginos bučiavosi ir keli vaikinai jas ėmė užgaulioti, elgtis agresyviai vien todėl, nes jos bučiuojasi. Netgi sakė, kad turėtų iš čia išeiti, nes ši vieta yra ne joms.
Aš bandžiau merginas apginti. Netrukus prisijungė daugiau žmonių, kelios merginos su savimi turėjo LGBT+ vėliavą. Prisijungiau kartu ją laikydamas. Visą veiksmą kažkas nufilmavo ir taip vaizdo įrašas, kuriame matosi, kaip laikau vėliavą, pasklido instagrame. Policija ėmė ieškoti visų ten matomų žmonių, nes laikoma, kad tai yra propaganda“, – sako K.Matusevichius.
Buvau sulaikytas, nes negalima turėti tokios vėliavos.
Taip Kirylas, kaip pats teigia, buvo sulaikytas vien todėl, kad rankose laikė LGBT+ vėliavą. Po šio įvykio jis kalėjime praleido 30 dienų.
„Jie niekaip nenubaudė tų vaikinų, kurie užgauliojo merginas. Bet aš, bandęs jas apsaugoti, buvau neteisus, – nesupranta K.Matusevichius. – Tas mėnuo buvo viena didelė kančia. Jie neišjungdavo šviesų net naktį, todėl buvo sunku miegoti. Bandydavome drabužiais užsidengti akis, kad pavyktų užsnūsti.
Be to, jie du kartus per naktį mus žadindavo. Oficiali priežastis buvo ta, jog pareigūnams reikėdavo patikrinti, ar niekas nepabėgo, bet iš tiesų tai buvo dar viena kankinimo priemonė, neleidžianti miegoti. Mes taip pat neturėjome pagalvių, antklodžių – buvo tiesiog tuščios lovos.
Į mažą kamerą buvo sugrūsta apie 20 žmonių, todėl neturėjome daug vietos. Mums neleido turėti, pavyzdžiui, knygų, negalėdavome priimti siuntinių iš artimųjų. Tai žudė morališkai, nes visiškai neturėjome, kuo užsiimti. Kiekvieną dieną tiesiog kalbėdavomės tarpusavyje.“
Po trijų sulaikymų Kirylas jautė didelę baimę. Jis girdėjo istorijų, kaip mėnesiui sulaikyti žmonės kalėjime dėl neaiškių priežasčių turėdavo praleisti kur kas ilgiau, todėl vaikinas baiminosi, kad ir jam gali nutikti tas pats.
„Žmonės kalėjime turėdavo praleisti 100 dienų, pusę metų – tiek, kiek norėdavo pareigūnai. Tu nieko dėl to negalėdavai padaryti. Likdavo tik tikėtis, kad jie tave paleis“, – sako K.Matusevichius.
Bando įsitvirtinti Lietuvoje
Netrukus po to, kai išėjo į laisvę, Kirylas nusprendė, kad dėl šalies padarė viską, ką galėjo, ir, jausdamas grėsmę dėl savo saugumo, nutarė pabėgti į Lietuvą.
„Žinojau, kad anksčiau ar vėliau jie vėl pas mane ateis. Kiti gyventojai pasidavė, nebevyko jokie protestai. Ką galėjau padaryti vienas? Kasmet režimas tik stiprėjo, jie kontroliavo viską, pareigūnai būdavo visur. Galiausiai jie pradėjo žiūrėti senus vaizdo įrašus iš protestų ir ieškodavo žmonių, kurie juose dalyvavo.
Nemačiau galimybių, kad galėčiau savo šalyje kurti muziką, rasti darbą, gyventi. Todėl nusprendžiau palikti Baltarusiją“, – prisimena K.Matusevichius.
Iš namų Kirylas išvyko vienas – jo šeima ir draugai liko Baltarusijoje. Vis dėlto vaikino tėtis kartais dirbdavo Lietuvoje, tad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Kirylas pabėgimui pasirinko šią šalį.
„Iš pradžių tėtis man padėjo įsikurti Lietuvoje, bet dabar aš bandau gyventi vienas. Bent jau esu laisvas, nebejaučiu pavojaus. Baltarusijoje nuolatos buvau įsitempęs. Po trijų sulaikymų sapnuodavau košmarus, kuriuose būdavau daugeliui metų įkalintas.
Buvo išsivysčiusi kone paranoja, kai baiminausi kiekvieno policijos automobilio, kiekvieno sutikto pareigūno. Tai tikrai paveikė mano psichinę sveikatą“, – atvirai kalba K.Matusevichius.
Baltarusijoje nuolatos buvau įsitempęs.
Prieš kiek daugiau kaip metus į Lietuvą atvykusiam Kirylui palengvėjo, kad pagaliau gali jaustis saugus, tačiau naujoje šalyje jam teko gyvenimą pradėti nuo nulio, kas, anot vaikino, buvo gan sunku.
„Iki šiol čia neturiu daug draugų. Iš pradžių buvo lengva rasti darbą, bet dabar patiriu keblumų. Bandau ieškoti vietos, kur galėčiau dirbti, dalyvauju pokalbiuose, tačiau priėjus iki dokumentų tvarkymo, viskas nutrūksta. Darbdaviams netikdavo mano turima humanitarinė viza, jie norėdavo lietuviškos tapatybės kortelės.
Dabar jau turiu reikiamus dokumentus, bet vis tiek nesiseka rasti darbo. O pragyventi kažkaip reikia – turiu iš kur nors gauti pinigų“, – pasakoja K.Matusevichius ir priduria, kad, esant geram orui, užsidirba grodamas gatvėje.
Viliasi, kad Baltarusija kada nors taps laisva
Šiandien Kirylas džiaugiasi, kad pagaliau gali jaustis saugiai. Vis dėlto vaikinas ilgisi Baltarusijoje likusių artimųjų ir draugų.
„Nesigailiu nieko, ką padariau. Nors, kai pagalvoji, liūdna, nes mums iki pokyčių trūko tiek nedaug... Galėjome viską pakeisti. Manau, Europos Sąjunga galėjo labiau prisidėti skirdama daugiau sankcijų, darydama spaudimą Lukašenkai.
Mums reikėjo to, kaip dabar elgiamasi su Rusija. Bet Europos politikai nebuvo nusiteikę to imtis. Galbūt yra ir mūsų pačių kaltės – reikėjo turėti daugiau kantrybės, nenustoti protestuoti“, – svarsto K.Matusevichius.
Su gimtinėje esančia šeima Kirylas vis dar artimai palaiko ryšį ir sako, kad artimieji neilgai trukus taip pat ketina persikelti gyventi į Lietuvą.
„Nekantrauju, kol taip nutiks – tas žinojimas mane motyvuoja stengtis“, – teigia K.Matusevichius.
Paklaustas apie didžiausią šiuo metu turimą svajonę, Kirylas susimąsto. Vaikinas pripažįsta, kad turi daug norų, bet pagrindinis – jog gimtoji Baltarusija taptų laisva, demokratiška šalimi, kuri prilygtų kitoms Europos Sąjungos valstybėms.
„Man rūpi visos šalys – ir tos, kuriose yra konfliktų, ir tos, kuriose žmonės patiria kitų sunkumų. Norėčiau, kad pasaulyje nebūtų tokių nesutarimų, chaoso, karų, bado ir visi būtų laimingi. Žinau, jog tai turbūt neįmanoma, bet, jei žmonės būtų vieningi, visiems būtų lengviau, – kalba K.Matusevichius. – Mano paties didžiausia svajonė yra būti atlikėju.
Noriu, kad žmonės klausytųsi mano muzikos ir pasijaustų geriau. Man pačiam taip buvo – muzika padėjo išsikapstyti iš depresinės nuotaikos, atsikratyti blogų minčių. Tai daro mane laimingą. Žinoma, kartu noriu prisidėti prie to, jog pasaulis būtų geresnis.“
Prabilęs apie ateitį, Kirylas viliasi, kad greitai galės sugrįžti į savo gimtąją šalį. Kaip pats sako, būtent ten priklauso jo širdis.
„Galiu būti skirtingose pasaulio vietose, bet man gražiausias miestas visada išliks Minskas, kuriame ir užaugau. Ten aš radau draugų, pirmą kartą įsimylėjau. Net pats žodis „Baltarusija“ mano širdžiai daug reiškia“, – teigia K.Matusevichius.
