– Savos patirtys įkvėpė knygą „Sodas“, kuri laimėjo Jurgos Ivanauskaitės premiją, dar tiesiau apie tai kalbate neseniai išleistoje kitoje – „Taisyklingumas“. Kažkada sakėte, kad pirmas Lukiškėse apėmęs pojūtis buvo laimės jausmas. Skamba beprotiškai.
– Viskas buvo kur kas sudėtingiau. Mano gyvenime būta negerų dalykų. Kai kas priklausė ne tik nuo manęs, todėl meldžiausi, kad man padėtų išspręsti kai kuriuos klausimus. O kai atėjo manęs areštuoti, tikrai pajutau, jog tai atsakymas į mano maldas, ir nurimau. Situacija išsisprendė – žiauriai, bet išsisprendė. Tas mėnuo buvo ilgas, tas laikas buvo kitoks. Turbūt tada ir pradėjau daugiau mąstyti apie laiką. Jis ten taip lėtai slenka, kad jo beveik nejauti, ypač kai buvai pripratęs prie didelio tempo, o laukia nieko neveikimas. Skaityti negalėjau: mano akys nestiprios, o ten nuolatinė prietema. Gyveni septynių kvadratinių metrų patalpėlėje keturiese ir jautiesi kaip kokia siela, įkalinta kūne.
– O pagalvojote, kaip jautėsi jūsų žmona?
– Turiu pripažinti, kad sunkesniais etapais buvau labiau susitelkęs į save. Galiu tik nujausti, ką ji tuomet išgyveno... Rėmėmės ir remiamės vienas į kitą ir visa, kas vyksta, mums yra bendra. Esu uždaras individualistas, žmonių arti neprisileidžiu. Mudu papildome vienas kitą, Ramunė – kaip mano ryšys su pasauliu ir ji mane išmokė su juo bendrauti.
– Apie ką kalėjime žmonės kalbasi?
Kalėjime sutikau peržengusių ribą, tačiau rimtai gyvenimą suvokiančių žmonių. Ir visiems bendras pojūtis – esi atstumtas visuomenės. Iš to pojūčio iki šiol vaduojuosi, ir tai nėra paprasta.
– Apie gyvenimą. Žmonės laukia nuosprendžio, juos vežioja į tardymus, jie jaudinasi dėl to, ką padarė, jiems baisu dėl to. Kieno nors buvimas šalia labai padeda – jauti, kad tave supranta. Tai kaip skaistykla: dauguma kankinasi, negali miegoti naktimis, bet kartu kažkoks švarus, sielą valantis, grūdinantis pojūtis, kuris nedingsta iki šiol. Ten mačiau šventumą – žmogus nori būti kitoks. O mes čia, pasaulyje? Manome, kad esame geresni, ir nebenorime siekti daugiau. Kalėjime sutikau peržengusių ribą, tačiau rimtai gyvenimą suvokiančių žmonių. Ir visiems bendras pojūtis – esi atstumtas visuomenės. Iš to pojūčio iki šiol vaduojuosi, ir tai nėra paprasta.
– Ten tikriausiai turi gerai pagalvoti, kaip elgtis...
– To aš paklausiau kalėjimo psichologės. Patarimas buvo geras: ji pasakė, kad tą pačią sekundę duočiau atkirtį. Tiek prižiūrėtojai, tiek kiti kaliniai tiesiog jaučia, užuodžia, ar esi stiprus, ar pasirengęs pasiduoti. Ten bijoma jėgos, net ne parodomos, o numanomos. Nežinau, kaip, bet kitas žmogus kažkaip jaučia ir supranta be žodžių, kad tu, jeigu jis peržengs ribą, ginsiesi, kausiesi iki galo. Tuo metu esi specifinės būsenos, kurios nepatiri laisvėje, ir visi tavo pojūčiai daugybę kartų sustiprėja. Pamenu, koks keistas jausmas apėmė, kai vienas kalinys atsinešė televizorių, – žiūrėjome ir visi keturi stebėjomės: kur dingo vyrai? Ekrane nuolat šmėžavo būtybės, kurias vyrais sunku pavadinti: keistai apsirengę, judantys, kalbantys kaip moterys. Laisvėje tas taip ryškiai nekrinta į akis, bet manau, kad dabar visai sunaikinta vyro kaip šeimos gynėjo ir kaip tėvo institucija. Berniukai lieka berniukai visą gyvenimą. Turiu galvoje ne agresyvų macho įvaizdį, o vyrą, ginantį šeimą. Apie tai dažnai kalbamės su žmona. Jai įdomūs moters identiteto klausimai, feminizmas – ji ir jos draugės pritaria, kad tikrų vyrų beveik nebeliko. Tik mamyčiukai. Jei tokie liksime, mus, kas norės, tas ir užkariaus.
– Na, bet jūs net išoriškai panašus į karingą pietietį.
– Esu iš jotvingių krašto dzūkas ir tikriausiai turiu pasiutimo. Bet daugelis mane mato kaip prakilnų poetą: kai susitikimuose su skaitytojais skaitau ištraukas iš knygos „Taisyklingumas“ apie kalėjimo patirtis, jie įsivaizduoja, kad tai – ne apie mane, o apie kalėjusį mano senelį. Žmonėms tai turbūt nesisieja su mitologizuotu poeto įvaizdžiu. Jie yra įsitikinę, kad kūryba nėra tikras gyvenimas, o man atrodo, kad literatūra nuo gyvenimo neatskiriama, aš nerašau iš fantazijos srities. Aš gyvenu gyvenimą, jį patiriu, suvokiu, todėl tai, ką rašau, būna skaudžiai išgyventa. Dabar skaitydamas tą knygą vis pasakau, kad tai, žmonės, apie mane, bet paskui vis sulaukiu klausimų, kurie rodo, kad jie nepatikėjo, ir baigta!
