– Kasmet kartojame, kad Velykos – tai Prisikėlimo šventė. Šis posakis taip nuvalkiotas, kad mes jau net nesusimąstome apie jos prasmę. Kas, jūsų manymu, šiandien yra Velykos paprastam žmogui?
– Velykos visgi yra krikščioniška šventė ir niekur nuo to nepabėgsi. Tačiau šiandien yra per daug imitavimo, kad mes esame tikintys žmonės, ir saviapgaulės. Tiesiog reikia nebijoti sau užduoti klausimą, kodėl aš švenčiu Velykas, ar man tai svarbu ir kas apskritai man svarbu. Būkime sąžiningi su savimi ir liaukimės imituoti, kad esame labai tikintys, kai nesame tokie.
Reikia nebijoti sau užduoti klausimą, kodėl aš švenčiu Velykas, ar man tai svarbu ir kas apskritai man svarbu. Būkime sąžiningi su savimi ir liaukimės imituoti, kad esame labai tikintys.
Aišku, liūdna matyti, kad Velykos nėra įvykis ir nesiskiria nuo kitų šventinių minėjimų. Krikščionyje mes kviečiami išgyventi Prisikėlimą ir per asmeninę patirtį, bet dažnai visos Dievo pastangos – kaip nuo žąsies vanduo. Velykos nėra tik prisiminimas, kas nutiko kadaise, bet realybė, į kurią trokšta mus nuvesti Dievas, kurią mums leidžia patirti, jeigu tik sutinkame būti jo vedami.
Daug kas pasitenkina galvojimu apie Dievą. Galima galvoti, kol prisigalvosi, bet ar tai ką keičia? Visgi iš veiksmų atpažįstama, kas man svarbu, kuo aš tikiu, į ką investuoju. Vienas gydytojas man pasiūlė atnešti banko sąskaitos išklotinę – esą matysis, į ką aš investuoju. Aš gi „žinau“, kad investuoju į dvasinius dalykus, į žmogiškumą, teatrą, bet išklotinė, deja, rodo ką kita. Tai demaskuoja mano melą sau, mano nenorą pripažinti tiesos, kad nesu toks dvasingas, kaip norėtųsi apie save galvoti.
Taigi realybė kartais nesmagi, bet ir Velykos nėra tik Velykų naktis. Iki jos einama per visą Didžiąją savaitę, kurioje vyksta nelabai smagūs įvykiai. O mes norime Velykų be sunkumų. Tai neįmanoma: norint patirti Prisikėlimą, reikia pripažinti mirtį ir ribotumą, savo liguistumą, galiausiai vienišumą, menkumą. Prisiminkime, kaip Petras išsigina Dievo iš baimės. Tai žinia ne tik apie jį, bet ir apie mane: kad ir aš toks. Tačiau tame nėra didelės tragedijos, jeigu tikiu ir leidžiu Dievui veikti mano gyvenime.
– Tai ką reikia daryti, kad Prisikėlimas įvyktų?
– Pirmiausia reikia būti sąžiningam sau. Galima apsimetinėti prieš kitus, prieš save, bet apsimetinėti prieš Dievą – bergždžias dalykas. Jis žino viską, ne tik tas mūsų savybes, kuriomis didžiuojamės, bet ir tai, ko patys nenorime apie save žinoti. Jis žino ir tai netrukdo jam mūsų mylėti. Deja, mums patiems Dievo dažnai reikia kaip draudimo. Kasdienybėje mums Dievas nereikalingas, mes tvarkomės patys, bandydami patys būti Dievu. Tik kai nelaimės ateina į mūsų kiemą, tikimės kompensacijos ir pykstame, jeigu jos nėra.
Tačiau Dievas nėra draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Jis norėtų būti kasdienė mūsų duona, kasdienybės bičiulis. Jis sako: atėjau tarnauti. Taigi pirmas mūsų žingsnis turėtų būti pripažinimas, kad mums reikia Dievo patarnavimų.
Kai pripažįstu, kad sergu, tai gimdo tikrą poreikį pasveikti. O Dievas mus kviečia ne todėl, kad jam mūsų reikia, bet kad tai į sveikatą mums. Todėl labai svarbu būti sąžiningam. Tai, kas mane džiugina mūsų bendruomenėje, kad žmonės čia neturi įpročio veidmainiauti. Jeigu jie netiki, taip ir pasako. Kartais tai nepatogu, būtų patogiau, jei visi būtų gauruoti avinėliai, bet užtat tikra. Geriau nuoširdus nežinojimas, nuoširdus klausimas, kuris verčia ieškoti atsakymų, nei netikra visažinystė.
– Sakote, kad daugeliui žmonių šventės baigiasi galvos skausmu. Mes iš tiesų lengviau atsikvepiame, kad jos praeina. Kodėl?
– Išvargina tai, kad švenčiame, nes taip reikia, bet ne mums. Mums sunku įsisąmoninti, kad tai mums dovanotas laikas būti su kitais – susitikti, juoktis, ginčytis. Juk statistika rodo, kad mes vis rečiau leidžiame laiką vieni su kitais. Kita vertus, dažnai tas buvimas kartu per šventes baigiasi konfliktais, nes mes nesame pratę taip ilgai būti kartu.
Tam tikra prasme tai nėra blogai. Mane visada žavi realybė, kuri netobula, bet rodanti, kaip yra iš tiesų. O tai verčia kažką keisti. Mums visiškai nebūtina vaidinti tobulybių. Net šventa šeima nebūtų praėjusi griežto moralinio vertinimo. Žiūrint objektyviai – tai neplanuotas nėštumas ir dar be santuokos. Dėl to grėsė užmėtymas akmenimis.
Į Prisikėlimą veda sunkios patirtys – sūnaus kančia, nukryžiavimas, o mes norime jas užtinkuoti, nors kaip tik mūsų netobulumai daug labiau gali priartinti mus prie Dievo ir Velykų negu mūsų gražioji pusė ir pasiekimai.
– Kokią vietą šiame Prisikėlime užima žmogaus ryšys su žmogumi, savitarpio pagalba?
– O kas yra pagalba? Priklausomas žmogus prašo: padėk man, įpilk taurelę, pameluok už mane, padėk išvengti mano neblaivaus elgesio pasekmių. Mes norime padėti vieni kitiems sveikti ar sirgti?
Dievas po Prisikėlimo pasirodo kaip nepažintas žmogus, jis eina su saviškiais kaip bendrakeleivis, su kuriuo pakeliui. Jis pasakė: kur susirenka du ar trys, ten ir aš esu. Taigi mums verkiant reikia žmonių, nes tik jie padeda mums susivokti, kas iš tiesų esame. Galiu įsivaizduoti, koks kantrus esu, bet mano bendruomenė tai aiškiai demaskuoja – veikdamas joje matau, kad toli gražu nėra taip, kaip norėtųsi. Tačiau žinodamas, kaip yra, žinau, kuria kryptimi noriu judėti.
– Dirbdamas su priklausomais žmonėmis, Jūs gerai žinote, ką jie patiria, nes ir pats esate tai patyręs. Kas Jums kadaise padėjo prisikelti?
– Tos patirtys nėra senos. Jos visada čia pat, pasiekiamu atstumu. Alkoholikai turi tokį posakį: kiek beeitum, taurelė visada per rankos atstumą pasiekiama. Aš matau, kaip žmonės kenčia, ir puikiai suprantu, kad tai gresia ir man, jei nustosiu daryti tai, ką reikia, jei susireikšminsiu, jei pradėsiu pagal save visus mokyti, o ne kartu mokytis.
Kas padėjo man? Iš pradžių padėjo paprasta bejėgystė, kurios jau nebuvo įmanoma paslėpti ne tik nuo savęs, bet nuo nieko. Tai labai suveikė prablaivinančiai ir parodė, kad tai rimta, kad vien kosmetinio remonto neužteks. Tuomet man padėjo žmonės, kurie sugebėjo mane išvilioti į viso gyvenimo kelionę. Būdamas su šiais žmonėmis, ginčydamasis, ieškodamas atsakymų, jutau, kad veriasi kažkas dieviška ir neprognozuojama.
Santykis su Dievu visada kupinas staigmenų ir netikėtumų. Kaip sako vienas mano bičiulis, tiems žmonėms, kurie bijo Dievo vardo, jis pasirašinėja atsitiktinumo slapyvardžiu. Yra laimingų mūsų nelaimių, kurios gali mus nuvesti į visiškai kitokias patirtis, sambūvį vienų su kitais, požiūrį, ką tik nori. Velykos, kurios duoda viltį, kad ne mirtis, o gyvenimas mūsų laukia, ir yra viso gyvenimo kelionė, o ne vienos dienos nuotykis. Tai kelionė, kuria galime mėgautis, užuot visą dėmesį sutelkę į norą pasiekti tikslą.
– Kaip sekasi eiti Prisikėlimo link jūsų bendruomenės nariams?
– Prisikėlimą daugelis renkasi ne todėl, kad nori, o todėl, kad pavargo gyventi taip, kaip gyvena, arba aplinkybės prispaudė. Taigi viskas prasideda nuo išorinio spaudimo. Išorinė motyvacija į vidinę kinta labai pamažu. Kita vertus, sąžiningumas su savimi, kuris gimdo ir nuovargį, ir beviltiškumą, ir nenorą gyventi taip toliau, yra pirmas žingsnis pokyčių link. Išmintingesni patys suklumpa, kad apsidairytų, įkvėptų, įsiklausytų, kitus gyvenimas parklupdo – taip pat ne tam, kad sugniuždytų, o kad suteiktų dar vieną šansą.
Pas mus ateina žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių – nuo aukštas pareigas užimančių ir turinčių visuomenėje padėtį iki daug metų praleidusių kalėjimuose. Ši liga, kaip ir visos kitos, neklausia nei vardo, nei išsilavinimo, nei amžiaus ir ištrina visus skirtumus tarp žmonių.
Pastaraisiais mėnesiais labai nusibodo stebėti Lietuvoje plintant patogų bejėgiškumą: esą viską išbandžiau, nieko čia nepakeisi. Kuo toliau, tuo labiau man bado akis, kad tiesiog patogu nieko negalėti.
Ne veltui psichiatrai sako, kad ligos tam tikra prasme teigiamai veikia žmones: sveikdami jie išlaisvėja, tampa žmogiškesni, nustoja atidėlioti daugybę dalykų. Taigi Velykų žinia sudygsta ant mirties nuosprendžio. Kol nepripažinsime, kad esame mirtingi, tol jos nepatirsime.
Ir nėra greito Prisikėlimo. Visi tie religiniai atsivertimai, kurie įvyksta per naktį, mane truputį trikdo ir gąsdina, kaip ir gąsdina tie, kurie po dviejų pokalbių tvirtina, kad jau viską žino ir pasveiko nuo priklausomybės. Prisikėlimas – ilgas ir dažnai nemalonus kelias, kurį reikia praeiti kartu. Svaigalais žmogus bando užglaistyti įtampą. Kai iš jo atimi svaigalus, bet nepadedi jam toje įtampoje išbūti, nepadedi išaiškinti, iš kur ji kyla, tai nėra išeitis.
– Taigi tam reikia labai daug paties žmogaus pastangų?
– Yra toks posakis: Dievas mus sukūrė mums neprašant, bet nenuves į Prisikėlimą mums nebendradarbiaujant. Pastaraisiais mėnesiais labai nusibodo stebėti Lietuvoje plintant patogų bejėgiškumą: esą viską išbandžiau, nieko čia nepakeisi. Kuo toliau, tuo labiau man bado akis, kad tiesiog patogu nieko negalėti. Tai aukos pozicija.
Iš tiesų galime daug. Galime negerti alkoholio per šventes, galime, užuot kirtę trečią porciją baltos mišrainės, išsivesti artimuosius pasivaikščioti, galime, užuot apkalbėję kitus, išdrįsti pasidalinti savo patirtimis, kaip nugyvenome metus. Tiesiog reikia bent pabandyti nuveikti kažką paprasta, nes mozaika susideda iš smulkių dalykų.
Pasak Biblijos, visi praregėjimai, pagijimai vyksta žmogui darant. Prisiminkime pirmą stebuklą, kai Jėzus paprašė pripilti indus vandens. Mes turbūt pradėtume aiškinti: ne, tu nesupranti, su vandeniu viskas gerai, mums trūksta vyno ir linksmybių. Taigi pirmas dalykas – daryti tai, ką gali, duoti tai, ką turi.
Mes ir bendruomenėje žadiname vienas kitą primindami, kad nereikia koncentruotis ties tuo, ko negalime pakeisti. Reikia daryti tai, ką galime. Kažkas skundžiasi, kad jam liūdna diena, ne ta koja išlipo. Tačiau ką šiandien galima padaryti, kad savijauta pagerėtų? Gal verta paprašyti pagalbos ar kaip tik padėti kitam, nes tai kartais gydo daug labiau?
Tiesiog reikia leisti būti savimi ir į viską žiūrėti paprasčiau ir tuomet išsivaduosime iš neįgalumo komplekso. Bejėgystė labai lengvai prilimpa, nes ji leidžia nieko neveikti ir nejausti atsakomybės už tai, ką galėčiau nuveikti. Jei pastebėtume kažką grandiozinio, gal ir griebtumės, nes tai glosto puikybę, bet kai mūsų prašo kasdienių smulkmenų, ant kurių ir sudygsta Prisikėlimo rytas, tik numojame ranka: kokia prasmė, gal po metų ar dvejų.
Mano palinkėjimas – mėgautis gyvenimo kelione su visais jo tikrumais, su tikrais maloniais ir nemaloniais jausmais, su tikrais nesusikalbėjimais, su tikromis džiaugsmo ir skausmo ašaromis, su tikrais atsiprašymais. Ir tada Velykos vis labiau užkariaus mūsų širdį.
