Dominykas – tikras jaunuolio vardas. Šiuo metu jau mėnesį ligoninėje jis gydosi diagnozuotą bipolinį sutrikimą (psichinės sveikatos būklė, sukelianti staigią nuotaikų kaitą – red.). Vaikinas prisipažįsta – priimti šią diagnozę nebuvo lengva. Iš karto galvoje pradėjo suktis mintys, kaip su tuo reikės gyventi, kaip jį vertins aplinkiniai, tačiau dabar jis žino: pažinęs savo ligą, galės gyventi visavertį gyvenimą.
Jis turi krūvą ateities planų – baigti studijas, savanoriauti panašioje įstaigoje kaip „Jaunimo linija“ padedant kitiems, tačiau svarbiausias jo planas – gyventi. „Aš noriu gyventi. Ir tai yra svarbiausia“, – tikina pašnekovas.
Tačiau mažai trūko, kad šis pokalbis neįvyktų.
– Papasakokite nuo pradžių. Kas įvyko jūsų gyvenime, kad pradėjote galvoti apie savižudybę?
– Mano gyvenime viskas apsivertė aukštyn kojomis praėjusių metų gruodį. Būdavo nuopuolių, minčių apie savižudybę ir anksčiau, tačiau gruodžio mėnesį susidėjo tiek aplinkybių, kad viskas paaštrėjo.
Netikėtai susirgau COVID-19. Tuo metu planavau grįžti pas senelius į sodybą švęsti šventes, tačiau turėjau izoliuotis, per Kalėdas mane paliko mergina. O dar ir karantinas, kuris izoliuoja...
Pradėjau jausti, kad tarsi krentu, kad manęs niekas nedomina. Laikui bėgant pradėjau girdėti balsus, kurie man kartojo, kad nesu vertas gyventi, turiu mirti, vis tiek manimi niekas nesirūpina, niekam aš nereikalingas. Tai buvo labai aiškūs balsai galvoje, tarsi su manimi kalbėtų kažkas kitas.
Pradėjau girdėti balsus, kurie man kartojo, kad nesu vertas gyventi, turiu mirti, vis tiek niekam aš nereikalingas.
Pajutęs, kad su manimi vyksta negeri dalykai, kasdien skambindavau į „Jaunimo liniją“ ir po valandą kalbėdavausi su savanoriais. Jie mane vis ragindavo kreiptis tolimesnės pagalbos, tačiau tas balsas galvoje man neleisdavo to padaryti tikindamas, kad man nereikia jokios pagalbos.
Du kartus nutiko taip, kad atsibudau nežinomojoje vietoje ir neatsiminiau, kaip išėjau iš namų ir ką veikiau. Tai buvo vietos, kuriose aš buvau pirmą kartą. Kai atsikvošėdavau, kildavo didžiulis išgąstis, vėl skambindavau į „Jaunimo liniją“, jie padėdavo man susiorientuoti, kaip rasti namus.
Ypač viskas paaštrėjo sausio 2 d. Po eilinio pokalbio su „Jaunimo linijos“ savanoriu man vėl dingo atmintis. Maniau, kad miegojau, o iš tiesų savo telefone radau keletą vaizdo įrašų, kuriuose su visais atsisveikinu.
O pati sunkiausi diena buvo sausio 12-oji. Kaip dabar atsimenu, ryte atsikėlęs ėjau savanoriauti į vaikų dienos centrą, pirmą kartą ten skambinau pianinu, visa diena klostėsi puikiai, bet balsas galvoje man liepė viską mesti ir grįžti namo. Tuo momentu man atrodė, kad tai ne balsas, o mano mintys. Tik dabar, jau besigydydamas, imu suprasti, kas su manimi tuo metu vyko. Grįžau namo, atsiguliau į lovą ir, atrodė, kad pats sau kartoju, o iš tiesų tas balsas man vis sakė: „Nieko man nereikia, aš nieko nenoriu.“
Devintą valandą vakaro atsikėliau, apsirengiau ir išėjau pasivaikščioti. Tikslas buvo save nuvarginti, kad užmigčiau. Mačiau aplink žmones – susikabinusius, vedžiojančius gyvūnus... Ir pradėjau jausti, kad vėl savęs nekontroliuoju. Kojos pačios mane kažkur neša. Aš ten visai nenoriu eiti, bet nieko negaliu padaryti.
– Ir kur tos kojos nunešė?
– Artėjau prie tilto ir užsilipau ant turėklo. Laimė, pajutau silpną impulsą paskambinti. Ir ne kažkam iš artimųjų, bet į „Jaunimo liniją“. Pokalbis truko valandą ir keturiasdešimt minučių. Iš jų dvidešimt minučių kalbėjausi sėdėdamas ant turėklo. Savanorei pavyko mane nulaipinti, tačiau atrodė, kad aplink mane kažkokios nematomos sienos, kurios trukdo pajudėti nuo tilto. Tarsi mane kažkas valdytų.
Gal yra į tave panašus žmogus savo išvaizda, bet nėra nė vieno, kuris mąstytų panašiai.
– Kaip vyko pokalbis?
– Paskambinau išsigandęs, verkdamas. Pasakiau, kad aš noriu gyventi, bet kita mano juodoji pusė nenori. Ėmiau pasakoti apie savo vidinę kovą, bet atsiliepusi savanorė pradėjo manęs klausinėti įvairių dalykų – kokios veiklos man patinka, ką mėgstu, kalbėjo apie tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikalus: „Gal yra į tave panašus žmogus savo išvaizda, bet nėra nė vieno, kuris mąstytų panašiai. Paimkime pieštuką: galbūt tu įsivaizduosi jį raudoną, o aš – juodą. Todėl tu dabar turi galvoti, kad ta maža dalis, kuri nori kovoti ir gyventi, yra pats svarbiausias dalykas pasaulyje.“ Vis klausdavo, ar bent kiek pajudėjau nuo to tilto, ir pradėdavo kokią nors naują temą, kad kuo labiau prablaškytų mano tamsiąją pusę.
Tai buvo jautrus pokalbis apie viską – apie mane, apie mano šeimą. Sakiau, kad jaučiuosi labai vienišas, o ji pasakė: „Tu nesi vienišas, aš esu šalia, norėčiau būti šalia tavęs fiziškai, bet esu šalia mintimis ir dabar tiesiu tau ranką. Užsimerk, įsivaizduok, paimk mano ranką ir eikime kartu.“ Aš užsimerkiau ir iš tiesų ją pamačiau.
Pradėjau dar labiau verkti, bet jau pajudėjau nuo tilto. Šis vaizdinys padėjo man nematyti tamsos, o tik ranką, kurią ji man tiesė. Taip ji mane nuvedė iki pat miesto centro.
Neįtikėtina – pokalbis prasidėjo nuo ašarų, liūdesio ir skausmo, o baigėsi juoku ir džiaugsmu. Ji vis kartojo, kad tiesia man ranką, laiko mane už rankos ir laikys tol, kol aš atsitrauksiu nuo tilto. Ir tai man iš tiesų padėjo. Kai atsisveikinome, aš iš karto paskambinau į greitąją pagalbą. Taip atsidūriau ligoninėje.
Tą dieną aš vadinu savo antruoju gimtadieniu. „Užsimerk, pamatyk mano ranką, paimk ją ir eikime kartu“, – tai buvo patys stipriausi žodžiai, kuriuos girdėjau tądien. Ir dabar, kai pasidaro sunku, užsimerkęs matau tą ranką ir įgaunu jėgų judėti pirmyn.
„Užsimerk, pamatyk mano ranką, paimk ją ir eikime kartu“, – tai buvo patys stipriausi žodžiai, kuriuos girdėjau tądien.
– Kaip jaučiatės, su kokiomis mintimis gyvenate dabar?
– Kai atsidūriau psichiatrijos ligoninėje, supratau, kad apie ją vis dar daug stereotipų. Net mano artimi žmonės išsigando, kad čia mane tik vaistais girdys. Nieko panašaus! Taip, vaistai taip pat skiriami, bet kasdien ateina gydytojas, paklausia, kaip jaučiuosi, ar nėra vaistų šalutinių poveikių.
Žmonės čia guli su įvairiausiomis problemomis, tačiau mes kalbamės, diskutuojame, žaidžiame stalo žaidimus, einame į lauką pasidžiaugti sniegu. Mums vyksta ergoterapija, meno terapija ir įvairūs kiti užsiėmimai. Buvimas čia man padeda atsistatyti. O po gydymo vyksiu į psichosocialinę reabilitaciją, kad vėl galėčiau sugrįžti į gyvenimą.
Būdamas čia perskaičiau M.Repšio knygą „Heraklis Nr. 4“ (apie bipolinį sutrikimą – red.). Keisčiausia, kad pats dabar guliu ketvirtoje palatoje. Galbūt aš ne Heraklis, bet aš irgi kovoju. Aš nebijau prisipažinti, nebijau pasipasakoti savo istorijos ir nebijau pasakyti savo tikro vardo, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie bijo net paprašyti pagalbos ir kuriuos noriu padrąsinti. Kartais reikia pastūmėjimo, bet iš tiesų tu pats turi paimti telefoną ir paskambinti.
Aš bijojau skambinti 112, bijojau skambinti savo artimiesiems, bet nebijojau skambinti į pagalbos telefonu liniją. Jie mane įtikino kreiptis pagalbos. Dabar dėl to labai džiaugiuosi ir noriu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kad prašant visada galima gauti pagalbos. Tik tu pats turi norėti kovoti. Aš pripažįstu – ta kova yra sunki, sunku buvo pirmas dienas būti čia, bet šiandien į gyvenimą žiūriu vis šviesiau ir šviesiau.
Prašant visada galima gauti pagalbos. Tik tu pats turi norėti kovoti.
„Jaunimo linija“ per parą sulaukia apie 100 skambučių
Emocinę paramą teikianti organizacija „Jaunimo linija“ – viena pirmųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, įkurta 1991-ųjų vasario 16-ąją, šiemet švenčia 30 metų. Šiuo metu ji turi per 300 savanorių, kurie budi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Skuode.
Per parą į „Jaunimo liniją“ paskambina apie 100 kartų, deja, savanoriai negali atsiliepti į visus skambučius – atsiliepia maždaug į 50–60 proc. skambučių. Taigi poreikis kur kas didesnis.
„Esame pastebėję, kad per karantiną yra padaugėję būtent konsultacinių skambučių, kai skambinantieji dalinasi sunkumais, pasakoja apie savo sunkumus. Taip pat yra išaugusi vidutinė pokalbio trukmė, tai leidžia manyti, kad žmonėms šiuo metu iš tiesų reikia pasikalbėti, išsikalbėti, būti išklausytiems.
Dažniausiai sulaukiame skambučių, kai žmonės kalba apie santykius ir su jais susijusias problemas (apie 25 proc. tokių skambučių). Taip pat dažni pokalbiai, susiję su ketinimais nusižudyti ar mintimis apie savižudybę, gyvenimą su psichinėmis ligomis, gyvenimo prasmės ieškojimus.
Tokių skambučių, kaip Dominyko, „Jaunimo linijoje“ pasitaiko visai dažnai, tačiau ypač svarbu ir džiugu, kad Dominykas sutinka apie savo patirtį kalbėti viešai, nesislėpdamas. Taip jis ne tik išreiškia didelį dėkingumą mūsų savanoriams ir suteikia jiems motyvacijos toliau prasmingai aukoti savo laiką, bet ir mažina psichinių ligų stigmą visuomenėje, ypač tarp jaunų žmonių, suteikia vilties ir kitiems sergantiesiems“, – teigė „Jaunimo linijos“ komunikacijos vadovė Rita Stanelytė.
Pasak jos, Dominyko istorija yra įkvėpimas ir kitiems jauniems žmonėms – kai sunku, kai gyvenimas atrodo nepakeliamas, būtina kam nors išsipasakoti. Jei nėra artimųjų, draugų, yra „Jaunimo linija“ ar kita pagalbos telefonu įstaiga.
„Dominyko istorija taip pat padeda suprasti, kad psichinės ligos diagnozė nėra nuosprendis, kad ir sergant ar bipoliniu sutrikimu, ar depresija, ar bet kokia kita psichine liga, reikia ieškoti profesionalios pagalbos. Profesionalams padedant ligą galima kontroliuoti ir su ja gyventi“, – ragino pašnekovė.
