Paklausta, kaip save galėtų apibūdinti, Saulė sako esanti itin jautri, gili, pozityvi, švelni, empatiška, nuoširdi, sąžininga, atsakinga, atidi.
„Šalia kiekvieno šio žodžio norisi pridėti ir neigiamas savybes – juk visi jų turime. Mes sąmoningi tiek, kiek patys matome ir priimame. Buvau tas žmogus, kuris visiškai nemokėjo brėžti ribų, buvau ta, kuri visiškai save pameta dėl kito, buvau ta, kuri norėjo kontroliuoti dalykus, kad tik pasijausčiau saugiau, buvau ta, kuri bėga nuo savo jausmų, ypač slogių, o toksiškas pozityvumas tikrai buvo mano dalykas, buvau ta, kuri daro daug gerų ir gražių darbų, bet iš žaizdos, paslėpto poreikio būti reikalinga, matoma ir vertinama. Prieš kelerius metus esu gavusi apdovanojimą „Metų jonavietė – bendruomeniškumo įkvėpėja“ .
Buvo šokas, bet labai gera. Jaučiausi matoma ir įvertinta. Ši statulėlė kitą rytą man įgavo kitą prasmę. Viskam nurimus vėl pradėjau kurti ypatingus projektus mintyse. Tai man buvo milžiniškas atradimas apie save. Mano geri ir gražūs darbai yra iš žaizdos. Tai niekada nesibaigiantis ratas, atrodo, vis negana, o kainuoja daug energijos ir sveikatos. Ši statulėlė iki šiol man priminimas apie daug gilesnius dalykus“, – apie savęs pažinimą kalba Saulė.
– Vengėte duoti interviu. Šis – pirmasis. Kodėl?
– Du dalykai, dėl kurių visaip kaip vengiau interviu (nors kelis kvietimus esu gavusi), tai viešumas ir kalbėjimas apie save. Ne dėl to, kad labai saugau asmeninį gyvenimą, o todėl, kad nemoku pristatyti savęs, o dar galiu apsinuoginti per daug. Atrodo, tai, ką darau, kaip darau, ką kuriu, kalba apie mane savaime. Jau buvau nusprendus pabėgti nuo viešumos ir šįkart, bet draugė pasakė, kad tai, kaip kalbu širdimi, gali paliesti nors vieną žmogų, kuris bus pasiruošęs tai išgirsti. Ir tai to verta!
– Papasakokite, kokiu keliu ėjote į psichoterapiją?
– Esu balta varna, visada jaučiausi nepritampanti: per daug jautri, per gili, per žaisminga, per energinga, matau plačiau ir daugiau nei kiti, per ryški, per tyli, noriu daugiau, nesu normali kaip visi ir t. t.
Jausmas, kad nepritampu, kad kažkas negerai su manim, visada ėjo kartu su manimi. Skaudžiai tai nešiojausi širdy. Kol... po intensyvaus, ilgo ir nelengvo kelio į save (Geštalto psichoterapijos studijos, asmeninė terapija, grupinė terapija, Praimal terapijos mokymų programos ir dar daug kitų mokymų ir patyrimų) atradau, kad taip, aš balta varna, tik ta gerąja prasme.
Jei noriu daugiau, jaučiu daugiau nei kitas, ar tikrai čia su manimi kažkas negerai? O gal tas kitas nusijautrinęs ir nebegali tiek jausti? O gal norus sumažino iki stabilaus egzistavimo? Čia nė su niekuo nėra nieko blogai, tik mes skirtingi.
Dėl ko sakau, kad buvo nueitas didelis kelias ir vis dar einamas? Ne tik sužinojau, bet ir atradau savo gynybinius mechanizmus, o po jais emocines žaizdas. Išjaučiau, išgyvenau, kas buvo nujautrinta, palaidota ir net nežinoma, kad tai egzistuoja (o kiek dar laukia).
Tik tada įvyksta giluminis pokytis. Kai žaizdos nebeskauda, gynyboms nebėra ką saugoti ir mes nebeįsijaudriname taip smarkiai arba reaguojame sveikai, sąmoningai, brandžiai ne per emocinių žaizdų filtrą. Štai ką duoda psichoterapija. Tai realus gijimas. Kelionė nelengva, bet dar ir kaip to verta!
Mano gyvenimas buvo sudėtingas, išbandymų, traumų, skausmo tiek, kad kartais pagalvoju, kaip aš tai išgyvenau... Dabar šie dalykai tapo mano stiprybe. Labai svarbu kalbėti apie viską, jau užtenka „kaip mums puikiai sekasi, kokie mes šaunūs ir gražūs, minkšti ir pūkuoti ir apskritai faini“. Gana!
Mano gyvenimas buvo sudėtingas, išbandymų, traumų, skausmo tiek, kad kartais pagalvoju, kaip aš tai išgyvenau...
Šalia to, mes pasimetę, vieniši, išduoti, dėl gilaus nevertumo jausmo siekiame, darome vis daugiau, trokštame sėkmės darbe. O kokią kainą moka šeima? Bijome išeiti iš mus žlugdančių santykių, labai sunku auginti vaikus, jaučiame, kad partneris šaltas, o gal išdavė. Čia ilgas sąrašas. Viešindami tik savo paviršinį sluoksnį net nesuvokiame, kokią įtaką darome kitiems.
Manome – visi tokie gražūs ir visiems taip sekasi, taip lengvai einasi, o aš kažkoks nevykėlis. Ir atskirtumas nuo realybės dar labiau gilėja. Grupinėje terapijoje vienas svarbesnių veiksnių, kuris atpalaiduoja, ramina, yra išsakyta mintis – „pasirodo ne aš vienas toks, maniau, kad aš nenormalus!“
Kai kalbu, kalbu taip, kaip yra. Dėl to ir mano kūryba yra nuoga. Aš nebebijau kalbėti apie nieką. Kuo daugiau žmonių pasakys, kaip jaučiasi iš tikrųjų, tuo labiau mes būsim tikresni. Jaunimui, kuris šiame laikmetyje paskendęs už ekrano, matyti, kokie visi faini aplink, yra labai žalinga, siekiamybe tampa dalykai, kurie kažin ar realūs.
Viduje daug frustracijos, pasimetimo, nusivylimo, o paaugliui ir taip yra per daug, kas vyksta jo smegenyse, ir be šių dalykų. Kuo daugiau kalbėkime apie tikrus dalykus, apie save ir gyvenimą. Jau laikas keistis ir keisti.
Kaip dažnai ateina klientas ir sako: turiu viską, ko, atrodo, norėjau – šeimą, namus, verslą, o jaučiuosi nelaimingas, lyg ne savo gyvenimą gyvenu. Mūsų tėvų kartai atrodo, kad mes turim viską, ko jiems reikėjo: gyvenamas būstas, pastovus, gerai apmokamas darbas, stabilumas ir nežinome, ko norime, išsidirbinėjame!
Bet čia jų kartos normos, vertybės, svajonės. Mano karta jau kalba apie meilės, šilumos ir besąlyginio priėmimo alkį, apie emocinių dalykų stygių. Mūsų seneliai turėjo išgyventi karą. Jų poreikis buvo realiai išgyventi fiziškai. Apie jokius emocinius dalykus net kalbos negalėjo būti.
Kaip dažnai ateina klientas ir sako: turiu viską, ko, atrodo, norėjau – šeimą, namus, verslą, o jaučiuosi nelaimingas.
Taip ir prasilenkiame su poreikiais, duodame vaikams tai, ko patys neturėjome, bet labai reikėjo. Nueiname į kitus kraštutinumus. Duodame ne tai, ko iš tikrųjų reikia vaikui. O dar būna, kad labai norime, bet negalime duoti to, ko neturime, nes patys negavome.
– Koks buvo darbas policijoje? Kas jus nuvedė į valstybės tarnybą, kurioje netrūksta iššūkių? Kaip įvyko tas lūžis, vedantis į psichoterapiją?
– Gyvenimo kelias... Kaip sudėti į kelis sakinius savo pasirinkimus? Dabar aš jau galiu sakyti, kad renkuosi savo kelią, kryptį, veiklą, žmones, o anksčiau tie pasirinkimai buvo labai paveikti negebėjimo pajusti, ko iš tikrųjų noriu aš, vidinių sąlygotumų, aplinkos. Dabar pagalvoju – kaip aš, tokia jautruolė, išgyvenau struktūrinėje organizacijoje, o dar žmonės, kurie kreipiasi į policiją, ateinantys ne su pozityvumu.
Aiškios svajonės būti policininke neturėjau, bet buvo labai svarbu „teisybė“, o dar tai garantuotas valstybinis darbas, su stabiliu užmokesčiu (šeimoje materialinė padėtis nebuvo lengva). Taip ir tapau pareigūne. 13 metų pradirbau dar tuometinėje budinčioje dalyje, kur visą parą priimdavau skambučius, registruodavau, siųsdavau pajėgas į įvykio vietą, koordinuodavau.
Pradėjau dirbti 1999-aisiais. Nemažai metų finansinė padėtis policijoje buvo itin sudėtinga. Tai reiškia, kad visą rajoną dažnai aptarnaudavo vienas ekipažas. Įvykių daug, todėl reikdavo nuspręsti, kuris bus prioritetinis. Atsakomybė, žaibiška reakcija – turėjau prisitaikyti, juk tikroji aš – lėtesnė, ramesnė. O kur dar darbas su pristatytais į laikinojo sulaikymo kameras – kontingentas platus, bet tikrai ne iš lengvųjų. Kai dukra vienu metu pasakė, kad norėtų būti policininke, pasakiau – to savo dukrai nelinkėčiau. Ne šiaip pareigūnai išleidžiami į pensiją gerokai anksčiau.
Per tą laikotarpį sukūriau šeimą, auginau vaikus, sustabdžiau studijas. Tik 30-ties pabaigiau M.Romerio universitetą. Kaip dabar pamenu, dekanas įteikia diplomą, spaudžia ranką ir klausia – gal tęsiu magistrantūros studijas? O man tik viena mintis, jei dar ko mokysiuosi, tai tik psichologijos. Bet iš karto palaidojau šią mintį, nes studijos brangios, policininko alga labai maža, be to, reikia auginti vaikus. Visgi, svajonės, kurios eina iš širdies, tyros, jos visada pildosi. Prisiminus tai ašaros kaupiasi, nes iš širdies einančios svajonės pildosi, daug kartų tai esu patyrusi.
Tęsiau darbą policijoje su nepilnamečiais, iki kol nepanaikino šios funkcijos apskritai. Iki šiol nesutinku su tuo, bet čia mano asmeninė nuomonė. Čia supratau, ką reiškia mylėti tai, ką darai. Visus tuos metus ėjau į darbą kaip į šventę. Policijos šūkis – Ginti. Saugoti. Padėti. Tai nebuvo tik žodžiai, jie ėjo iš širdies. Pasisekė man, mūsų komanda buvo motyvuota, mes tikrai dirbom iš idėjos. Darėm daug dalykų, kurie nebuvo aprašyti mūsų pareigybėse, dirbom ir vakarais, ir savaitgaliais net negalvodami apie pinigus. Mes dirbome širdimi.
Man atiteko bene sunkiausia teritorija – Ruklos miestelis, kuriame tuo metu buvo daug sudėtingų paauglių, vaikų namai su daugiau kaip 60 vaikų. Tada aš supratau, kad darbas su paaugliais, ypač sudėtingais, man labai artimas ir brangus. Studijuodama pirmais metais geštalto psichoterapiją, suvokiau, kad jau tada aš intuityviai vedžiau terapiją be jokių žinių.
Daug dėmesio skyriau kiekvienam paaugliui ir tai veikė efektyviau nei bendroji prevencija. Su kolegėm sugalvodavome ir meno terapiją, ir šokio terapiją, ir stovyklą. Jau tada skaičiau daug psichologinių knygų, pirmiausia dėl savęs. Sveikata rėkte rėkė, sustok kažkas ne taip.
Pripratusi užgniaužti visus jausmus, dalinti save visiems, visai nemokėjau pasakyti NE, buvau uždara, viską kaupianti savyje. Taip pradėjau pirmą asmeninę terapiją, tačiau dabar suprantu, kad kryptis nebuvo man tinkama. Kaip pareigūnė dalyvavau įvairiuose psichologiniuose mokymuose, supervizijose, iš to meto turiu daug sertifikatų. Tokiu būdu psichologija su policija man labai derėjo.
Vėliau buvo kardinali reorganizacija, daug mūsų išėjome į gatves, tapome universaliais policininkais. Daug streso tas laikotarpis sukėlė mums visiems, kas galėjo išėjo į pensiją, kiti susitaikė, bet motyvacija vis blėso. Aš negaliu dirbti iš pareigos, jei širdis nedega, man tai yra kančia. Man nebuvo svarbu pareigos, net alga. Nuėjau pas viršininką ir pasakiau „aš taip nebegaliu“. Pati pasiprašiau į žemesnes pareigas ir tapau bendruomenės pareigūne.
Darbas viešas, prevencija, švietimas, bendravimas. Daug gražių dalykų sukūrėme su kolege, nes abi dirbom iš širdies. Gimė projektai, veiklos, kokių niekas nedarė (čia jau mano asmeninė savybė, viską daryt kitaip, nei visi, įdomiau, kad įtrauktų). Dėkinga esu viršininkui, kuris pasitikėjo ir tikėjo manimi, leido man veikti be rėmų, skatindavo, palaikydavo, motyvuodavo. Jaučiau, kad jis mato kiek širdies, pastangų ir laiko įdedu, ir vertino tai.
Tuo metu jau studijavau psichoterapiją, jaučiau, kaip tolstu emociškai nuo veiklos policijoje, kai kur jaučiausi išsisėmusi, kai kur perdegusi.
Kaip pareigūnė, jei aplinkybės leisdavo rinktis ir jei matydavau, kad protokolas neduos naudos, rinkdavausi prevencinį pokalbį. Žinau, kad paliesdavau širdį ir tai turėdavo poveikį.
Tuo metu jau studijavau psichoterapiją, jaučiau, kaip tolstu emociškai nuo veiklos policijoje, kai kur jaučiausi išsisėmusi, kai kur perdegusi, kai kur labai pradėjo kirstis mano vertybės.
– Kas buvo toliau?
– Likus metams iki pensijos, jau aiškiai žinojau, kad Jonavos žmonėms atidaviau tiek, kiek galėjau, mačiau ir jaučiau naują kelią – terapeutės. Čia sritis, kur aš galiu duoti daug. Tada pradėjau skaičiuoti dienas – kaip vaikas iki Kalėdų – iki pensijos. Išdirbau 22,5 metų ir 41 metų tapau pensininke. Dabar atrodo, kad tai buvo taip seniai...To darbo nepasiilgstu visai, gal todėl, kad tikrai jaučiuosi padariusi tiek, kiek galėjau, o dar labiau dėl to, kad myliu savo dabartinį darbą.
Net negaliu vadinti to darbu, tai veikla, kuri man patinka, kuri augina, kuria prasmę. Lydžiu žmogų į save, per sąlygotumų sluoksnius, baimes, gėdą, kaltę iki emocinių žaizdų ir matau, kaip joms gyjant žmogus atranda tai, ką jautėsi praradęs, ar net nežinojo, kad tai egzistuoja.
Kai žmogus atranda savyje gyvą žaismingumą, spontaniškumą, gebėjimą džiaugtis tyrai. Kai žmonės pagaliau gali išeiti iš juos kankinančių santykių. Kai išmoksta brėžti ribas sveikai. Kai tampa jautresniais, priimančiais ir palaikančiais tėvais.
Kai po daugybės metų nustoja vartoti vaistus. Kai vyrai, kurie su panieka žiūrėjo į psichoterapiją, kurie tokie „kieti“, kategoriški, jiems viskas gerai, atsijungę nuo jausmų, nejaučia kūno, pradeda pažinti ir po truputį priimti savo jautrumą, pažeidžiamumą ir nebekovoja su viskuo. Kai kardinaliai keičiasi gyvenimas. Būti liudytoja šių atradimų... Kaskart man tai stebuklas, ašaros kaupiasi iš gėrio.
Mes visi galime perskaityti daug knygų, mokslinių straipsnių, net pabaigti psichologijos studijas, bet kol neisime gilyn į save, sluoksnis po sluoksnio, per visus pasipriešinimus iki šaknų, iš kur viskas kyla (ne per žinojimą, o per patyrimą), tol gyvenimas nelabai keisis, kad ir kiek psichologinių žinių turėsime. Arba pokytis truks tiek, kol labai stengiamės, valdome savo mintis, o tik atsipalaiduojame ir vėl viskas sukyla.
Kai pradėjau realiai jausti, kaip keičiuosi aš, mano gyvenimas, o per tai ir šalia esantys, užsirašiau svajonę „norėčiau, kad kiekvienas žmogus eitų į terapiją“. Ne todėl, kad su juo kažkas blogai, o todėl, kad daugės sveikiau gyvenančių žmonių (emocine prasme), laimingesnių.
Kuo labiau pažinsi save, tuo sąmoningiau gyvensi ir suprasi: kodėl man sunku priimti sprendimą, kodėl jau kelinti santykiai ir vis žalingi, kodėl aš tiek daug duodu kitiems, o negaunu pats, kodėl aš paskęstu darbe, kodėl man vis negana ir siekiu vis daugiau, kodėl aš perfekcionistas, kodėl taip svarbu kontroliuoti, kodėl aš nuolatinėje kančioje, kodėl tiek kančios manyje, kodėl galiu atsipalaiduoti tik vartodamas alkoholį ir t. t.
Kuo labiau pažinsi save, tuo sąmoningiau gyvensi ir suprasi: kodėl man sunku priimti sprendimą.
Perskaitytos knygos duos atsakymą, kodėl, ir tai bus tik pirmas žingsnis, o terapija ir yra gilinimasis apie ką tai, iš kur tai ir kas po visu tuo yra. Liūdna, kad žmonės pagalbos ieško tik tada, kai prasideda psichosomatika arba ištinka didelė krizė. Tik vienetai, kurie ateina norėdami pažinti save. Vienas vyrukas terapiją metaforiškai prilygino archeologijai, nes tyrinėjame, atrandame, kas seniai palaidota, paslėpta. Labai taiklu. Juvelyriškai, atsargiai, eidami per krūvas šiukšlių (mūsų sąlygotumus), ieškome lobių.
– Kas jums patiko mokantis psichoterapijos, ką dabar jaučiate dirbdama?
– Ne visos psichoterapijos kryptys veda link gelmių. Kiekvienam žmogui sava kryptis, savas gylis ir savas terapeutas. Ne visi nori nardyti, o ir ne visiems reikia. Gelmės – mano stichija, į tai aš einu per Praimal terapiją (darbas su sąlygotumais ir vaikystės žaizdomis bei traumomis). Juk tokie, kokie mes esame, didžiausia dalimi susiformavome vaikystėje. Mūsų prisitaikymo mechanizmai užsifiksuoja, ir tai, kas mums padėjo išgyventi tada, dabartyje trukdo ir stabdo.
Stipriausi pokyčiai įvyksta dirbant būtent šiuose gyliuose. Viską, ką mokausi, esu 100 proc. perleidusi per save. Nekalbu apie dalykus tik teoriškai – esu viską perėjusi, išgyvenusi pati. Negaliu pasiūlyti klientui metodo, įrankio, kurį žinau tik teoriškai. Taip buvo ir policijoje – žodis turi sutapti su veiksmu. Jei mokau vaikus eiti per perėją, pati irgi tai darau.
Daug savęs įdėjau į šį kelią. Kaina labai didelė. Daug mokiausi ir mokausi. Buvo laikas, kai moksle ėjau trimis kryptimis, o pinigai tai išvis kosminiai – atsisakiau daug dalykų kasdienybėje. Tapo daug aiškiau, kodėl kai kurių terapeutų kaina didelė. Nė karto nepasigailėjau, nesuabejojau, nes čia mano širdis, čia mano kelias. Įveikiau savo baimes – supervizavausi anglų kalba, tad šis sertifikatas man yra daug brangesnis ir svarbesnis už mano teisinį diplomą.
Jaučiuosi palaiminta, nes galiu mokytis pas vienus geriausių specialistų pasaulyje, kurių patirtis siekia 25–35 ir daugiau metų, kurie mokėsi įvairiose šalyse ir yra išgryninę žinias per patirtis, žino, kas veikia labiausiai, dalijasi jomis.
Kai kurie mokytojai tapo artimais. Tikiu ir vis pasitvirtinu, kad tik mylinčioje erdvėje ir atjautoje (nemaišykime su gailesčiu) žmogus pasijaučia toks saugus, kad gali nerti į savo tamsumas, ir tik tada prasideda realus gijimas. Labiausiai gydo santykis.
– O koks jūsų klientas? Kokias problemas pastebite?
– Mano klientai ateina su labai panašiomis problemomis, kokias kažkada pati tyrinėjau, sprendžiau. Kartais pagalvoju: sėdi ankstesnė Saulė prieš dešimt, penkerius metus. Bet labai svarbu atskirti, kad tai nėra saulės, ir dirbti bei būti švariai.
Labai jautru, kai kreipiasi jaunas žmogus. Kuo anksčiau ateisite, tuo daugiau gyvenimo sau padovanosite. Ne tik ligas gydo terapija, tai kelias pažinti save. Tikiu, netolimo laiko klausimas, kada žmonės norės pažinti save labiau, norės turėti šalia pakeleivį, kuris laikys už rankos, eis kartu, parodys kryptį, kai kelias pasimes. Jei kreipiuosi į terapeutą, tai nereiškia, kad aš silpnas, tai reiškia, kad aš drąsus pažiūrėti į save giliau.
Jei negalite suprasti, kas yra psichoterapija, bent jau netrukdykite ir nesipriešinkite. Gal tai net išgelbės jūsų vaikui gyvybę.
Kreipiuosi į mamas, sutuoktinius, kurie pyksta, kai vaikai ar žmonos išmeta pinigus „plepalams ar smegenų plovimui“. Mielieji, jūs net neįsivaizduojate, per ką eina jūsų artimieji, su kokiais vidiniais iššūkiais jie kovoja, kokias žaizdas nešasi ar net nebenori gyventi (net jei išoriškai viskas atrodo gerai, ar jie turi viską, kas jums atrodo tobula).
Jei negalite suprasti, kas yra psichoterapija, bent jau netrukdykite ir nesipriešinkite. Gal tai net išgelbės jūsų vaikui gyvybę.
Ką dar suteikia terapija? Gilus darbas su vidinio vaiko žaizdomis padeda mums keistis kaip tėvams, o tai didžiausia dovana vaikams, kurią galime suteikti.
Nekalbu iš teorijos. Dabar esu visai kitokia mama ir be galo liūdna, kad nemokėjau būti kitaip anksčiau, kad nesuvokiau, kaip mano pačios nesąmoningumas, neišspręsti vidiniai dalykai (nes nesuvokiau jų) veikia vaiką. Vaikas perima ne tik tai, ką sakome ar rodome, kaip gyventi, bet ir mūsų nesąmoningą dalį, net tai, ko patys nesuvokiam apie save. Su tuo terapijoje irgi dirbame. Aš, kaip mama, būsiu labai laiminga, jei mano dukros pasiryš pažinti save per terapiją, nes daugelį dalykų pakeisti galima tik per šį kelią.
Labai svarbu suvokti, kad tai ilgalaikis procesas, pokyčiai neįvyks per kelis mėnesius. Vieniems užtruks metus, o kitiems prireiks kelerių. Tai nelengvas kelias, teks susidurti su užslėptais jausmais, gynybinėmis reakcijomis, noru mesti viską. Gijimui reikia laiko ir meilės.
Kviečiu nelaukti, kol pasieksite visišką dugną arba sveikata blogės, o gydytojai nieko neras. Pradėkite pokyčio kelią dabar, padovanokite sau gyvenimą, kuriame yra spalvų ir įvairių skonių, kuriame yra ir daug jausmų (galima išmokti su jais būti ir nepaskęsti), neberacionalizuokite, nesusitaikykite, nekentėkite, nesislėpkite už darbų, priklausomybių ir kt. Esate verti gyventi pilnai!
– Kokių planų, minčių turite savo profesinėje veikloje?
– Norėčiau nors kuriam laikui sustoti mokytis, nes jau pavargau. Manau, tai man bus sunku, nes žmogaus psichika – beribė, smalsu, įdomu įvairiausiais kampais žiūrėti. Mokausi skirtingų, o dažnai, atrodo, tų pačių, dalykų tik kitais pjūviais. Tai lyg daug žemėlapių tyrinėti ir sudėti juos į vieną vietą – taip gauname daugialypį vaizdą.
Noriu skirti daugiau laiko tam, kas motyvuoja ir užveda. Dirbant tokį darbą labai svarbu pasirūpinti savimi, juk iš tuščio nelabai ką duoti galime. Anksčiau šokau (čia mano aistra) – tai buvo mano terapija, kol atsirado kita. Turiu svajonę šokti zouk – labai noriu patirti šį šokį. Gal tai pavirs į planą susirasti, kur ir su kuo. Beje, buvau šokanti policininkė. Per vieną policijos dienos šventę kolegoms padariau siurprizą – sušokau argentinietišką tango, išsitiesinau plaukus, todėl daug kas manęs iš pradžių nepažino.
Taip pat vedu terapines grupes, kurios yra paveikesnės, stipresnės nei individuali terapija. Kartais – vienkartinius gilius patyriminius vakarus – gal tai išaugs į kažką didesnio, dažnesnio. Gal tai išeis į viešumą, nes net ne visi pažįstami žino, ką darau. Dirbu tyliai, niekur nesiafišuoju, o paradoksas – klientų gausu. Laikas parodys...
Einant šį kelią, labiausiai nustebinęs mano pokytis yra toks, kad aš pradėjau rašyti eilėraščius. Atsivėrė kūrybos gelmės, o anksčiau dviejų eilučių neparašydavau. Eilėraščiai nuogi, gal ne visai patogūs, kiekvienas žodis išgyventas. Tam tikra prasme tai yra terapiniai eilėraščiai. Taip aš suprantu terapiją, taip aš ją patyriau pati, taip aš mokiausi, taip aš būnu su klientu. Tai mano požiūris ir buvimas, kiti mato ir dirba kitaip, ir viskas su tuo gerai. Kiekvienam reikia atrasti savo kryptį.
Ir dar norėčiau palinkėti, kad jau laikas sustoti stengtis būti tuo, kuo nesame, būkime savimi! Nustebsite, kokie pokyčiai prasidės savaime.
