„Sveiki atvykę į Panevėžio rajono pakraštį, tačiau patį Lietuvos vidurį. Už poros kilometrų – Kėdainių rajonas. Atvažiavote į Radviliškių kaimą, kurio Lietuvos žemėlapyje turbūt jau nebėra – virto Linkaučiais.
Mums Radviliškių kaimas yra labai brangus, todėl, kad ši žemė – vyro gimtinė. Čia gyveno vyro proseneliai, seneliai, tėvai. 26 metus, sugrįžę iš Panevėžio, jau gyvename ir mes. Vedę 43 metus, tai, kai ištekėjau, vyras dar vežėsi į Radviliškius. Todėl nenorėdami, kad kaimo atminimas pranyktų, savo kepyklą būtent taip ir pavadinome“, – priėmusi 5 hektarus užimančioje sodyboje, mus pasveikino du dešimtmečius mokykloje išdirbusi Audronė Kisielienė.
Kadaise, anot jos, čia buvo didelis kaimas – apie 80 sodybų. Kur jos dingo? Gyventojai išmirė, išvažiavo į Krekenavą, Ramygalą ar išsikėlė į Linkaučius. Liko vos 3 sodybos.
„Po tuo klevu kažkada stovėjo medinis kryžius. Vyro baba, būdavo, eina ir meldžiasi po tuo kryžiumi. Nebėra babos, nebėra ir kryžiaus – sudūlėjo. Vietoj jo atstatėme koplytstulpį – jis skirtas Kisielių giminės ir Radviliškių kaimo žmonių atminimui. Norime viską įamžinti. Juk ir vaikai, anūkai atvažiuoja. Kaip galime, taip stengiamės kaimo pavadinimą išlaikyti, o kaip mums sekasi, nežinau. Beje, su Radviliškio miestu jis niekuo nesusijęs“, – patikino kepyklos savininkė.
4 tūkst. obelų ir 100 avių
5 ha užimančioje sodyboje našle su vaikais likusi Albino mama prižiūrėjo daržus, augino gyvulius. Pastate, kur dabar veikia kepykla, buvo tvartas. Anytos nelikus, anot Audronės, svarstyta, ką daryti su žeme. Nuspręsta iškasti tvenkinį, supilti pylimą, kuris dabar pasitarnauja Šv. Agotos skulptūrai.
Už tvenkinio – Albino pomėgiai: auga daug riešutmedžių. Čia pat ir 4 tūkst. obelaičių sodas. Obuoliai parduodami, džiovinami ar panaudojami duonai. Ganosi ir apie 100 avių.
„Nusipirkome 2 aveles, kad nugriaužtų žolę... Tikriausiai nė vienos dar sau nepasipjovėme – viską draugams išdalijame. Žolę pjauname traktoriukais. Per dieną ar dvi įveikiame“, – šyptelėjo Audronė.
Viskas, kas daroma šioje sodyboje, yra susiję su lietuvių liaudies tradicijomis, senojo duonos kepimo amato puoselėjimu.
Ant idealios vejos įrengtas skulptūrų, kurias per dvi žiemas išdrožė labai geras Kisielių bičiulis, parkas. Kiekviena jų atvaizduoja darbus, kuriuos turi atlikti žmogus, kol duona atkeliauja ant mūsų stalo. Meno kūriniai padeda Audronei apie tą kelią papasakoti vaikams.
„Duona nėra paprastas dalykas, tai nėra tik maistas, į ją reikia žiūrėti kaip į didžiulę vertybę. Tai sunkaus žemdirbio darbo rezultatas. Kartą buvome Briugėje, parduotuvėje matavausi batus ir pavogė kuprinę. Tai buvo vienintelė mano kuprinė, kur nebuvo Agotos duonos. Reikia tikėti“, – prisiminė Audronė.
Sūnui žadėjo aukso kalnus
Duoną kepė, rodos, visos giminės moterys – tiek Audronės mama, tiek ir anyta, tetulės. Kisieliai kepyklą valdo jau 26 metus. Tikisi, kad verslą perims vaikai. Štai vienas sūnus darbuojasi kartu jau 6 metus – kasdien iš Vilniaus 130 km važinėja.
„Labai ilgai reikėjo įtikinėti, aukso kalnus pažadėti. Aukso kalno iš kepyklos gal ir nesusikrausi, bet pragyvename iš to. Tiesa, darbas toks, kad telefonas 24 valandas prie ausies. Visą laiką, rodos, darbe. Kiekvieną dieną keliuosi prieš 4 val. ryto, kad išleisčiau gaminius pasikrovusius vairuotojus“, – kasdienybę nubrėžė Audronė.
Į duoną reikia žiūrėti kaip į didžiulę vertybę.
Verslą su vyru jie pradėjo nuo dviejų rūšių duonos ir batono. Dabar asortimente – apie 70 pavadinimų: ne tik duonos kepamos, bet ir sausainiai, šimtalapiai, šakočiai. Vis dėlto populiariausiu gaminu išlieka tradicinė duona.
„Tiesa, pastebėjau, kad pandemijos metu žmonės saldžiai valgyti norėjo“, – patikino Audronė.
Per dieną šioje kepykloje iškepama apie porą tonų duonos. Kepalai dideli – sveria po 3–4 kg.
Dirbama viena pamaina nuo 8 iki 17 val. Vakarinio ir naktinio darbo nėra. Kepyklos produkcija iškeliauja ir į Angliją, Belgiją, dalyvauja Kisieliai dažnai tarptautinėse parodose.
Iš viso Albinas su Audrone yra pasamdę 49 darbuotojus. Yra tokių, kurie kartu – visus 26 metus.
„Gyvename puikioje geografinėje padėtyje – vidury Lietuvos. Bet niekas pro šalį nevažiuoja ir neatvažiuoja, tad visą produkciją turime išvežti“, – paaiškino pašnekovė.
O ar pati šeimyna dar valgo savą duoną?
„Valgom. Kitos nelabai noriu, pripratusi prie savos“, – šyptelėjusi atsakė Audronė.
Kai rasoja kaktos
Laikas išsikepti duonos kepalėlį. Tešlos, kuri prieš tai visą naktį „pūkšėjo“, minkymas rankomis – itin varginantis procesas.
„Kadangi duonos ruošimas buvo sunkus rankų darbas, ją gerbė, kūrė įvairias pasakėčias. Duoną minkome tol, kol gryčios visos sienos aprasoja. O iš tikro aprasoja, kaip matote, minkytojos Danutės kakta“, – valydama darbuotojos veidą, kalbėjo Audronė.
Duonos kepimas, anot jos, buvo šeimos moters ne tik pareiga, bet ir garbė. Duoną įprastai kepdavo šeštadieniais, nes pirtį tuo metu kūrendavo. Ta pirtis – viena ant viso kaimo, tad kaimynai susirinkę nusimaudydavo, pasivaišindavo, paragaudavo šeimininko dukters keptos duonos.
„Mamos prižiūrima ji iškepa kepalėlį, o tėtis pabučiuoja ir atsuka į duris. Tai reiškė, kad dukra iškepė pirmąją savo duoną ir gali tekėti už vyro“, – papročius ėmė pasakoti Audronė.
Tą rytą, kai būdavo kepama duona, šeimos moteris visuomet švariai apsirengdavo, užsirišdavo švarią prijuostę ir skarelę, – duoną, kaip ir žmogų, reikia sutikti švariai.
Lietuvoje gaji tradicija – duonos kepalas, kaip padėkos ženklas, dažnai teikiamas garbiems svečiams.
Audronė papasakojo, kaip kartą viena lietuvaitė padovanojo vienam svečiui duonos kepalą. Jis ėmė ir prie krūtinės jį priglaudė. O juk ten, kur duona, ten ir miltai, – išsimiltavo priglaudęs. Lietuvaitei nepatogu pasidarė, o svečias atsakė: „Duona išsitepti neįmanoma. Tik duoną gali sutepti savo nešvariomis rankomis.“
Kam pasitarnauja ajerai?
Duoną, kaip teigė kepyklos savininkė, anksčiau kepdavo įvairiai: tai ant akmenų įkaitintų, tai žarijose, pelenuose, duobėse. Vėliau žmogus sugalvojo molinę krosnį.
„Mes užkuriame savąją gal kartą per metus, nes ilgai reikia kūrenti. Kadangi per 1,5 val. turime susisukti, naudojame elektrinę krosnį“, – paaiškino šeimininkė.
Duona, pasak jos, įprastai guldoma ant ližės. Kepama ji gali būti ant kopūstų lapų, ajerų, klevų lapų. Ajeras skonio nepakeičia, bet skleidžia aromatą. Kam tai naudinga? Anksčiau duona buvo laikoma kamaroje, o ajeras, skleisdamas savo kvapą, puikiai atbaidydavo vabaliukus ir duona nesugesdavo.
Duoną, kaip ir žmogų, reikia sutikti švariai.
„Kai pasiguldai tešlos ant ližės, prasideda maloniausias etapas – išglostymas. Lyg naujagimio galvytę glostytum – tokia duonelė švelnumo. Jei šeimininkė surūgusi, pikta ant viso pasaulio, jos ir duonos nebus įmanoma valgyti“, – patikino Audronė.
Pirmą duonos kepalą šeimos moterys visuomet ženklindavo kryžiumi, sakydamos: „Skalsink Dieve, kad vaikams niekad duonos netrūktų, tegu visada sotūs būna.“
Naudoja 100 metų senumo raugą
Radviliškių duonos kepyklos, kuri yra gavusi apdovanojimą kaip labiausiai Panevėžio rajoną garsinanti įmonė, duona – tradicinė, sertifikuota. Raugui, su kurio ji pagaminama, daugiau nei 100 metų.
„Mano krikštamotė Petronėlė Kurulienė iš Nibragalio kaimo duoną puošdavo „katės pėdutėmis“. Jau treji metai jos nebėra gyvos. Mirė būdama 95-erių. Iš jos motinos seno ąžuolinio duonkubilio paimtas raugas atėjo į jos namus, po to savo raugą ir pamokas ji atnešė ir į mūsų kepyklą. Atsidėkodami už tai Petronėlei, tą rankomis visuomet minkomą duonelę pavadinome jos vardu. Priskirta ji tautiniam paveldui“, – tradicinės duonos skonio paslaptį atskleidė Audronė.
Anot jos, kai šeimos moteris kepdavo duoną, niekam kitam laiko neturėdavo – juk krosnį pasikurti reikdavo, tešlą užsiminkyti. Bet vaikus juk reikia pavalgydinti. Kaip ir kada tai padaryti? Darbų daug. Šeimos moteris buvo išradinga. Paimdavo duonos tešlos gabalėlį, padarydavo paplotėlį su skylute, pavoliodavo miltuose ir gaudavosi duonskrylis. Išvirdavo ir su spirgučiais valgydavo.
„Pasigaminsime ir mes šį patiekalą. Labai panašu į cepelinus“, – palygino kepyklos savininkė.
Kol mes skanavome pačių pasigamintus duonskrylius, Audronė papasakojo, kokius edukacinius užsiėmimus vaikams ir ne vaikams veda savoje kepykloje. Kiekvienas, čia atvykęs, turi galimybę ne tik stebėti duonos gimimo procesą, bet ir pats prie jo prisiliesti, minkyti tešlą, įkvėpti duonos raugo kvapo, susiformuoti savo kepalėlį, pašauti į pečių, o iškeptą išsinešti kaip suvenyrą.
Nestinga čia pasakojimų ir apie magiškąją duonos galią, lemiančią derlių, šeimos gyvenimą.
Vyksta sodyboje ir kasmetinė duonos šventė, į kurią susirenka tūkstančiai žmonių.
„Šiemet rengsime jau 11 šventę. Sekasi, nes vis geri orai būna. Mūsų klebonėlis prieš šventę ramina: „Nesinervuok, lyčną „Sveiką Mariją“ sukalbėsiu, bus geri orai.“ Nežinau, ar kalba, bet orai visad geri pakliūva“, – nusijuokė Audronė.
