Klaipėdos Vitės progimnazijos pradinių klasių mokytoja Erika Karpienė teigia, jog dabartinė mokinių karta yra išties kitokia negu ankstesnės.
„Planšečių vaikai“ – taip mokytoja pavadina savo mokinius, ir pabrėžia, jog šiuolaikiniams mokiniams nebetinka „senosios mokyklos“ metodai.
2019-ųjų rugsėjo–gruodžio mėnesiais E.Karpienė sudalyvavo pradinių klasių mokytojams skirtoje technologinės kūrybos mentorystės programoje „Technologijų vedliai“, po kurios pradėjo aktyviai taikyti technologijas savo pamokose.
Mano tikslas – vaikus išmokyti gyventi šiame pasaulyje, gebant savarankiškai pasirinkti, spręsti savo problemas kūrybiškai.
Mokytoja sako, jog šie pokyčiai – kaip niekas kitas – padėjo sužadinti mokinių motyvaciją ir pamatyti juos kitu kampu. 15min GYVENIMAS interviu ji atskleidžia savo darbo kasdienybę ir kas svarbu dirbant mokytoju šiandien.
– Dirbate su pradinukais, kurie gimė ir auga apsupti naujausiųjų technologijų. Kaip jūs matote šiuos vaikus, jų elgseną, įpročius? Kuo, jūsų akimis, jie skiriasi nuo ankstesnių kartų?
– Jie yra smalsūs, labiau negu ankstesnės kartos suprantantys technologijas, geriau jomis besinaudojantys. Natūralu: daugelis jų nuo mažens žaidė su planšetėmis, telefonais.
Jie daug lengviau priima ir „suvirškina“ informaciją, pateikiamą per įrenginius (telefoną, kompiuterį, planšetę), nei popieriuje. Šie vaikai nemėgsta – o gal greičiau nekenčia – rašyti, atlikti užduočių ranka. Tai jiems – tikras „kryžius“; per sunku.
– Kartais nuogąstaujama, jog dabartinė karta yra nelinkusi mokytis, skirti daug pastangų, kad pasiektų rezultatą. Kaip jūs vertinate šiuolaikinių vaikų įsitraukimą į pamokas, jų mokymosi įgūdžius?
– Aš tikrai tam prieštaraučiau. Mano akimis, dabartiniai vaikai yra labai gabūs ir kaip tik linkę daug daugiau „sugerti“ į save žinių, informacijos. Kai jie mokosi naudodamiesi technologijomis, jie tampa tikrais informacijos „siurbikais“.
Aišku, šiems vaikams svarbu, kad pamokų užduotys būtų interaktyvios, todėl stengiuosi, jog per pamoką būtų įtraukiamas ne tik skaitymas, stebėjimas, rašymas, bet ir kiti pojūčiai.
Taip pat jiems sunku ilgai išlaikyti dėmesį ties viena užduotimi, jiems tai greit nusibosta, tad per pamoką kas 10–15 minučių keičiame užduotis.
Bet kada pamoka vaikams įdomi, jie visiškai į ją įsitraukia: ne vieną kartą yra taip buvę, kad net neišgirdome, kada nuskambėjo skambutis. Pradedame pamoką kokią devintą, ir žiūriu, kad jau vienuolika valandų, tuoj eisime pietauti. O vaikai net nepaklausia, ar dar ne laikas baigti pamoką.
– Kaip manote, kokios kompetencijos yra reikalingos darbui su šiuolaikiniais vaikais? Koks dabar yra mokytojo vaidmuo?
– Pradinukams mokytojas dar yra autoritetas, jeigu jiems įdomu tai, kaip jis moko. Vien teorijos perdavimu šių vaikų nesudominsi – turi būti jų kolega, draugu, žengiančiu kartu.
Jiems be galo svarbu bendrauti. Matyt, todėl, kad trūksta to žmogiškojo ryšio. Ir jei mokytojas noriai su jais mezga kontaktą, nebijo imtis naujų dalykų – vaikai jį puikiai priima.
Kai mokiniai mato, kad tu nenori nei vadovauti, nei jų teisti – jie visiškai teigiamai priima tave.
Pavyzdžiui, dirbant su technologijomis, vaikai greit pajaučia, jei kažko nežinai, kažkur ne ten įlindai ir nebežinai ką daryti. Būna ir taip, kad užstringa internetas, „užlūžta“ įrenginiai ir panašiai. Tai jei vaikai tokiose situacijose mato, kad mokytojas nesutrinka, nesupyksta, o bando tą problemą spręsti – jie patys ima rodyti iniciatyvą padėti.
Aišku, tu negali jiems sakyti tokių frazių, kaip „aš pasakiau, taip ir turi būti“. Jiems reikia išaiškinti viską taip, kad jie patys suprastų, jog jiems to reikia. Taigi mokytojas jiems – ne viršininkas. Ir kai mokiniai mato, kad tu nenori nei vadovauti, nei jų teisti – jie visiškai teigiamai priima tave. Beje, ir patys tėvai nori, kad jų vaikai kuo daugiau pažintų, o ne būtų vertinami.
Dabar kalbame, jog individuali pažanga yra esminis kriterijus. Aišku, išnyra dar koks vienas kitas tėvelis, kuris paklausia: „O kaip mokosi klasė, kiti mokiniai?“ Bet nebėra tokio dalyko – vaiko lyginimo su kitais vaikais. Kaip pats vaikas mokosi – štai, kas svarbiausia. Ir į tai mokytojas turi orientuotis.
Kai vaikai pastebi, jog tu jų tarpusavyje nelygini, nesakai, kuris geresnis, o kuris – blogesnis; kai vertini tik individualų darbą, individualius gebėjimus ir individualią pažangą – vaikai nebesijaučia, kad yra kažkuo menkesni.
Aišku, mokykla yra mokykla, ir tų susiskirstymų tarp vaikų buvo ir bus. Bet jei prie to dar prisideda mokytojas, situacija tampa tik blogesnė.
Nors diferencijavimo – kurie silpniau, kurie stipriau mokosi – neišvengsi, bet mokymosi medžiaga vaikams turi būti pateikta vienoda. Todėl vaikams skiri tą pačią užduotį, bet vertinti juos pagal individualius gebėjimus, individualią pažangą.
Man atrodo, kad mokytojams yra didžiausias iššūkis – nemokyti taip, kaip buvome mokomi patys. Ypač vyresniems mokytojams būna sunku „persilaužti“.
– 2019-aisiais dalyvavote programoje „Technologijų vedliai“, po kurios pradėjote aktyviai taikyti technologijas savo pamokose. Kaip pasikeitė jūsų vedamos pamokos?
– Dabar pamokose vaikai naudojasi planšetėmis. Taip pat vadovėlius „vartome“ interaktyviu būdu.
Anksčiau tikrai dažnai pasitaikydavo problemų, kad vaikai nenoriai atlikdavo rašto darbus, kada turėdavo rašyti ranka. O kai jie pradėjo užduotis atlikti interaktyviu būdu – problemos išsisprendė.
Pavyzdžiui, matematikos pamokoje jie žaidžia žaidimą, kur turi rinkti taškus, kad pereitų į kitus lygius. Tai čia ta pati matematika: jie atlieka uždavinius, tiesiog žaidimo forma. Atrodo, absurdas, bet tokiu būdu šie vaikai daug lengviau mokosi. Juk didelė dalis jų telefonu žaidė nuo dvejų metų.
Man atrodo, kad mokytojams čia yra didžiausias iššūkis – nemokyti taip, kaip buvome mokomi patys.
Kitas dalykas, klasėje mokosi išties skirtingi vaikai. Vieni labiau priima informaciją vizualiniu būdu, kiti – garsiniu. Technologijoms padedant daug lengviau pavyksta prisitaikyti prie vaikų poreikių.
Be to, dabartiniai vaikai taip pat nori greito rezultato. Ir kada jie sprendžia užduotis per įvairias internetines platformas, pavyzdžiui, atlieka kokį nors testą – jie iškart ekrane pamato savo rezultatą, ir tai juos labai motyvuoja.
Galiu pasakyti, jog dabar vesdama pamokas dažnai ploju rankomis, kartais norisi ir pašokti iš džiaugsmo. Ir vaikams įdomu, ir man pačiai įdomu. Jie padaro daug daugiau, negu kad aš paprašau.
Sakyčiau, jog įdiegus technologijas pamokose, pamačiau vaikus kitu kampu. Pamenu, pirmoje klasėje buvo tokių kuriozinių situacijų, kai vaikai nemokėjo naudotis liniuote. Galvojau, kaip taip įmanoma. Bet kada jie pradėjo atlikti užduotis su liniuote naudodamiesi kompiuteriu – rezultatai puikūs.
Tie patys dalykai išmokstami daug greičiau, kada naudojamės technologijomis.
Tai parodo, kad „senosios mokyklos“ metodais netinka šių vaikų mokyti – dabar visai kiti laikai. Tie patys dalykai išmokstami daug greičiau, kada naudojamės technologijomis.
Man atrodo, kad neilgai teks laukti, kada jie pradės kurti savo programėles ar bent internetinius puslapius. Ketvirtoje klasėje, pavyzdžiui, jie pristatinės savo sukurtus videoreportažus. Dabartinės kartos vaikai labai greit „pagauna“ šiuos dalykus.
– Turbūt ir jums pačiai technologijos palengvino darbą?
– Tikrai taip. Pamenu, kada vaikai rašydavo rašto darbus popieriuje – kiek laiko užtrukdavau, kol ištaisydavau jų darbus. O dabar – sekundžių reikalas. Parodei užduotį, vaikai atliko, pamatė rezultatą ir žino, kokia linkme judėti toliau.
Kitas dalykas, klasėje naudojamės programėle, kuri skirta rinkti pagyrimus arba pastabas. Kiekvienas vaikas mato, kiek procentiškai teigiamas jis klasėje. Jiems labai patinka tai matyti, tai žinoti – tai juos motyvuoja stengtis, būti disciplinuotesniais.
– Technologijos įgalina, tačiau vis dažniau kalbama ir apie tamsiąją technologijų pusę. Ar jūs pati nepastebite neigiamo technologijų poveikio vaikams? Tai, kad šiuolaikiniai vaikai praktiškai nebelaiko rankose knygų ar neberašo ranka, kažkam gali nuskambėti gana liūdnai.
– Išties pastebiu, kad vis daugiau tėvų savo vaikams riboja prieigą prie informacinių technologijų. Tačiau pamokose jos naudojamos tikslingai, todėl vaikai nepatiria jokio neigiamo poveikio. Rašymas su planšetėmis ar teksto skaitymas per multimediją vaikų mokymuisi visiškai nepakenkė.
O tamsiąją pusę galima įžvelgti visuose dalykuose. Žalingo turinio knygų taip pat galima rasti.
Man atrodo, kad būtent nemokėjimas panaudoti technologinių išteklių tinkama linkme ir skatina taip galvoti. Juk ne veltui sakoma, jog žmogus bijo to, ko nežino. Kitas dalykas, gyvename tokiais laikais, kada technologijų įsigalėjimo neišvengsime, o ir vaikų nuo visko neapsaugosime.
Mano, kaip mokytojos, tikslas – vaikus išmokyti gyventi šiame pasaulyje, gebant savarankiškai pasirinkti, atsirinkti, spręsti savo problemas kūrybiškai, pamatyti ir pasinaudoti galimybėmis.
Apie 2019-aisiais startavusią programą „Technologijų vedliai“ 15min GYVENIMUI komentuoja iniciatyvos vadovė ir kūrybinių technologijų akademijos vaikams „bit&Byte“ steigėja Monika Katkutė-Gelžinė:
„Iniciatyva „Technologijų vedliai“ iš dalies norime keisti mokytojo darbo tikslą – kad mokytojas būtų ne tik žinių perdavėjas, o ir mokymosi proceso formuotojas, patarėjas bei vaikų palydovas mokymosi procese.
Pati mentorystės programa skirta pradinių klasių mokytojams, kuria siekiame stiprinti mokytojų pasitikėjimą savo gebėjimais kurti XXI amžiuje; gerinti jų kompetencijas technologinės kūrybos srityje; skatinti drąsą mokytis naujų dalykų, o patirtą mokymosi džiaugsmą „nusinešti“ į klasę ir praktiškai taikyti technologinę kūrybą darbe su vaikais.“
Nuo virtualios realybės iki dirbtinio intelekto
M.Katkutės-Gelžinės teigimu, tai yra praktinio mokymosi programa: mokytojai tris mėnesius nuotoliniu būdu kas savaitę prisijungia prie dirbančios mokytojų grupės, kuriai mentoriauja specialistas iš technologijų industrijos. Jie žingsnis po žingsnio mokosi, kaip kurti ir taikyti technologijas; jie ugdo kritinį mąstymą bei suvokimą, kokių kompetencijų reikės ateityje.
Kadangi mokytojai įgyja žinių apie programavimą, virtualią realybę, dirbtinį intelektą bei išmoksta naudotis naujais mokymo instrumentais ir mokymosi formatais, jie atranda daug daugiau galimybių skatinti savarankišką vaikų mokymąsi ir užtikrinti individualių vaikų poreikius.
Iššūkiai – įveikiami
„Aišku, neretai tik pradėję programą, mokytojai patiria šiek tiek vidinio pasipriešinimo, matome baimės suklysti apraiškų. Tačiau kada „pereinama“ į kūrybą ir darbą su vaikais – mokytojai tiesiog išsiskleidžia pačiomis netikėčiausiomis spalvomis ir patys nustemba, kiek daug gali.
Ir nors šiandien Lietuvos mokyklose vis dar nėra suteikiamos vienodos techninės galimybės, kai kur trūksta sąlygų efektyviai taikyti technologijas, iš dalies ši problema sprendžiama mokytojų, suprantančių technologijų vertę, iniciatyva.
„Mokymosi džiaugsmą gali patirti įvairių gebėjimų vaikai“, – taip pasakė viena mokytoja paklausta, kuo naudingas technologinės kūrybos mokymas klasėje.
Išties manau, kad technologijų kūryba yra vienas iš įrankių praturtinti ir gerinti švietimo kokybę Lietuvoje, o intelektinių ir inovacijų industrijų stiprinimas (ypač – turbūt svarbiausią vaidmenį kuriančioje švietimo sistemoje) gali padėti Lietuvai kuo puikiausiai konkuruoti globalioje rinkoje“, – sakė M.Katkutė-Gelžinė.
Naujienų portalas 15min 2020-aisiais metais remia ir globoja 24 nevyriausybines organizacijas ir gerumo iniciatyvas, kurios kasdieniais darbais prisideda prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje.
Šios iniciatyvos ir organizacijos, tarp kurių yra ir mentorystės programa „Technologijų vedliai“ („bit&Byte“ iniciatyva), tapo antrus metus organizuojamo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ ambasadorėmis, o jų darbai ir gerieji pavyzdžiai bus viešinami visus metus portale.
Daugiau apie projektą „Šiemet buvau geras“ skaitykite ČIA.
