Dirba mokykloje, kurią ir pati baigė
Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Šią frazę puikiai žino Nida. Nors pradėdama mokytojos kelią tikėjo, kad tikrai visą gyvenimą nedirbs vienoje ir toje pačioje mokykloje, jau 33-ečius metus ji ugdo Kauno Simono Daukanto progimnazijos, kurią ir pati yra baigusi, pradinukus.
„Patirtis – didžiulė, ir visa mano, niekieno kito, – juokiasi mokytoja, ji pridūrę, kad savo darbą labai gerbia, myli ir kitokio net neįsivaizduoja.
Beje, Nida šioje mokykloje nėra vienintelė ilgametė pedagogė – turi dar tris taip pat ilgai čia dirbančius kolegas. „Nors kolektyvas keičiasi, ateina jaunų mokytojų, bet yra labai tvirtas bendraminčių branduolys“, – džiaugiasi ji.
Išnagrinėti visas temas – ne svarbiausias tikslas
Kaip nuo 1989-ųjų, kada pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja, pasikeitė vaikai?
„Labai! Pats pirmas patyrimas po studijų tuometiniame Šiaulių pedagoginiame universitete buvo, kad viską dirbu taip, kaip reikia, lyg ir gerai, tačiau dabar prisiminus darbą be praktikos juokas ima, – pasakojo Nida. – Ir tada vaikai buvo imlūs, įdomūs. Bet tikrai buvo kitas tempas ir kiti mokymo metodai.“
Dabartiniai vaikai, anot jos, turi žymiai daugiau ir įvairesnių galimybių, juos neabejotinai paveikė internetinis pasaulis. Be to, kaip pastebėjo pedagogė, šiandien vaikai sunkiau sukaupia dėmesį, nes aplink labai daug trikdžių. Jiems reikia pasiūlyti daug ir įvairių veiklų, pamokoje viskas turi nuolat keistis.
Dabar vadovėlis – tik alternatyva, pagalbinė priemonė, nes galima dirbti su bet kokiais šaltiniais ir priemonėmis.
Prieš keliasdešimt metų pagrindinės ir vienintelės mokymo priemonės buvo vadovėlis ir sąsiuvinis.
„Buvome orientuoti išeiti tam tikras vadovėlio temas, – prisiminė pašnekovė. – Dabar vadovėlis – tik alternatyva, pagalbinė priemonė, nes galima dirbti su bet kokiais šaltiniais ir priemonėmis.“
Pasak Nidos, anksčiau mokytojas mokė mokinį, šiandien vaikas mokosi pats – savarankiškai randa informaciją, geba ją taikyti, pats kuria, todėl mokytojas yra savotiškas vaiko vedlys, patarėjas.
Ieškodama praėjusio laikmečio ugdymo privalumų, pradinių klasių mokytoja visų pirma mini aukštesnį raštingumo lygį.
„Dabar mokytojas turi būti labai struktūruotas, vaikams perteikti pagrindinius dalykus, – kalbėjo ji. – Kartais liūdna dėl lietuvių kalbos, nes mokinių raštingumo lygis krito. Tačiau aš suprantu, kodėl – vaikams visko labai daug.“
Pedagogė taip pat mano, kad vaiko vertinimas vykdant standartizuotų testų programą teisingas tik iš dalies. Jos nuomone, varnelių dėliojimas vaiko gebėjimų neatskleidžia, tam reikėtų pasitelkti daugiau kūrybos, analizės užduočių, kurių testuose nepakanka.
„Su vaikais skaitome ištraukas iš įvairių kūrinių ir turime tokius ryto pastebėjimus, per kuriuos diskutuojame apie tai, ką vaikai išgirdo, – pasakojo Nida. – Vaikai mokosi išklausyti kitą, gerbti išsakytą nuomonę, patarti, kelti klausimus. Ugdant rišlią kalbą didesnę prasmę turi kūrybinės užduotys nei diktantų rašymas. Aišku, aš nemenkinu ir diktantų svarbos, ypač kai jie derinami su kūrybinėmis užduotimis.“
Mokytoja pastebi ir kai kurias tendencijas. Pavyzdžiui, vaikams sudėtinga mokytis ir pasaulio pažinimo, sunkiai sekasi daryti logines išvadas. Todėl ji stengiasi organizuoti savo auklėtiniams kuo daugiau patyriminių veiklų.
Geresnė situacija, mokytojos nuomone, mokant matematikos: „Man labai patinka matematiką sieti su daile, vedu integruotas pamokas. Pavyzdžiui, mokomės geometrines figūras ir susipažįstame su dailininko Pablo Picasso kūryba. Tas pačias formas vaikai atpažįsta ne tik mene, bet ir gamtoje, kitoje aplinkoje. Ir slieką, ir sraigę, ir kitus gyvius galima labai su daug kuo susieti. Taip žymiai įdomiau mokytis, ir daug plačiau galima išmokti.“
Kiekvienas vaikas išskirtinis
24 ketvirtokus savo klasėje ugdanti Nida iš jų gabiais pavadinti galėtų net kelis. „Tokių vaikų ir anksčiau buvo, tik mes nemokėjome jų atpažinti, – apgailestauja ji. – Matydavai, kad vaikas kažkoks kitoks, nebūtinai puikiai besimokantis.“
Jos klasėje prieš keletą metų mokėsi nuo rašymo sutrikimo (disgrafijos) kentėjęs berniukas, kurį Nida apibūdina kaip itin gabų matematiką, informatiką. Dar vienas jos auklėtinis buvo nelinkęs laikytis tam tikrų taisyklių, nuolat prieštaravo, tačiau buvo nestandartinio mąstymo.
„O šioje laidoje mokosi dvi neeilinės mergaitės. Viena ypatingų gebėjimų turi visose srityse. Kitai mergaitei geriau sekasi tikslieji mokslai – matematika, pasaulio pažinimas.
Turiu ir vieną labai įdomiai mąstantį, nors ne itin gerai besimokantį berniuką. Yra mergaitė, turinti išskirtinių meninių gebėjimų. Taip pat turėjau klasėje mergaitę, kuri rašė puikius rašinius, kūrė pasakas, laimėjo prizines vietas ir mieste, ir respublikoje.
Tokius vaikus reikia pamatyti, leisti jiems skleistis, skatinti juos. Jie neturėtų ,,pradingti“ ir vyresnėse klasėse. Manau, kad mes, mokytojai, vis tiek kažką įžvelgiame,“ – teigia pedagogė.
Pašnekovės nuomone, gerai, kad šiandien mokytojams jau rengiami mokymai, seminarai kaip atpažinti ir ugdyti gabius vaikus, informacijos galima rasti ir patiems.
Kartais liūdna dėl lietuvių kalbos, nes mokinių raštingumo lygis krito. Tačiau aš suprantu, kodėl – vaikams visko labai daug.
Anot Nidos, net ir silpniau besimokančiame vaike galima įžvelgti išskirtinių savybių, kiekvienas vaikas yra unikalus. Ruošdama užduotis vaikams, mokytoja atsižvelgia į mokymosi sunkumų patiriančius ir aukštesnius mąstymo gebėjimus turinčius vaikus.
Nuotoliniai mokslai nebebaugina
Praėję mokslo metai pašnekovei buvo pažymėti įvairių mokymų gausos. Tai, anot jos, vienas iš karantino privalumų – dėl nuotolinio mokymo iššūkių teko gerokai patobulinti informacinių technologijų įgūdžius. „Vaikai dabar tikrai gerai orientuojasi, jie greiti ir pasiruošę priimti technologijų naujoves. Jei reikėtų dabar vėl mokytis per nuotolį, niekam nebebūtų baisu“, – pastebėjo mokytoja.
Dar vienas svarbus aspektas yra geri mokytojo santykiai su mokinių tėvais. Per karantiną jai labai gelbėjo tėvų palaikymas, patarimai ir bendradarbiavimas. Kaip ir vaikai, per kelis darbo mokykloje dešimtmečius labai pasikeitė ir jų tėvai. Šiandien jie žymiai labiau domisi savo atžalų veikla ir pasiekimais mokyklos suole. Tačiau ir tuomet, ir dabar, anot mokytojos, svarbiausia kurti su jais pasitikėjimu grįstus santykius, teikti atgalinį ryšį apie vaikus, kuo daugiau informacijos.
„Visko būna, bet man beveik visada pavyksta sutarti su tėvais, – sakė mokytoja. – Mokytojas turi būti ir tolerantiškas, ir numatyti į priekį, adekvačiai reaguoti į pačias įvairiausias situacijas.“
Apleisti negalima ir gabių mokinių
Antrus mokslo metus Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programoje „Gifted“ dalyvaujanti Nida į gabių vaikų mokytojų mokymus buvo deleguota mokyklos vadovų. Dabar ji gabių vaikų atpažinimo ir ugdymo žinias gilina ne tik programoje, bet ir pati nuolat domisi šia tema.
„Reikia mokytojams tokius dalykus aiškinti, – įsitikinusi pašnekovė. – Žinoma, ir pats mokytojas turi domėtis, ieškoti informacijos, nes tokių vaikų yra. Ir labai svarbu jų nepražiūrėti.“
Vytauto Didžiojo universiteto globojamoje „Gifted“ programoje ji sutinka labai daug motyvuotų vaikų, šie juos sudominusias temas vėliau gvildena labai į gylį. Gabūs vaikai užduoda labai daug ir pačių įvairiausių klausimų.
Pamatytumėte, kokius atsakymus jie pateikia, kai paklausiu, ką galėtų simbolizuoti sraigė Cossos kūryboje, kokių klausimų jiems kyla!
„Gerai, kad tokia programa yra. Kad vaikai čia gauna daugiau negu mokykloje, sužino dalykų, kurių nėra mokyklinėje programoje,“ – įsitikinusi pedagogė.
Kokių dalykų „Gifted“ užsiėmimuose vaikams paruošia ji pati? „Dėstau trečiokams „Matematikos ir menų modulį“, o ketvirtokams – „Matematikos“. Pasakoju ir rodau Roberto Delaunay, Pablo Picasso, Francesco del Cossa kūrinius. Truputį prisiliečiame prie meno srovių.
Pamatytumėte, kokius atsakymus jie pateikia, kai paklausiu, ką galėtų simbolizuoti sraigė Cossos kūryboje, kokių klausimų jiems kyla! Manau, gerai, kad vaikai ieško sąsajų, patys mokosi vertinti kūrinius. Vėliau iš viso to labai gražiai išrutuliojame matematiką. Su šiais vaikais labai įdomu“, – pasakojo Nida, kuriai atrodo, kad bent jau pradinėse klasėse matematiką ir meną galima jungti į vieną discipliną.
Įtaką padarė garsus dėdė – poetas J.Marcinkevičius
Kad rinksis mokytojos kelią, Nida sako supratusi jau bebaigianti mokyklą. O kad tai tikrasis jos pašaukimas, pajuto studijų metais atlikdama praktiką mokykloje. Paklausta, ar galėtų dirbti kokį kitą, nekūrybinį darbą, iškart taria griežtą „Ne“.
„Mokytojo darbas – ištisa kūryba. Man visada labai patiko ir sekėsi lietuvių kalba. Rašiau straipsniukus, eilėraščius kurdavau, domėjausi meno istorija,“ – pasakoja.
Jos šeimoje mokytojų nebuvo, tačiau Nidos mamos brolis – šviesios atminties poetas Justinas Marcinkevičius – buvo tikrai įkvepiantis pavyzdys.
„Nesigailiu nė vienos mokykloje praleistos minutės“, – prisipažįsta Nida.
