Prancūzų kalba pasaulyje kalba apie 321 mln. žmonių, tik ja ir anglų kalba yra kalbama kaip gimtąja penkiuose kontinentuose, tai penktoji pasaulinė kalba, 93 mln. mokinių ir studentų tai yra dėstymo kalba, o 51 mln. ją mokosi įvairiais lygmenimis. Prancūzų kalba yra oficiali tarptautinių organizacijų, tokių kaip JTO, NATO ir Olimpinis komitetas, kalba.
Prancūzai neįvertino globalaus pasaulio pavojų kalbai
Vilniaus universiteto profesorės, Romanų kalbotyros katedros vedėjos dr. Danguolės Melnikienės teigimu, dėl su anglų kalba susijusių grėsmių lygiai prieš šešiasdešimt metų prancūzus yra perspėjęs René Étiemble’as. Jo knyga „Parlez-vous franglais?“ šiandien yra ne mažiau aktuali. 1994 metais buvo priimtas „Tubono įstatymas“, kuriuo buvo bandoma išsaugoti lingvistinį Prancūzijos paveldą.
Įstatymas, įteisinantis tradicinių prancūziškų terminų pirmenybę anglizmų atžvilgiu, vėliau dar buvo papildytas dekretu dėl privalomo prancūziškų terminų vartojimo Prancūzijos institucijose. 2024 metais senatorius Philippe’as Marinis pateikė Senatui „Tubono įstatymo“ pataisą, kuri buvo vienbalsiai priimta. Ja įmonių vadovai buvo įpareigoti tik prancūzų kalba teikti darbuotojams techninę bei juridinę dokumentaciją.
Prancūzų kalba yra kone vienintelė, kurioje kasdien vartojami kompiuterijos terminai yra ne angliški.
Šiandien šio prancūzų kalbą ginančio įstatymo vykdymo priežiūra yra keturguba: ją atlieka keturios skirtingos institucijos. Galbūt todėl prancūzų kalba yra kone vienintelė, kurioje kasdien vartojami kompiuterijos terminai yra ne angliški.
„Kita vertus, akivaizdu, kad kalba yra nuolat kintantis gyvas organizmas. Anot prancūzų lingvistės Josette Rey-Debove, naujažodžių, kurių didelę dalį sudaro skoliniai, atsiradimas liudija apie „kalbos fiziologiją, bet ne patologiją ar kalbinį keistumą“ ir kad apskritai nėra „nieko normalesnio, kad žodžiai iš vienos kalbos prisideda prie kitos kalbinės sistemos energijos, papildydami šios kalbos išteklius“. Anglybių vartojimo ribojimas tiesiog neveikia, nes kalba keičiasi nepaisydama draudimų“, – sakė D. Melnikienė.
Manoma, kad prancūzai su savo kalba elgiasi labai atsargiai ir nėra itin pakantūs naujovėms. Tačiau vertėja, Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos prezidentė, „Librairie Française de Vilnius“ įkūrėja Karolina Paliulienė su nusivylimu konstatuoja: „Manau, kad prancūzai nieko nesaugojo, jie manė, jog prancūzų kalba prancūzakalbiame pasaulyje yra nusistovėjęs faktas, ir neįvertino pavojaus, jog anglų kalba gali ją „nuskandinti“. Kultūros institutai priklauso Užsienio reikalų, o ne Kultūros ministerijai, o tai rodo, kad prancūzų kalbos gynimas buvo politinis klausimas. Asmeniškai buvau šio spartaus proceso liudininkė. Kai atvažiavau į Lietuvą, prancūzų kalba buvo dėstoma visur, buvo daug prancūzų kalbos mokytojų. Apsaugos prancūzų kalbai priemonių tragiškai trūko. Frankofonija dabar yra išlikusi tik Afrikoje.“
Ji pridūrė, kad šiuo metu galima kalbėti ne apie prancūzų kalbos naujoves, o apie supaprastėjimą ir nuskurdimą dėl mobiliųjų telefonų terminijos įtakos ir kitų naujovių: „Literatūroje nėra naujovių literatūrine prasme, kaip, pavyzdžiui, atsirado siurrealizmas. Poetinis žodynas skurdus. Nebėra literatūrinės tikrovės, pagrįstos vaizduote, autoriai nebeatkuria įsivaizduojamo pasaulio. Dėl to „Le Monde“ laikraštis taip gerai vertina Valdo Papievio romanus.“
Šiuo metu galima kalbėti ne apie prancūzų kalbos naujoves, o apie supaprastėjimą ir nuskurdimą dėl mobiliųjų telefonų terminijos įtakos.
Prancūzų kalbos mokytojas Prancūzijoje, Oskaro Milašiaus bičiulių draugijos prezidentas, neseniai su kolega Christophe’u Langlois’u išleidęs O. Milašiaus raštų rinktinę, dr. Olivier’is Piveteau’as svarsto, kad tikriausiai kalbos ir literatūros istorijoje vyksta nuolatinė dialektika, kurioje, viena vertus, bandoma atsispirti vidiniam prisirišimui prie kalbos grynumo ir taisyklingumo, kita vertus –pagundai išnaudoti kūrybines kalbos galimybes. Didiesiems kalbos kūrėjams, tokiems kaip Rabelais, Montaigne'as, Balzakas, Louis-Ferdinandas Céline ir daugelis kitų, nepritarė akademiškesnės prancūzų kalbos šalininkai.
„Dažniau galime pastebėti, kad prancūzų kalbos reguliavimo logika veikia per visuomenėje ir mokykloje daromą spaudimą išlaikyti rašybą, sintaksę ar žodyną. Tuo pat metu kalba palaiko ryšį su dialektais, regioninėmis kalbomis arba praturtėja iš kalbų, kilusių dėl imigracijos ar mišrių tarmių iš buvusios Prancūzijos kolonijinės imperijos“, – sakė mokslų daktaras.
Jo manymu, tai nėra tiesioginė naujovė, tik lėtas kalbų įsisavinimas, susijęs su gyventojų raida. Galiausiai, kasdieninėje kalboje, žodžiu ar raštu, nuolat atsiranda posakių, kurie veikiami žiniasklaidos ir socialinių tinklų yra linkę plisti visur. Sunku pasakyti, ar šie kalbiniai elementai, dažnai vartojami kaip bendruomenės kodai, išliks madingi.
Konservatyvus prancūzų požiūris į kalbą – mitas
Prancūzų kalbą bei kultūrą pažinti siekiantys užsieniečiai kartais susiduria su prancūzų konservatyvumu ir nenoru bendrauti negimtąja kalba. Tačiau kalbinti kalbos specialistai tikina, kad tai – giliai įsišaknijęs mitas ir patys prancūzai kalboms daug atviresni, nei dažnai manoma.
Prancūzai yra maištininkai, jie įvykdė revoliuciją.
„Man šis konservatyvumas yra mitas, prancūzai blogai kalba angliškai arba visai nekalba šia kalba. Prancūzai yra maištininkai, jie įvykdė revoliuciją. Jie sako: užsieniečiai atvyksta pas mus, na, jiems tereikia kalbėti mūsų kalba. Jie net nepastebėjo akivaizdžios komercinės anglų kalbos invazijos“, – sakė K. Paliulienė.
Dr. Olivieris Piveteauas atkreipė dėmesį, kad atsisakymo kalbėti kita kalba esmė gali slypėti kitur: „Užsienietis kalbėtojas neabejotinai gali geriau už mane pastebėti šį reiškinį. Jei toks nenoras egzistuoja, tai gali lemti kelios priežastys. Bet kuriuo atveju, nesu tikras, kad tai susiję su užsieniečių atstūmimu. Prancūzai yra prisirišę prie savo šalies istorijos ir nepamiršo, kad buvo laikas, ypač XVIII amžiuje, kai prancūzų kalba buvo plačiai paplitusi elito kalba visoje Europoje.
Jų priešiškumas anglų kalbai kartais kyla dėl nusivylimo, kad prancūzų kalba yra išstumta kaip universali Šekspyro kalba. Taip pat yra refleksas išsaugoti kalbą, jaučiant invazinį anglų kalbos poveikį visose mūsų gyvenimo srityse ir susidūrus su profesinio žodyno užteršimu anglosaksiškais terminais“, – aiškino pašnekovas.
Jo teigimu, šis reiškinys dažnai suvokiamas kaip piktnaudžiavimas, nes prancūzų kalba dažniausiai apima visus terminus, kurių dėl žargono ar snobizmo vis mieliau atsisakoma svetimšalių naudai. Prancūzai, anot jo, turėtų daug ko pasimokyti iš „pusbrolių“ Kvebeke, kurie daugiausia angliškai kalbančioje Kanadoje kovoja su anglų kalbos įtaka ir atsisako pakeisti jau egzistuojantį prancūzišką terminą anglišku atitikmeniu.
Galiausiai, gali būti, kad nenorą kalbėti angliškai kartais lemia nepilnavertiškumo kompleksas.
„Tai reiškinys, kurį man teko pastebėti tarp labai gerų prancūzų studentų mainų kelionės į Švediją metu. Kalbėdami jie jautėsi daug nepatogiau nei jų bendražygiai švedai. Gali būti, kad ši komplekso forma yra susijusi su tuo, jog anglų kalba, ne mokyklos kontekste, retai girdima namuose Prancūzijoje. Anglosaksiški filmai dažniausiai dubliuojami prancūziškai, kitaip nei, pavyzdžiui, Švedijoje ir, neabejotinai, kitose šalyse. Mes laikome garbės reikalu dubliuoti visus filmus prancūzų kalba. Galima daryti prielaidą, kad Švedijos studentų anglų kalbos pažinimą ir pasitikėjimą lėmė tai, jog jie per televiziją ar kitur ekranuose girdi daug daugiau anglų kalbos nei mūsų studentai. Taigi, jei mes nenoriai kalbame angliškai, tai gali būti dėl to, kad nelabai didžiuojamės savo vidutiniu anglų kalbos lygiu“, – pastebėjimais dalijosi O. Piveteau’as.
Įspūdinga matyti, kaip pradėję prancūzų kalbą nuo nulio, studentai palieka universitetą laisvai kalbėdami ir rašydami prancūziškai.
D. Melnikienės teigimu, prancūzų kalbos kaip mokymosi objekto pasirinkimas gali parodyti mūsų požiūrį. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pirminiais duomenimis, šiais mokslo metais anglų, kaip pirmosios užsienio kalbos, mokosi beveik 291 tūkst. 1–12 klasių mokinių, prancūzų – 318 mokinių. Renkantis antrą užsienio kalbą, pirmenybė suteikiama vokiečių kalbai. Jos mokosi 17,8 proc., prancūzų – 7 proc. mokinių.
„Kiek geresnės tendencijos pastebimos aukštosiose mokyklose. VU Filologijos fakultete prancūzų kalbos specialistu galima tapti pasirinkus tradicines prancūzų filologijos studijas, kurios vykdomos net porą šimtų metų. O prieš gerą dešimtmetį VU taip pat atsirado galimybė iš karto studijuoti ne tik prancūzų, bet ir anglų kalbą. Lingvistinė „Anglų ir kitos užsienio kalbos (prancūzų)“ programa studentams leidžia išmokti anglų kalbą C1 lygiu, o prancūzų – B2 lygiu. Tiesiog įspūdinga matyti, kaip pradėję prancūzų kalbą nuo nulio, studentai palieka universitetą laisvai kalbėdami ir rašydami prancūziškai. O puikiai mokant dvi pagrindines Europos kalbas, atsiveria kur kas platesnės įsidarbinimo galimybės. Visiems VU studentams taip suteikiama galimybė rinktis prancūzų kalbą kaip individualiųjų studijų dalyką“, – dalijosi profesorė.
Žavisi lietuvių drąsa ginti kalbos vertybes
Globaliame pasaulyje neišvengiamai susiduriame ne tik su anglizmais, bet ir naujadarais, kuomet tarptautiniai ar kitų kalbų žodžiai sujungiami ar, pavyzdžiui, sulietuvinami, suprancūzinami – atsižvelgiant į kalbą, kurioje jie vartojami.
Tokie iššūkiai kai kuriais atvejais sukelia kalbos prižiūrėtojų pasipiktinimą ir net aktyvų pasipriešinimą dėl originalių žodžių išsaugojimo. Pasak K. Paliulienės, pavyzdžiui, lietuviams savos kalbos išsaugojimas yra itin svarbus – tai mūsų tapatybė.
Lietuviams savos kalbos išsaugojimas yra itin svarbus – tai mūsų tapatybė.
„Neseniai jūs atkakliai kovojote, kad būtų atsisakyta įtraukti x, w ir q raides, kurios dabar leidžiamos tik oficialiuose dokumentuose. Dalyvavo visi ir tai buvo didelių diskusijų objektas. Buvo gražu tai stebėti. Lietuvių poezijoje, deja, pastebėjau panašų nuskurdimą kaip ir prancūzų – tiek žodyno, tiek turinio prasme, kuris stokoja bet kokio filosofinio praplėtimo. Tai neabejotinai lemia ekranų atsiradimas ir tai, kad jaunoji karta nebesidomi knygomis, nes nebeskaito, jų kalbos žodynas skursta“, – sakė K. Donelaičio darbus į prancūzų kalbą išvertusi pašnekovė.
Ji pridūrė, kad prancūzai globalaus pasaulio keliamus iššūkius kalbai visiškai „sugeria“, nesipriešina. Kitaip nei, pavyzdžiui, prancūzai kanadiečiai, kurie, įterpdami anglišką žodį į savo kalbą, taria jį su amerikietišku akcentu, kad pabrėžtų, jog tai yra svetimas prancūzų kalbos priedas. Pastarieji, pasak jos, daug drąsiau gina prancūzų kalbos grynumą.
Nors Lietuvoje skelbiama daugiausia vertimų iš anglų kalbos, vertimai iš prancūzų kalbos užima itin svarbią vietą dar nuo tarpukario. Prancūzų rašytojai yra sukūrę nemažai kūrinių, kurie įėjo į pasaulinės literatūros lobyną, o Paryžius išlieka literatūrine Europos sostine.
Tarpukariu buvo versti: Moljeras, Stendalis, Merimė, Balzakas, Moriakas ir daugelis kitų klasikų. Sovietmečiu vertimai iš prancūzų kalbos buvo ne mažiau populiarūs, atsirado net monumentalios prancūzų literatūros kolekcijos. Šiandien Lietuvoje verčiama ne tik klasika, bet ir pati naujausia literatūra. Derėtų paminėti ir dar vieną be galo įdomų reiškinį – nemažai anksčiau verstų knygų verčiamos iš naujo, o tai iš tiesų yra nemenka prabanga tik daugiau nei porą milijonų gyventojų turinčiai tautai.
„Sakyčiau, lietuviai mokosi šios kalbos dėl kelių paskatų. Pirmoji, gan romantiška, susijusi su prancūzų kultūros trauka, žavėjimusi Paryžiumi, Prancūzija, kuri pagal joje apsilankiusių turistų skaičių užima pirmą vietą pasaulyje. Pragmatiškesnė priežastis, matyt, yra ta, kad Prancūzijoje, o taip pat Liuksemburge, Briuselyje, yra įsikūrusios svarbios Europos Sąjungos institucijos, kurioje dirba nemažai lietuvių“, – apie prancūzų kalbos pasirinkimą kalbėjo VU profesorė D. Melnikienė.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
