– Kaip atsidūrėte P.Korėjoje?
– Iš dalies Korėjoje atsidūriau atsitiktinai, iš dalies – ne visai. Rytų kraštai mane jau seniai traukė, bet tuo metu apie Rytus mes beveik nieko nežinojome. Ne tik todėl, kad Sovietų Sąjungoje gyvenome atskirti nuo pasaulio, tačiau ir pačios Rytų šalys buvo užsidariusios.
Japonija buvo pirmoji Rytų šalis, pradėjusi save eksportuoti. Apie šią šalį turėjome daugiausiai informacijos, todėl mano pirma stotele tapo būtent ji. Pradėjau studijuoti japonų kalbą, o vėliau išvykau jos tobulinti į Japoniją.
Grįžęs sužinojau, kad yra galimybė išvykti į P.Korėją mokytis korėjiečių kalbos. Tai buvo 2001–2002-ieji, ir ši šalis tuo metu buvo visiškai neatrasta žemė. Pagalvojau, kad galiu būti pirmas lietuvis, kuris išmoks korėjiečių kalbą.
Kadangi studijavau Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, po to dirbau jame, gavau stipendiją studijoms, o grįžęs po kurio laiko išvykau dar kartą – šįkart stipendija buvo skirta gilinti korėjiečių kalbos žinias daktaro laipsniui gauti.
Iš pradžių maniau, kad baigęs mokslus grįšiu į Lietuvą ir toliau dirbsiu universitete, bet pasilikau.
– Kodėl nusprendėte pasilikti?
– Svarbiausia priežastis, kodėl nenoriu grįžti į Lietuvą, yra klimatas. Kaskart, kai grįždavau iš Rytų kraštų, kuriuose ir žiemą šviečia saulė, į Lietuvą, trūkdavo ir saulės, ir šviesos. Ypač rudenį. O tai tikrai slegia.
Šiuo metu apie grįžimą į Lietuvą jau nebesvarstau. Jau esu pripratęs gyventi ten, kur gyvenu. Nežinau, kaip bus ateityje. Vienu metu galvojau, kad gal persikelti gyventi kitur, bet tas „kitur“ buvo konkrečiai Rytų Azijoje, o ne Europoje.
Žiema čia taip pat yra. Šiemet du kartus snigo, tačiau po valandos sniegas jau ištirpo. Kartais būna net dieną neigiama temperatūra, tačiau nedažnai. Vasarą būna karšta. Kai Lietuvoje skundžiamasi nepakeliamais 25 laipsnių karščiais, P.Korėjoje nuo tokios temperatūros vasara tik prasideda.
– Ar sunku išmokti korėjiečių kalbą?
– Lietuviams ją išmokti lengviau negu, pavyzdžiui, anglakalbiams ar kitiems europiečiams. Mat mes žinome, kas yra veiksmažodžių kaitymas asmenimis ir skirtingų linksnių galūnės, kurios, beje, daug paprastesnės nei lietuvių kalboje, nes kiekvienas linksnis turi vienodą galūnę visiems be išimties žodžiams.
Skirtingai nuo japonų kalbos, kurioje hieroglifai žymi skiemenis, korėjiečių abėcėlė yra raidinė. Nors ji atrodo kaip hieroglifai, iš tiesų raštas yra labai struktūrizuotas ir aiškus – raides sudaro tiesios grafinės linijos ir burbuliukai, yra labai aiškios geometrinės linijos.
Sakoma, kad korėjietiškas raštas yra vienas iš lengviausių. Yra 24 raidės, kurias išmokti galima per dvi valandas.
– Ko pasiilgstate, gyvendamas P.Korėjoje?
– Aš pats jau nelabai ko pasiilgstu. Anksčiau, kaip turbūt ir daugelis, pasiilgdavau tam tikrų maisto produktų, pavyzdžiui, varškės. Čia galima tik pasvajoti ne tik apie juodą, bet apie bet kokią duoną. Iš pieno produktų galima rasti tik atskiesto pieno, jogurtų ir ledų. Korėjiečiai valgo daug ryžių, daržovių, mėsos ir jūrų gėrybių.
– O prie kokių dalykų jums teko prisitaikyti P.Korėjoje?
– Dabar, jau tiek pagyvenus, beveik viskas atrodo natūralu. Iš pradžių mane stebino ir buvo sunku priprasti, kad, palyginti su lietuviais, taip pat ir su japonais, kurie nieko nesako tiesiai, korėjiečiai labai tiesmuki.
Nors jie taip pat turi savo mandagumo taisykles, ką galima sakyti ir ko negalima, skirtumas visgi jaučiasi.
Pavyzdžiui, kai susipažįsti su žmogumi, trečias ar net antras klausimas gali būti, kiek tau metų. Kitas stebinantis klausimas, kuris, beje, būdingas ir japonams – ar mėgsti išgerti. Korėjiečiai, tiesa, jau taip net neklausia, tai jau turbūt savaime suprantama, nes tai viena labiausiai geriančių tautų pasaulyje, jie klausia – kiek gali išgerti. Ir tai nesusiję su kvietimu į barą, tai normalus pokalbis.
Mano viršininkas netgi pats prašydavo manęs, kad sveikindamasis su juo nenusilenkčiau, nors tai toks įprastas pasisveikinimas P.Korėjoje.
Viena vertus, alkoholio vartojimas jų kultūroje turi gilias tradicijas, nes istoriškai korėjiečiai šiame regione visada garsėjo kaip mėgstanti išgerti tauta. Jie vartoja tradicinį gėrimą, kuris panašus maždaug iki 20 laipsnių atskiestą degtinę. Fiziologinė priklausomybė nuo alkoholio – čia retas dalykas. Tai susiję su kitokia nei europiečių genetika. Tačiau jie geria daug ir kitą dieną dažnai kenčia nuo pagirių. Gėrimas jiems viena iš laisvalaikio leidimo formų.
Pamatę storą žmogų, jie gali pasakyti, kad jis storas, manęs dažnai klausia, kodėl mano galva plika.
Dar vienas dalykas – chaosas. Pavyzdžiui, aš gyvenu Seulo (P.Korėjos sostinė – aut.) centre. Tai normalus maždaug Vilniaus Viršuliškių dydžio mikrorajonas. Pirmas šaligatvis jame atsirado tik šiemet ir tik vienoje gatvėje. Visur kitur ir dabar ta pačia gatve marširuoja mašinos, dviratininkai, motociklai, pėstieji, katės, šunys, kaip juokauja vienas mano draugas, trūksta tik karvių.
– Kaip apibūdintumėte vietinius gyventojus? Kokie jie žmonės?
– Viena vertus jie gana atsipalaidavę, kita vertus, dabar korėjiečiai patiria labai daug streso. Įtampos pilna visur – pradedant mokyklomis, kuriose vaikai spaudžiami rodyti gerus rezultatus, baigiant darbo aplinka.
Tiesa, įsidarbinus kompanijoje jau kaip ir nereikia kovoti, karjeros laiptais kylama automatiškai, bet tam jokiu būdu negalima niekur išsišokti, niekada dėl nieko negalima prieštarauti viršininkui, turi sėdėti darbe, kol pats viršininkas išeis iš darbo, nesvarbu, ar turi ką veikti ir kiek dabar valandų. Čia vis dar labai stipri hierarchinė struktūra.
Aš pats su tuo nesusidūriau – dirbu mažoje kompanijoje, tokiose santykiai paprastesni. Mano viršininkas netgi pats prašydavo manęs, kad sveikindamasis su juo nenusilenkčiau, nors tai toks įprastas pasisveikinimas P.Korėjoje, kad jau įaugęs į kraują. Iš tiesų jis neturi nieko bendra su hierarchija. Su ja susiję, kiek žemai nusilenki – vos ne iki žemės ar tik vos vos.
Lietuvoje sveikindamiesi mes taip pat dažnai linktelime galvą, tačiau P.Korėjoje reikia lenktis ir per juosmenį.
– Kaip jus patį pakeitė gyvenimas svečioje šalyje?
– Ko gera, pasikeitė kalbėjimo maniera. Perėmiau iš jų tiesmukumą. Bendraudamas galbūt daugiau šypsausi. Nors gatvėse korėjiečiai gali vaikščioti ir labai susiraukę, bendraudami parduotuvėse ar kur kitur visgi daug šypsosi. Jau esu pripratęs prie to, todėl Lietuvoje kartais ištinka šokas.
Iki šiol prisimenu, kaip kartą parduotuvėje kasininkė man mandagiai padėkojo už apsilankymą ir palinkėjo geros dienos tokiu tonu ir taip susiraukusi, kad pasijutau tiesiog pasiųstas į visas keturias puses. P.Korėjoje geros dienos gal ir nepalinkės, bet visada nusišypsos ir nusilenks.
Taip pat teko išmokti rašyti elektroninius laiškus. Čia negalima rašyti tiesiai šviesiai: „Laba diena, esu toks ir toks, norėčiau Jūsų paklausti to ir to.“ Kai buvau studentas, norėdamas paklausti dėstytojo, kada galėtume susitikti, tekdavo parašyti pusės puslapio laišką.
Laiškas turi būti pradėtas nuo pasiteiravimo, kaip jam sekasi. Tada reikia priminti, kad seniai nesimatėme, prisistatyti – esu toks ir toks ir rašau jums ne šiaip sau, o dėl to ir dėl to. Visa tai išdėlioti reikia ne vienu sakiniu, o atrasti kuo ilgesnes sakinių konstrukcijas. Pabaigoje palinkėti geros dienos, sveikatos ir dar apie orą užsiminti, palinkėti nesušalti ar neperkaisti, priklausomai nuo oro, o jei artėja kokios nors šventės, būtinai su jomis pasveikinti.
Mes, studentai, rengdavome lažybas, kuris dėstytojas į tokį laišką sugebės atsakyti trumpiau. Mat atsakymas galėdavo ateiti toks – rytoj penktą valandą. Nei „labas“, nei „viso gero“. Čia vėlgi pasireiškia hierarchija – dėstytojas gali sau tai leisti, studentas – ne.
Užsieniečiams dar daugiau leidžiama, nes mes čia šiek tiek „nurašomi“ – esą vis tiek niekada nesuprasime Rytų kultūros. Tačiau jeigu suklystų studentas korėjietis, į jį jau būtų žiūrima kreivai.
– P.Korėja garsėja kaip technologijų srityje labai išsivysčiusi šalis. O kiek išsivysčiusi jos visuomenė?
– Iš technologinės pusės tai labai pažengusi šalis. Ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai ją dar tik vytis ir vytis. Visur pilna naujausių technologijų, internetas visur veikia, visur viską gali susižinoti. Tačiau pati visuomenė, sakyčiau, gyvena dar dvidešimto amžiaus pradžioje, jei ne devynioliktame amžiuje.
Lyčių atskyrimas jaučiamas. Iki šiol egzistuoja moterų universitetai.
Iki šiol čia labai stiprus patriarchatas. Apie lyčių lygybę tik dabar pradedama kalbėti. Pavyzdžiui, kai vyko prezidento rinkimai Amerikoje, vienas mano draugas, vyresnis už mane vos septyneriais metais, pareiškė, kad jis nusiteikęs prieš Hillary Clinton, nes ji moteris, o kokia lyderė iš moters neva gali būti, bet kadangi Donaldas Trumpas – blogesnis pasirinkimas, jis renkasi H.Clinton.
P.Korėjoje 2013 m. taip pat prezidente tapo moteris, bet ji buvo nuversta dėl korupcijos skandalo. Moderniau mąstantys žmonės dėl šio korupcijos skandalo labai apgailestauja, nes jie supranta, kad dabar žmonės dar ilgai nerinks į šį postą moters ir į valdžią prasibrauti kitai moteriai po visų šių skandalų bus dar sunkiau.
Apskritai moteriai čia sunku prasibrauti į aukštesnį socialinį sluoksnį, ką jau kalbėti apie valdžią. Lyčių nelygybė jaučiama net paprastame bendravime. Vyresnės kartos moteris apskritai turi žinoti „savo vietą“, jaunesnėje kartoje jau nėra tai taip akivaizdu, bet lyčių atskyrimas jaučiamas. Iki šiol egzistuoja moterų universitetai.
Taip pat dar pakankamai daug yra atskirų mergaičių ir berniukų gimnazijų. Vienas mano bendraamžis draugas kaip tik lankė tokią berniukų gimnaziją ir, pradėjęs mokytis mišriame universitete, susidūrė su sunkumais, nes nežinojo, kaip bendrauti su merginomis.
Kita vertus, dabar jau reta šeima gali sau leisti, kad moteris nedirbtų, nes pragyvenimas brangsta, o atlyginimai tiek nekyla, kiek norėtųsi. Taigi netgi tos moterys, kurios nenorėtų siekti karjeros ir mieliau liktų namuose, dažnai priverstos dirbti.
– Kaip iš šalies matote Lietuvą ir kaip jaučiatės atvykęs?
– Kai buvau Lietuvoje paskutinį kartą, į akis krito, kad visur labai tvarkoma aplinka, o pati atmosfera gatvėse iš tiesų nelabai skiriasi nuo P.Korėjos.
Turiu pripažinti, kad Lietuva taip pasikeitusi ir sparčiai keičiasi toliau, kad kiekvieną kartą atvykdamas nusiteikiu, jog grįžtu ne į tą šalį, kurioje gimiau ir užaugau, bet į kažkokią užsienio šalį. Taip man paprasčiau prisitaikyti nei bandyti prisiminti senus laikus, kurių jau seniai nebėra.
Kartais paduodu žmogui gaublį, kad surastų Lietuvą. Pastebėjau, kad pradeda nuo Afrikos, tada pereina prie Pietų ir Šiaurės Amerikos. Labai nustemba radęs ją Europoje.
– Ar teko sutikti korėjiečių, kurie žinojo, kur yra Lietuva?
– Sutikau ir tokių, kurie yra buvę Lietuvoje, turi joje pažįstamų. Aišku, dabar korėjiečiai daug keliauja, apie Lietuvą buvo parodytos kelios dokumentinės laidos, bet anksčiau daug kas Lietuvos pavadinimą išgirsdavo pirmą kartą. Ir dabar vis dar tenka paaiškinti ne tik tai, kas yra Lietuva, bet ir kur ji yra.
Kartais paduodu žmogui gaublį, kad surastų Lietuvą. Pastebėjau, kad pradeda nuo Afrikos, tada pereina prie Pietų ir Šiaurės Amerikos, ištyrinėja visas salas aplink Australiją, Azijos neliečia, nes visgi ją šiek tiek pažįsta, o tuomet nusprendžia paieškoti Lietuvos Europoje ir labai nustemba ją čia atradęs.
– Ar korėjiečiai lengvai įsileidžia svetimšalius? Turite tarp jų draugų?
– Pagal korėjietiškus standartus draugų turiu. Jie pačią draugystę supranta kitaip nei mes. Žodžio „draugas“ vertimas į korėjiečių kalbą reiškia „vienmetis“. Jeigu tavo draugas, europiečių supratimu, už tave kad ir metais vyresnis, jis vadinamas vyresniuoju broliu ar vyresniąja seserimi.
Norint pabrėžti giminystę, prie šio termino pridedamas epitetas „tikras“, t. y. „tikras vyresnysis brolis“. Gali būti „pažįstamas vyresnysis brolis“ arba „labai artimas vyresnysis brolis“. Gal dėl to jie susipažinę klausia tavo amžiaus, nes nuo to priklauso, kaip į tave kreipsis.
Jei žmogus už tave vyresnis, net jeigu tau labai artimas, niekada nesakysi jam „tu“. Galima klausti „kur eini?“, bet negalima sakyti „kur tu eini?“ Tiesiog nevartojamas įvardis „tu“.
Taip pat į vyresnį draugą negalima kreiptis tiesiog vardu, turi kreiptis „vyresnysis broli, vyresnioji sesuo“. Taigi draugystė egzistuoja, bet ji įstatyta į tam tikrus formalius rėmus.
