2008 m. rugpjūčio 7 d. Sakartvelo teritorijoje nugriaudėjo sprogimai – Rusijos remiami Pietų Osetijos separatistai artilerijos ugnimi apšaudė kartvelų kaimus. Atsakydama į išpuolį, Sakartvelo kariuomenė pradėjo puolimą ir užėmė autonominio regiono sostinę Cchinvalį. Maskva apkaltino Sakartvelą agresija prieš Pietų Osetiją ir genocidu.
Kitą dieną iš anksto parengtos Rusijos pajėgos įsiveržė į Sakartvelo teritoriją. Karinio konflikto metu Rusija neva padėjo Pietų Osetijos separatistams atsiskirti nuo Sakartvelo ir sukurti savo valstybę. Maskva okupaciją pavadino „taikos palaikymo operacija“.
Karas truko nevisą savaitę ir baigėsi Rusijos pergale. Vėliau Maskva pripažino nepriklausoma valstybe Pietų Osetiją, tačiau osetinų separatistai nepriklausomybės negavo – Kremlius įgijo šio Sakartvelo regiono kontrolę, įrengė čia savo karines bazes. O čia gyvenusiems kartvelams liepė rinktis – palikti savo namus ir išvykti į laisvą Sakartvelą ar likti okupuotoje žemėje ir priimti okupanto pilietybę.
Tūkstančiai kartvelų pasitraukė, o likusieji privalėjo pasus pasikeisti į Pietų Osetijos, tačiau rusai, žadėdami didesnes pensijas, daugelį okupuotoje žemėje likusių kartvelų įkalbėjo priimti Rusijos pilietybę.
Dabar šiame Sakartvelo regione parduotuvėse žmonės atsiskaito rubliais, mokyklose vaikai mokomi rusų ir osetinų kalbomis. Sakartvelo institucijos nurodo, kad net 90 proc. separatistinės teritorijos biudžeto sudaro Kremliaus dotacijos.
2008 m. konfliktas ne tik pražudė kelis šimtus žmonių, kelis šimtus tūkstančių privertė palikti namus, bet ir įtraukė Sakartvelą į užšaldytą konfliktą, kurio pabaigos nematyti ir dabar – po 14 metų.
Pasienyje jau daugiau nei dešimtmetį nevyksta aktyvios kovos, tačiau vietiniai teigia, kad vis dar tvyro didelė įtampa. Kaimuose apstu istorijų, kaip priartėjusius prie demarkacinės linijos kartvelus pagrobia rusų kariai ir uždaro į areštines. Negana to, Rusija kelis kartus per metus nežymiai perkelia sieną į Sakartvelo teritoriją, taip pamažu plėsdama okupuotas teritorijas.
Šiuo metu Rusija yra okupavusi 20 proc. Sakartvelo – Pietų Osetiją (2008 m.) ir Abchaziją (1993 m.).
Merdėjantys kaimai
Daugelis didmiesčiuose gyvenančių kartvelų teigia, kad negali važiuoti prie okupuotų teritorijų, neva tai jiems primena siaubingus 2008 m. išgyvenimus. Tačiau vietinių gyvenimas pasienyje nesustojo, kaimuose, esančiuose vos keliasdešimt metrų nuo spygliuotos vielos, juosiančios okupuotą teritoriją, vis dar vyksta gyvenimas, tiesa – visai kitoks nei prieš karą.
Cchinvalyje prieš karą gyveno daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Dabar vedantis į okupuotą miestą greitkelis tuščias. Šalia demarkacijos linijos esantys kaimai pustuščiai – kas antras namas apleistas, mokyklos ir parduotuvės jau daugiau nei dešimtmetį stūkso užkaltais langais. Kai kuriose kaimų gatvėse taip užaugusi žolė, kad jos pavirtusios į pievas.
Vietiniai šypsosi ir teigia, jog kaimai kadaise buvo visai kitokie. Gyvi – pilni vaikų ir jaunimo.
74 metų Giorgi ir Eteri gyvena Ergneti kaime, jų namas stovi vos 100 metrų nuo okupacinės linijos. Apie kadais vykusį karą porai primena iš kiemo matoma okupantų tvora. „Atrodo, dar visai neseniai važiuodavome ten apsipirkti, vaikai į mokyklą ėjo, o dabar tikriausiai į Cchinvalį niekada nenuvažiuosime“, – kalbėjo moteris.
Senjorų namai per karą buvo susprogdinti, todėl šiuo metu šeima gyvena nedideliame name, kurį savivaldybė pastatė už Europos Sąjungos skirtą paramą.
Eteri ir Giorgi kieme stovi dar vienas namas – didelis, trijų aukštų, papuoštas ornamentais, su terasa. Tai sutuoktinių vaikų namai. Prieš karą namą vaikai pasistatė, svajodami apie ateitį šiame kaime, galvodami, kad Giorgi ir Eteri padės auginti savo šešis anūkus. Tačiau po karo, dėl darbo regione trūkumo, vaikai išvyko gyventi į kitus Sakartvelo miestus.
„Mūsų gyvenimas nebus toks pat, koks buvo. Viskas pasikeitė, anksčiau kaime buvo daug vaikų, eidavai per gatvę ir girdėdavai, kaip kiemuose žaidžia, o dabar jau 14 metų labai tylu, dabar tai tarsi miręs kaimas. Tokioje atmosferoje nesugebėjo kiekvienas gyventi, kad ir kaip mylėjo savo namus. Visi gyvenantys šiame kaime yra susitaikę su situacija, o tie, kurie taip ir nesusitaikė – paliko namus ir išvažiavo gyventi į kitus miestus“, – dalinosi Giorgi.
O kodėl jūs čia likot ir neišvykot su savo vaikais kurti ateities kitur?
,,Kur mes turėtumėm eiti? Čia mūsų namai. Jeigu niekas čia negyvens, rusai vis perkels tvorą ir galiausiai gyvens mūsų namuose. Be to, parduoti turto šiose vietose neįmanoma, niekas čia nenori gyventi“, – liūdnai atviravo kartvelas.
Giorgi pasakoja, kad kiekvieną kartą, kai Rusijos kariai dalyvauja pratybose Pietų Osetijoje, kaime girdisi artilerija. Nuo sprogimų atgarsių namuose įskyla tinkas, iš sienų byra smulkūs akmenys.
Atėję rusai vogė karves ir traktorius
Giorgi ir Eteri karą prisimena, lyg jis būtų vykęs dar pernai – pora teigia, kad tokių išgyvenimų neįmanoma pamiršti, jie itin ryškiai įsirėžia atmintyje.
,,Kaimas nuolatos buvo apšaudomas, jį buvo užėmę rusų kariai, todėl dažnu atveju jie apsistodavo vietinių namuose, mokyklose, vaikščiojo visur su ginklais, gąsdindavo, atimdavo maistą. Todėl su kitais kaimo gyventojais pabėgom. Turėjom didelį traktorių – sėdome ant jo ir išvažiavome. Pasiėmėm tik kelis indus ir televizorių, daugiau nieko“, – pasakojo Eteri.
Kai grįžo į gimtąjį kaimą, senjorai rado savo namus nusiaubtus, buvo pavogta viskas, kas vertinga – automobilis, auksas, maisto atsargos – Eteri daryti maisto konservai, marinuotos daržovės, naminio vyno ir čačos atsargos.
Karas Ukrainoje Giorgi ir Eteri primena ir jų šalies politinę situaciją. ,,Tik Dievas žino, kas bus ateityje – ar jie nuspręs vėl kariauti su mumis. Aš labai bijau, labai labai. Aš noriu gyventi, noriu taikiai gyventi. Jei jie ateis vėl su ginklais – ką mums daryti? Mes maži, jie dideli. Jei tik Rusija norėtų mes būtume jų“, – pasakodama graudinosi senolė.
,,Praradome jaunystę ir šeimos žemes“
Ergneti kaimo centre gyvena netoliese esančios mokyklos mokytoja Nino. Kartvelės vyras išvykęs užsidirbti į užsienį, todėl moteris gyvena viena su dukra Mariam.
Nino ir iš Tbilisio atvykusi jos sesė Natalija itin ryškiai prisimena rusų karius savo gimtajame kaime. „Kai viskas prasidėjo mano sesuo buvo nėščia, tai buvo nežmoniškas stresas, nuolatinė baimė – todėl vaikas gimė su tam tikrais sutrikimais, kurie lydi mūsų šeimą ir dabar. Daugelis žmonių po karo taip ir negrįžo į kaimą. Grįžti buvo sunku, visi namai buvo išniekinti. Dėl to šiuo metu kaimas yra pusiau apleistas, mažai kas turėjo drąsos grįžti ir gyventi vėl čia“, – pasakoja Ergneti kaimo gyventoja.
Sesuo Natalija priduria: „Jaunystės mes neturėjome, karas iš mūsų tai atėmė. Mes su sese užaugome kituose namuose šiame kaime, ten gyveno visa mūsų šeima. Tačiau sugrįžusi į kaimą pas sesę, neinu į tuos namus, stengiuosi būti pas ją. Ten man labai sunku – mes turėjom nuostabų gyvenimą, namai ir kaimas klestėjo, o dabar ten nuėjus prisimenu tik karą – kaip slėpėmės rūsyje ir galiausiai viską palikę pabėgome.“
Abi seserys teigė, kad jų šeima prieš karą gyveno gerai – ūkininkavo, turėjo daug žemės bei didelius ir erdvius namus su sodu, tačiau po karo gimtieji namai stovi pustuščiame kaime, o šeimos žemės dabar yra okupuotoje teritorijoje.
,,Gal dabar ir negalite patikėti, bet šis regionas buvo labai turtingas tiek darbais, tiek gamta, tiek žmonėmis. Tačiau po karo nieko neliko. Nepaisant visko, esame laimingi, kad čia pasilikome – dėl mūsų šeimos drąsos jaučiuosi laiminga, juk čia mūsų namai“, – šypsojosi Nino.
Ergneti kaime prieš karą gyveno daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių, šiuo metu gyvena vos kelios dešimtys šeimų.
,,Humanitarinė pagalba nesugrąžino prarastų žemių“
Nino ir Natalija teigia, kad nuo to laiko, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje, moterys nuolatos žiūri žinias ir seka įvykius šioje šalyje.
„Jaučiuosi, kad Ukraina yra lyg mano šalis. Kai karas prasidėjo, nuolatos jaučiamės siaubingai, dažnai verkiam, skaudą širdį dėl visų nekaltų žmonių. Tačiau kartu baisu ir dėl savęs – mes labai arti“, – sako Natalija ir priduria, jog jaučiasi taip, lyg žiūrėtų per žinias į savo šalies praeitį bei ateitį.
Daugelis kartvelų bijo, jog po karo Ukrainoje kitas Rusijos taikinys bus Sakartvelas. Jeigu Rusija nuspręstų okupuoti Kaukazo šalį, kalbinti Ergneti gyventojai teigė, jog nesigintų.
,,Ukrainoje yra daug daugiau žmonių, šalis turi didelę populiaciją, mūsų yra labai mažai, mes negalėtumėme kariauti. 2008 m. mums niekas nepadėjo, tik taikos misijas siuntė ir humanitarinę pagalbą. Tai nesugrąžino mūsų žemės. Jeigu karas bus – mes būsime vieni“, – liūdnai dalijosi savo mintimis Nino.
„Okupantai atvažiuoja pas mus atostogauti“
Ergneti kaimo gyventojai nuogąstavo, kiek daug rusų po 2008 m. vykusio karo vis dar atvažiuoja į Sakartvelą atostogauti. Karui Ukrainoje prasidėjus, šalis neįvedė jokių sankcijų Rusijai, todėl jau pusę metų į šalį ne tik atvažiuoja turistai, bet ir plūsta rusai, kurie bėga nuo galimų neramumų bei privalomosios karo tarnybos savo šalyje.
„Mes Rusija daugiau niekada nebepasitikėsime. Aš nenoriu rusų savo šalyje. Jie vis dar atvažiuoja čia atostogų, restoranuose skaniai valgo ir garsiai juokauja rusiškai. Mes to nenorime. Tegul važiuoja namo. Jie negerbė ir negerbia mūsų. Man labai gaila, kad mes to neuždraudžiame“, – valdžios sprendimais skundėsi Natalija.
Kita sesuo Nino teigia, kad dauguma Sakartvelo gyventojų norėtų, jog šalis prisijungtų prie Europos Sąjungos, tačiau kol kas tai laiko tolima svajone.
„Mes svajojame apie Europos Sąjungą, bet su dabartine valdžia tai yra neįmanoma. Jeigu vėl žengsime stiprius žingsnius, jie gali pulti, bijome labai. Svajojame, kad Sakartvelas klestėtų, tam tikriausiai šalis turi nebijoti, bet kartu mes žinome, kad jeigu mus užpuls, mums niekas nepadės“, – svarstė kartvelė.
Prieš 10 metų Sakartvelui buvo pažadėta narystė keletos Europos Sąjungos šalių prezidentų, tarp jų – ir Valdo Adamkaus.
Tačiau šių metų birželį, kai Ukrainai ir Moldovai buvo suteiktas ES kandidatės statusas, Sakartvelui ES lyderiai nutarė suteikti tik „europinę perspektyvą“, tvirtindami, kad valstybei reikės atlikti tam tikrus žingsnius prieš oficialiai tampant kandidate į Bendriją.
Europos Vadovų Taryba Tbilisiui iškėlė keletą sąlygų – politinės poliarizacijos problemos išsprendimas, „deoligarchizacijos“ įgyvendinimas ir teismų nepriklausomumo užtikrinimas.
Po Europos Sąjungos neigiamo sprendimo dešimtys tūkstančių protestuotojų keletą savaičių sostinėje susiburdavo į protestus, kuriuose reikalavo vyriausybės atsistatydinimo.