Buvo sunku rasti pirmą darbą
Sėsti prie vilkiko vairo prieš ketverius metus Justiną pastūmėjo jos partneris, kuris pirmas išsilaikė teises. Tuomet pora pagalvojo, kad, jei mergina taip pat tai padarytų, galėtų kartu vykti į reisus.
„Man vilkikas nebuvo nematytas dalykas – mano tėtis buvo vairuotojas ir aš, būdama maža, esu kartu su juo važiavusi į reisą, – pasakoja J.Remeikaitė. – Kadangi draugas išsilaikė teises, pagalvojau, kodėl gi nepabandžius ir man.“
Būtent Justinos tėtis džiugiausiai sutiko žinią, kad dukra bus vilkiko vairuotoja. Dar dabar, kaip mergina pasakoja, jis, kalbėdamas su savo bičiuliais, vis tuo pasigiria.
„Aplinkiniai klausė, ar sugebėsiu, kam man to reikia. Užimtumo tarnyboje, per kurią išsilaikiau teises, darbuotojos sakė, kad nesugebėsiu, jog gerai pagalvočiau. Jos turbūt manė, kad man nepasiseks“, – prisimena J.Remeikaitė.
Vis dėlto Justina greitai įrodė, kad žmonių kalbos buvo neteisingos – jai vairuotojo pažymėjimą pavyko gauti iš antro karto, o ir kur kas didesnė transporto priemonė nesukėlė nepatogumų ar baimės.
„Pirmą kartą koją pakišo stresas – drebėjo visas kūnas. Po to pasiėmiau papildomų pamokų ir išlaikiau, – sako J.Remeikaitė. – Galbūt man į kraują yra įaugęs vairavimas – nuo mažens norėjau greičiau gauti vairuotojo pažymėjimą. Labai patikdavo vairuoti. Kai jau įsėdau į vilkiką, buvo tiesiog įdomu, nors iš pradžių jaučiausi nedrąsiai važiuodama didesniu greičiu.“
Aplinkiniai klausė, ar sugebėsiu, kam man to reikia.
Pradėjusi važiuoti vilkiku, Justina iš karto pasijautė savo rogėse. Tik gebėjimą vairuoti įrodyti kitiems buvo ne taip lengva – kaip mergina pasakoja, norint rasti pirmą darbą, reikėjo gerokai pavargti.
