Prof. E.Laurinaitis – apie lietuvišką baimę siekiant pokyčių gyvenime: „Bijoma – ką žmonės pasakys“

Šiandien jau įprasta savęs pažinimo, norimų pokyčių įgyvendinimo praktika psichoterapeuto kabinete dar neseniai Lietuvoje buvo puoselėjama tik nedidelės grupės medicinos studentų. Dabar jau gerai žinomas, visų gerbiamas profesorius Eugenijus Laurinaitis tuo metu buvo vienas jų – psichoterapijos pionierių.
Prof. Eugenijus Laurinaitis
Prof. Eugenijus Laurinaitis / PIN laidos stop kadras

Viešėdamas laidoje „Pradėk iš naujo“ profesorius žmogaus gyvenimo pokyčių temą kartu su laidos vedėju Aurimu Mikalausku plėtojo ne tik iš psichologinės, bet, kiek tai leido jo profesijos diktuojamos ribos, ir iš asmeninės perspektyvos. Atsakydamas į klausimą, ką iš tiesų mūsų gyvenime reiškia pokytis, prof. E.Laurinaitis paminėjo ir neišvengiamą kainą, kurią vienaip ar kitaip sumokame priimdami (ar nepriimdami) savo gyvenimo sprendimus.

Vis dėlto pokyčių vairas visuomet – mūsų pačių rankose: „Psichoterapeutai nedalija patarimų, jie ieško su žmogumi atsakymų į jo klausimus, – kalbėjo prof. E.Laurinaitis. – Visi turim tik vieną žmogų, kurį galim keisti – patį save.“

PIN laidos stop kadras/Aurimas Mikalauskas ir prof. Eugenijus Laurinaitis
PIN laidos stop kadras/Aurimas Mikalauskas ir prof. Eugenijus Laurinaitis

Eugenijus Laurinaitis: Aš visai nesiruošiu būti savo paciento draugas. Aš esu jo pakeleivis tam sunkiam kely nuo taško A, kuriame jis pas mane atėjo ir kuriame jam negerai, iki taško B, kurį jis nori pasiekti šitos kelionės pabaigoj ir kur jam, jis tikisi, bus gerai. Aš esu jo pakeleivis, kuris padeda eiti šitą kelią, bet aš nesu jo draugas. Nes draugas iš karto duoda tam tikrų apribojimų – jeigu esu draugas, aš nesakysiu tau netaktiškų dalykų, nepasakosiu tau apie tavo nemalonias charakterio savybes, gailėdamasis tavęs nerodysiu tau tavo klaidų. Jei tai darau, tuomet viskas – aš nustojau būti psichoterapeutu.

Mano pagrindinis uždavinys – parodyti žmogui apie jį kiek galima daugiau tokių dalykų, kuriuos jam reikia keisti. Psichoterapija yra paciento keitimosi procesas. Ir aš esu kaip veidrodis, kuris padeda jam suprasti, ką jis daro, kai jis pats tų savo pusių nemato, nesuvokia, nesugauna priežasties ir pasekmės ryšio. Čia yra mano objektyvumo matas. Jeigu aš tampu draugu, aš prarandu objektyvumą.

Aurimas Mikalauskas: Esu pastebėjęs, kad bendraujant su žmonėmis, jei tu žengi pirmą žingsnį ir atsiveri, papasakoji kažkokią sunkesnę istoriją iš savo gyvenimo, susijusią su tuo, apie ką kitas žmogus kalba, jam tada yra žymiai lengviau atsiverti.

E.L.: Absoliučiai taip, visai nesiginčiju. Bet problema ta, kad tada tai pasidaro tikrai draugiškas pokalbis, kuriame abudu suartėja ir tampa svarbūs vienas kitam galbūt visam likusiam gyvenimui. Mano uždavinys yra gerokai kitoks: psichoterapeuto tikslas – pasidaryti nebereikalingam. Kad pacientas galėtų iš mano kabineto išeiti savom kojom ir savais batais, ir nebegrįžti pas mane. Mano uždavinys yra padaryti pacientą nepriklausomą nuo manęs.

Mano uždavinys yra padaryti pacientą nepriklausomą nuo manęs.

Jei mes įeinam į draugystes, tai aš turėčiau šimtus draugų. O kitas dalykas, tada tai nustoja būti darbu, tai tampa draugavimu ir pasidaro visiškai nebeaišku, kas kam už tai turi mokėti. O aš manau, kad vis dėlto psichoterapija yra darbas – labai specializuotas ir labai sunkus – ir su tuo darbu reikia mokėti dorotis išlaikant ribas. Labai svarbus dalykas – neperžengti tam tikrų ribų, už kurių darbas baigiasi.

(…)

A.M.: „TedX Vilnius“ (kurio tema buvo, regis, Ateitis – mūsų) pranešime jūs pasidalijote mintimi, kad mūsų gyvenimą, ateitį nulemia pirmi 12 mūsų gyvenimo mėnesių.

E.L.: Ne visą ateitį, bet saugumo jausmą šiame pasaulyje iš tikrųjų nulemia pirmieji gyvenimo metai. Todėl, kad kūdikis tuo metu neturi jokių nuosavų gebėjimų sau užtikrinti saugumą. Ir jam jį privalo užtikrinti patys artimiausi žmonės, visų pirma – mama, arba kažkas kitas, kuris prisiima šitą globėjo rolę.

Ir jeigu to saugumo vaikas negauna – o negauna dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, pati mama išaugo nesaugi, nes jos mama buvo nesaugi ir tai eina per kartas – tai šitas žmogutis iš tikrųjų toliau eina į pasaulį visų pirma saugodamasis. Ne ieškodamas kažkokio ryšio, ne drįsdamas kažką bandyti, ne ieškodamas atsakymų į savo klausimus, o žiūrėdamas, ar nebus blogai. Todėl tie pirmieji gyvenimo metai yra išskirtinai svarbūs visam likusiam mūsų gyvenimui.

Saugumo jausmą šiame pasaulyje iš tikrųjų nulemia pirmieji gyvenimo metai.

Nes tai metai, kai aš nemokėjau kalbos, kai nesupratau žodžių, o tik jutau melodiją ir intonacijas mūsų kalbos – todėl kalbėtis apie tą nesaugumą yra labai mažai prasmės, nes jis nėra žodinis. Jis yra įsikūnijęs mano kūno savijautoje. Ir todėl dirbti su ta pirmųjų metų patirtimi yra sunkiausia, jeigu išvis įmanoma.

A.M.: Jūs esate ir Lietuvos hipnozės asociacijos steigėjas, tad dabar kilo toks klausimas: ar mes galime prisiminti tuos pirmuosius 12 savo gyvenimo mėnesių kažkuria prasme?

E.L.: Iš tikrųjų nelabai. Pirmieji 4 mūsų gyvenimo metai yra išsaugoti mūsų nesąmoningos atminties smegenų dalyje. Ir jeigu mes iš ten kažką prisimenam, dažniausiai tai tik nuotrupas kažkokių garsų, kvapų, skonių, spalvų, bet iš tiesų tokių įvykio-pasekmės grandinės prisiminimų iš ten mes neištrauksime.

A.M.: O kaip galime žinoti, ar mums iš tikrųjų sukūrė tą saugumo jausmą? Galbūt tik iš kažkokių simptomų ateityje?

E.L.: Na, pradėkim nuo to, kaip aš šiandien jaučiuosi šitame pasaulyje. Aš atsinešiau arba neatsinešiau to saugumo jausmo iš tų laikų ir neturėjau galimybės jo modifikuoti. Jeigu aš šiandien jaučiuosi saugus, drąsus pradėti naujus projektus arba daryti dalykus, kurių dar niekad nemokėjau, tai įrodo, kad aš esu pakankamai saugus šitame pasaulyje. Tai yra mūsų pirmųjų gyvenimo metų pasekmės, įrodančios, kas buvo per pirmus ketverius metus.

A.M.: Ar mes galime tą saugumo jausmą susigrąžinti, jei jis nebuvo suteiktas?

E.L.: Labai sunkiai, jeigu apskritai. Labai sunkiai. Tiesa, tokių žmonių procentas nėra labai didelis – 15–20 proc. Bet pagalvojus statistikos mastais, tai yra didelė žmonių grupė, kurie gyvena nesaugų gyvenimą šitame pasaulyje.

(…)

Jeigu grįžtame prie psichoterapijos apibrėžimo, kad pokytis – paciento keitimosi procesas, tai žmogaus pokytis paveikia ir kitus. O jie gi nėjo pas psichoterapeutą, jie gi nežadėjo keistis, visai nesiderėjo, kad jų šis brangus artimas žmogus pasidarys kitoks. Todėl ir atsiranda protestas, nesutikimas, nenoras priimti pokyčio. Ir tam, kuris keičiasi, kuris nori kitokio savo gyvenimo, tai yra sunku.

A.M.: Ką daryti? Nuo ko pradėti?

E.L.: Na, pradėti nuo keitimosi, nėr kur dėtis! Jeigu aš noriu, kad pasikeistų mano gyvenimas, aš turiu keistis pats. O kas jau man padės arba nepadės – reikia ieškoti, reikia žiūrėti, kalbėtis, aiškinti žmonėms.

A.M.: Čia kyla dar vienas svarbus – ribų – klausimas: kaip išmokti pradėti brėžti ribas? Pvz., tokiems 30–40 metų „paaugliams“, apie kuriuos pasakojote, kurie niekada juos auginančiai mamai nėra pasakę „ne“. Kokie tie pirmieji žingsniai?

E.L.: Jūs pats labai aiškiai pasakėte: pradėti sakyti „ne“. „Ne, aš ne toks, kaip tu sakai. Ir aš ne to noriu, ką tu man sakai.“ (…)

Jei grįžtam prie šitų „paauglių“, tai pirmas dalykas yra supratimas, kad jie turi išmokti sakyti „ne“. Ir suvokti – tai yra labai svarbu – kad už tai reikės sumokėti. Kad tai nėra nemokama. O tai reiškia, kad tas, kuris mokosi sakyti „ne“, turi išmokti priimti atsakomybę už savo sprendimą.

Mes apskritai visą gyvenimą gyvename priimdami sprendimus. Gyvenimas visą laiką mums užduoda klausimus arba sukuria situacijas, kur kažką reikia spręsti. Ir visi sprendimai turi pasekmes. Nes iš tikrųjų viskas, ką mes darom, yra nukreipta į ateitį, ne į praeitį. Mes darom tam, kad būtų kažkas – tai, ko aš noriu.

O tai reiškia, kad aš šiandien darau sprendimus dėl ateities. Ir toj ateity kažkas iš manęs paprašys susimokėti už mano sprendimą. Simboliškai susimokėti, bet labai įvairiom formom. Tai reiškia, kad aš turiu mokytis priimti tą kainą. Suvokti, kad iš tikrųjų nemokamų pietų nebūna.

A.M.: Šiuo atveju, brėždamas ribą tu gauni pasirinkimo laisvę, už kurią galbūt susimoki santykiu.

E.L.: Taip. Arba santykių pakitimu.

(…)

A.M.: Jūs psichoterapijoje esate jau labai ilgai.

E.L.: Paskaičiuokim, nuo 1978 m. iki šiandien – 45 metai.

PIN laidos stop kadras/Prof. Eugenijus Laurinaitis
PIN laidos stop kadras/Prof. Eugenijus Laurinaitis

A.M.: Kaip jums pavyksta išlaikyti susidomėjimą? Jūs iki šiol degate šia tema. Kiek kalbate ta tema, rašote straipsnius – jūs šioje temoje esate labai gyvas. Po 45 metų man tai atrodo nerealu – kaip, kas padeda išlaikyti tą susidomėjimą?

E.L.: Atsakymas yra labai paprastas – pacientai. Kiekvienas yra kitoks. Kiekvienas iš jų yra savo biografijos rezultatas. Ir šiandien jis yra toks, kokį jį sukūrė jo istorija. O kiekvieno žmogaus istorija yra kitokia. Ir kiekvienų, atrodytų, tokių pačių simptomų priežastys yra kitokios. Todėl aš kiekvieną kartą turiu paslaptį, enigmą. Aš turiu ją spręsti. Tai avantiūra ir pacientui, ir man.

Kaip sakė vienas garsus psichoanalitikas, pirmas paciento ir psichoanalitiko susitikimas – dviejų išsigandusių žmonių susitikimas viename kambaryje. Tai dalykas, kuris veža, iš tikrųjų – avantiūra ir naujumas čia yra garantuotas visada. Ir tai yra dalykai, kurie man labai svarbūs.

(…)

A.M.: Kalbant apie terapeutus, jų užimtumas dabar labai didelis. [E.L.: Tikrai taip.] Turime begalę knygų, audioknygų „Audiotekoje“ psichologijos temomis. Ką jūs apie tai galvojate? Apie žmogaus, kuris turėdamas tokių klausimų pradeda užsiiminėti saviugda ir pradeda nuo knygų. Ar tai yra geras kelias?

E.L.: Žiūrint, kaip žmogus tas knygas skaito. Jei jis skaito kaip receptus jo gyvenimo keitimui ir tikrai ima ir daro, tai kažkas keičiasi ir kažkas bus. O jeigu jis skaito jas kaip informacijos šaltinį, na, tai jis sužino daugiau, bet nieko nepadaręs jis neturės jokio rezultato. Niekas nepasikeis. Nuo žinojimo mūsų gyvenimas nesikeičia, mūsų gyvenimas keičiasi nuo elgesio keitimo. Kai aš pradedu kitaip gyventi savo gyvenimą, tada jis keičiasi.

(…)

Nuo žinojimo mūsų gyvenimas nesikeičia, mūsų gyvenimas keičiasi nuo elgesio keitimo.

A.M.: Pasikalbėkime apie baimes. Grįžkime prie žmogaus, kuris norėtų pasikeisti, pradėti kažką savo gyvenime keisti: dažnai čia atsitrenkiama į krūvą baimių. Viena dažniausių yra, kad aš jau pabandžiau ir man nepavyko – antrąkart jau tikrai nenorėsiu bandyti. Atsiranda blokas. Su kokiomis baimėmis pokyčio procese susiduria jūsų klientai?

E.L.: Nėra universalių baimių – jos gali būti labai skirtingos. Bet viena labai lietuviška baimė: „Ką žmonės pasakys? Jeigu aš taip gerai turiu ir staiga spjaunu ir nueinu visai kitur – tai koks aš atrodysiu kitiems?“ Labai kaimiška baimė, sakykim drąsiai, bet labai dažna.

Kita labai dažna baimė: „O jeigu nepasiseks?“ Ir čia jau yra visai kitas aspektas, todėl, kad kas yra pasisekimo kriterijus, tai labai didelis klausimas. Labai dažnai žmonės pasisekimu laiko tik idealų rezultatą. Jiems reikia ne 100 proc., o 120 proc. Kai realybė yra žymiai paprastesnė. Jeigu mes pasiekiam daugiau kaip 50 proc., tai reikia džiaugtis – nes gyvenimas mums pasiūlė ne pusę stiklinės, o daugiau vandens negu pusę.

Jeigu žiūrėtume dar į žmonių atsinešamas baimes, būna, kad net jeigu kažkiek ir pasiseks, tai neatitiks mano svajonių. Čia grįžtam prie to, ko žmogus yra prisisvajojęs apie savo galimybes. Apie savo ateitį, būsimą užsiėmimą, darbą. (…) Pacientas iš tikrųjų nori daryti labai aiškų, konkretų darbą, jis tam turi ir pakankamos kvalifikacijos, bet jis bijo, kad jis neatitiks užsakovų lūkesčių, kad jis nebus idealus to darbo meistras.

Iš tikrųjų mes visi darom klaidas ir pagrindinis dalykas yra nebijoti jų daryti, o mokėti jas taisyti.

O čia grįžtam prie dar vienos baimės, kad mes stengiamės atspėti, ką kiti pagalvos. Jau ne tik ką žmonės pasakys, bet ir ką pagalvos apie mano darbo kokybę. Vėlgi – „aš turėčiau būti tobulas“! Tai yra iliuzijos, kurios gadina mūsų gyvenimą.

Iš tikrųjų mes visi darom klaidas ir pagrindinis dalykas yra nebijoti jų daryti, o mokėti jas taisyti. Klaidos yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis. Ir jos gali būti pataisytos. Tai nėra nuodėmė, už kurią reikia tik atgailauti gulint kryžium ant žemės. Tai yra kažkas, ką galima pataisyti. Tai, ką aš padariau ir tai ne visai gerai veikia, aš galiu pataisyti, kad veiktų geriau. Arba galiu paaiškinti, kad su šiais komponentais tai neveiks geriau. Klaidų neįmanoma išvengti – jos yra kiekvieno gyvo žmogaus natūralus palydovas.

A.M.: Dvi pirmos baimės, kurias paminėjote, yra skirtingos, bet tikrai labai dažnai girdimos: ką žmonės pasakys? Ir ką žmonės pasakys, kai aš pabandysiu ir man nepavyks? Kaip pats su tuo susitaikysiu, jeigu nepavyks?

Tad kaip susitaikyti su tomis baimėmis? Kaip nekreipti dėmesio į tai, ką kiti žmonės pasakys?

E.L.: Tai klausimas apie auksinę kulką – bum! ir visos baimės nušautos. Nebus taip. Mes visada bijosim. Baimė yra natūralus gyvenimo palydovas – baimė daryti kažką, ko aš dar nepabandžiau, kol neturiu patirties, kaip gali baigtis. Ta baimė yra visai normalus palydovas mano gyvenime, bet ji neturi stabdyti manęs nuo sprendimo. Aš turiu bijoti, bet vis tiek priiminėti sprendimus. Šita prasme, laukti, kol praeis baimės – tai sulauksim „grabo“, ne ko nors kito. O jeigu aš noriu kažką daryti, tai turiu suvokti, kad aš bijau ir vis vien darau.

A.M.: Viena PIN laidos žiūrovė uždavė klausimą: jeigu moteris, įsisukusi į darbą, vaikus, rutiną nebejaučia gyvenimo džiaugsmo, lengvumo, kokius žingsnius rekomenduotumėte atlikti, kad reikalai pajudėtų į gerą pusę? Ar specialistai, psichologai, psichoterapeutai padėtų greičiausiai?

PIN laidos stop kadras/Aurimas Mikalauskas ir prof. Eugenijus Laurinaitis
PIN laidos stop kadras/Aurimas Mikalauskas ir prof. Eugenijus Laurinaitis

E.L.: Pirmiausia reikia pabandyti pačiai. Reikėtų padaryti savo gyvenimo vertinimą pagal 11 kriterijų* ir pažiūrėti, kur galėtų būti gyvenimo džiaugsmas, bet jo nėra. Ir tada reiktų pačiai pradėti svarstyti, ką ir kaip pamodifikuoti.

Tik reikia neužmiršti vieno labai paprasto dalyko – paroje yra tik 24 valandos. Ir tą viską reikia sutalpinti į vieną parą. Ne viskas telpa. Kai kurie pomėgiai reikalauja platesnio laiko, kad viskas tilptų. Galima svarstyti apie savaitės laiką, mėnesio, pusmečio laiką, kur išdėlioti dalykus, kurie man duoda džiaugsmą.

Bet ypač svarbu – juos reikia ne šiaip sau suskaičiuoti, bet ir įvykdyti. Tik padaryti dalykai egzistuoja. Pasvajoti, aptarti, apverkti – jie yra debesėliai virš galvos ir niekas daugiau. Tikrai egzistuoja tik padaryti dalykai. Todėl tai, ką suplanuoju – arba padarau, arba ne. Padarau – turiu rezultatą. Nepadarau – neturiu rezultato.

Išsamus PIN pokalbis su prof. E.Laurinaičiu, jo gyvenimo istorijos detalės ir išmintis – žemiau esančiame vaizdo įraše:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis