Pakalbinome profesorių ir mokslininką apie jo darbus, gyvenimą ir per daugiau kaip penkiasdešimt metų įvykusius pokyčius.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Kauno technologijos universitete?
– Patirtis buvo sudėtinga, nes per plauką manęs nepriėmė į šį universitetą. Mano tikslas buvo įstoti į radioelektroniką, kuri tuo metu buvo prestižinė specialybė. Stipendijos čia buvo net 20 proc. aukštesnės ir baigus tapo aišku, kodėl taip yra. Buvo didžiulis konkursas, egzaminai, bet blogiausia tai, kad reikėjo turėti tinkamą charakteristiką.
Nors mokyklą baigiau tikrai gerai, buvau netoli vadinamojo aukso medalio, tačiau turėjau gauti charakteristiką iš komunistinio jaunimo sąjungos, o aš jos negavau. O be jos net niekas nebūtų kalbėjęsis.
Dėkoju savo šviesiems tėvams, kurie man pasakė: paskutinius mokslo metus tu dirbsi ir būsi darbininkas, nes darbininkų klasei – prioritetas.
Dirbau buitinio aptarnavimo kombinate ir dažiau šiukšlių dėžes sidabrine ochra. Būtent tai man padėjo gauti reikiamą charakteristiką ir įstoti į norimą specialybę. Tačiau net kelerius metus, netgi per žiniasklaidą, patyriau grasinimų, kad mane išmes. Toks gyvenimas, bet, kaip matote, nepasidaviau.
– Kaip jums sekėsi mokslai – ar pasiteisino viltys? Kokie buvo tolimesni tikslai jau baigus universitetą?
– Viltys tikrai pasiteisino, nors studijos ir tada, ir dabar yra vienos iš sunkiausių, kadangi reikalauja labai plačių ir gilių fizikos, matematikos žinių. Nors buvo sudėtinga, studijas baigiau „raudonu“ diplomu.
Dėsčiau ir dėstau daug, ir sako, kad gerai dėstau (šypsosi), tačiau mano tikslai ateityje buvo moksliniai tyrimai, kurie prasidėjo jau trečiame kurse.
Tai, kas buvo daroma prieš penkiasdešimt metų, ir tai, kas vyksta dabar, – neįsivaizduojamas skirtumas, kuris matuojamas turbūt ne šimtais, bet tūkstančiais kartų. Dabar galimybės yra absoliučiai kitos, aparatūra tokia, kad galiu pasakyti, jog esame aprūpinti moksline aparatūra išsiskiriančia ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Kolegos, kurie atvyksta iš Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos, stebisi ir sako: „Kad mums taip.“ Tad tuo požiūriu, šiandien skirtumas, palyginti su tuo, kas buvo prieš dešimtis metų, didžiulis ir galimybės kitokios.
Dirbau buitinio aptarnavimo kombinate ir dažiau šiukšlių dėžes sidabrine ochra. Būtent tai man padėjo gauti reikiamą charakteristiką.
– Papasakokite apie savo tyrimus. Kuo jie ypatingi?
– 1995–1996-aisiais metais Lietuvoje buvo visiška ekonominė ir organizacinė suirutė. Tuo metu buvau stažuotėje, o grįžęs sužinojau, kad mūsų ultragarso laboratorijos metinis biudžetas – 10 tūkstančių litų. Jeigu palygintume, prieš tą stažuotę mano atlyginimas siekė 12 markių. Dabar metinis biudžetas artėja prie milijono eurų, tačiau, nors pinigai nereiškia visko, jie atskleidžia darbų užmojį ir apimtį.
Kas yra ultragarsas, žino visi, ypač jauni tėvai, kai nori sužinoti vaiko lytį. Tačiau mes užsiimame kiek kitokiais ultragarso tyrimais, tiksliau tariant, ultragarso taikymu įvairiose technikos srityse. Kokiose? Yra veiklų, kuriose didelis avarijų pavojus, pavyzdžiui, galime prisiminti avariją „Mažeikių naftoje“, kai degė gamykla; ar tilto per Nerį avariją prie Kauno.
Taigi, mes kuriame technologijas, kurios padėtų išvengti tokių avarijų ir nelaimingų atsitikimų, padėtų atrasti arba numatyti defektus, kurie atsiranda konstrukcijose, ypač aviacijoje, kosminėje technikoje, kur tokios avarijos gresia ne tik piniginėmis, bet ir žmonių aukomis.
Mes buvome pirmieji pasaulyje, sukūrę Ignalinos atominės elektrinės branduolinio reaktoriaus kuro kanalo diagnostiką ir kontrolę.
Mes buvome pirmieji pasaulyje, sukūrę Ignalinos atominės elektrinės branduolinio reaktoriaus kuro kanalo diagnostiką ir kontrolę. Kuro kanalai – tai maždaug 84 mm beveik iš gryno cirkonio padaryti vamzdžiai, kuriuose yra branduolinio kuro kasetės. Nuo radiacijos jie pradeda pūstis ir pasidaro panašūs į „bačkutę“.
Tai yra pavojinga, nes jeigu reikės pakeisti kuro kanalus, to padaryti neišeitų. Savo laiku Lietuva buvo pasirašiusi, kad jų nekeis ir kad pasižada uždaryti atominę elektrinę. Nors Ignalinos atominė elektrinė buvo viena iš saugiausių Europoje.
Mes sukūrėme ultragarsinę sistemą, kuri leido matuoti tuos kuro kanalus nepaprastai tiksliai ir kuri elektrinėje buvo taikoma daugiau kaip 14 metų bei užtikrino saugų jos darbą.
Kitas stambus ir svarbus projektas – su Belgijos atominių tyrimų centru. Jie kuria taip vadinamąjį ketvirtos kartos branduolinį reaktorių, kurio tikslas ne tik tiekti elektros energiją, bet, svarbiausia, perdirbti radioaktyvias atliekas. Belgai kuria absoliučiai saugius reaktorius ir radioaktyvias medžiagas, kurios yra ilgaamžės, perdirba, todėl neužteršia aplinkos daugybei metų į priekį. Mes sukūrėme technologiją, kuri turėjo užtikrinti saugų darbą, o jos tikslas – matyti, kas vyksta reaktoriaus viduje.
Įsivaizduokite milžinišką katilą, kurio vidus yra užpiltas skystu metalu – švino ir bismuto lydiniu,– ir tame metale reikia matyti, kas vyksta. Mes sukūrėme tą technologiją, kuri yra patentuota. Vyko bandymai, trukę keturis mėnesius skystame metale. Ta technologija tikrai unikali ir bus diegiama tam reaktoriui Belgijoje, o viskas pagrįsta mūsų ilgalaikiu darbu.
Viso to, ką mes kuriame, esmė – kaip padaryti mūsų gyvenimą saugesnį, draugiškesnį žmonėms.
Taigi, taip trumpai galiu apibūdinti savo darbą: kuriamos ultragarsinės matavimo ir diagnostikos technologijos, taikomos ekstremaliomis sąlygomis, kurios reiškia aukštą temperatūrą, didžiulius slėgius, labai didelę radiaciją, agresyvią aplinką (korozija), vibracijas, dulkes ir kt. Esame laimėję rekordinį Europos sąjungos projektų skaičių – 28 – tiek nei Lietuvoje, nei Europoje niekas nėra laimėjęs. Viso to, ką mes kuriame, esmė – kaip padaryti mūsų gyvenimą saugesnį, draugiškesnį žmonėms.
Idėjų ir planų yra labai daug, tik kartais trūksta žmogiškųjų pajėgų. Dabar daugiausiai dirbu su doktorantais, yra ir pirmos, antros, trečios pakopos studentų, kurių potencialas išties didelis. Beje, šioje srityje yra ir nemažai moterų, kurios – puikios specialistės.
– O kaip ultragarsas veikia žmogaus sveikatą?
– Priklauso nuo to, koks ultragarsas. Ultragarsas yra dvejopas. Vienas dalykas, jeigu jis yra labai galingas, naudojamas tam tikroms procedūroms, pavyzdžiui, plovimo, aišku, kad su juo reikia elgtis labai atsargiai. Jis labai blogai sklinda per orą, bet labai gerai – per vandenį.
Jeigu kalbėtume apie medicinos diagnostiką, tai ten yra labai griežtos saugumo normos, kokia galia, kiek ilgai galima naudoti. Bet kokiu atveju, tai yra kur kas saugiau nei rentgeno spinduliai. O jeigu kalbėtume apie ultragarsą, su kuriuo mes dirbame, kaip matote, dirbame jau labai daug metų (šypsosi).
– Kaip kito jūsų mokomi studentai?
– Tuo metu, kai mes studijavome, daugelio tikslas buvo aiškus – padaryti karjerą, buvo žinoma, ko norima. O ir įstoti buvo ne taip paprasta.
Aš profesoriumi tapau turbūt jauniausias šitoje įstaigoje – man buvo 38-eri. Tada buvo labai sudėtinga, mano problema buvo ta, kad aš niekada nebuvau komjaunimo ar partijos narys. Vėliau reikalavimai, kurie anksčiau buvo labai dideli, prigeso, įstoti buvo lengviau.
Aš profesoriumi tapau turbūt jauniausias šitoje įstaigoje – man buvo 38-eri.
Dabar tie reikalavimai kyla, o kai kyla, yra atitinkama jaunimo reakcija į juos, pavyzdžiui, yra manančių, kad juos apeis. Pagrindinis skirtumas, kurį pastebiu, keliaudamas ir skaitydamas paskaitas įvairiuose pasaulio universitetuose (Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje), yra tas, kad ten žmonės viską daro dėl to, kad gautų žinių, nes tai yra jų tolimesnės karjeros garantija, jie yra labai motyvuoti.
Pas mus yra tokių, kurie neretai studijuoja tik tam, kad gautų diplomą. Tuo viskas ir pasakyta. Žinoma, tokie yra ne visi – yra tikrų perliukų – tiek vyrų, tiek moterų. Tačiau tai jau išimtys iš taisyklės.
– Prasitarėte ir apie fotografiją. Kokią vietą ji užima jūsų gyvenime?
– Tai mano pagrindinė veikla po ultragarso, o gal vėliau taps ir pačia pagrindine. Fotografija užsiimu visą gyvenimą, tik anksčiau galimybės buvo kitokios nei dabar.
Kai pasižiūriu į nuotraukas, darytas prieš dešimt metų, ir pačiam gėda į jas žiūrėti, bet turbūt tai, ką darau dabar, po dešimt metų atrodys panašiai. Labiausiai mėgstu fotografuoti peizažus. Keliaudamas visur vežuosi fotoaparatą, nors jis ir nėra lengvas.
Labiausiai mėgstu fotografuoti peizažus. Keliaudamas visur vežuosi fotoaparatą, nors jis ir nėra lengvas.
Fotografuoju dar nuo mokyklos laikų, pats darydavau ir spalvotas nuotraukas. Užsiimu tuo ilgiau nei darbu universitete (juokiasi). O dabar dar ir kitos galimybės, pavyzdžiui, nuotraukų redagavimo programos, atrodo, kitaip ir būti negali.
Technologijos natūraliai draugauja su menu, o prie kompiuterio kasdien tenka praleisti ir 10 valandų. Turbūt labiausiai patiko įamžinti peizažus Čilėje, Argentinoje, Andų kalnuose – prie aukščiausios 7 km aukščio virš jūros lygio Akonkagua viršūnės, dykumose, Kanarų salose.
Keliauti darbo reikalais teko ir tenka daug, bet, be jokios abejonės, patinka keliauti ir per atostogas.
– Ar neatsibodo tie metai universitete?
– Gyvenimas nėra toks rožinis, kaip gali pasirodyti. Juodų minučių ir valandų, dienų ir net savaičių tikrai pasitaiko, visko būna. Kartais atrodo, kad lengviau išeiti, tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Susimąstai kartais, gal galėjo būti ir kitoks kelias, tačiau tą kelią įsivaizduoti sunku (šypsosi).
