Profesorius R.Kėvalas – apie gydytojo kelią, pokyčius medicinoje, vaikų ligas ir ką atimtų iš mamų

R.Kėvalas, paklaustas apie tai, kaip pasirinko mediciną, atsako, kad nei
vaikystėje, nei ankstyvoje jaunystėje apie gydytojo kelią nesvajojęs.

„Mano mama kilusi iš keturių, o tėtis net iš aštuonių vaikų šeimos, tad
pusbrolių skaičių pametu ties 30. Visoje plačioje giminėje nebuvo nė
vieno gydytojo. Aš pats augau paprastoje šeimoje ir nemedicininėje
aplinkoje: mano mama – siuvėja, tėtis – šaltkalvis, seneliai –
darbininkai. Tad apie gydytojo profesiją niekada nebuvo kalbama ir
apie tai nesvajojau“ , – dalijasi profesorius.

– Tad kaip nutiko, kad visgi medicina atsirado jūsų gyvenime?

– Esu kaunietis – gimiau ir augau Vilijampolėje. Ten, kur gyvenome,
turėjome bendrą tvorą su labai iškiliais ir gerbiamais kaimynais
Bacevičiais. Šviesaus atminimo Regina Bacevičienė buvo vaikų ligų
gydytoja, ji mane augino ir gydė. Jos įtaka, kaip žmogaus,
gydytojos, kaimynės, buvo lemtinga – tai mane paskatino rinktis
gydytojo kelią ir būtent vaikų mediciną. Tais laikais visi jaunuoliai
stojo į tuometinį KPI (Kauno politechnikos institutą) ir norėjo būti
inžinieriais. Matematika man nelabai patiko, tad šios minties net
nesvarsčiau.

Ar buvo sunku įstoti į mediciną? Lengva tikrai nebuvo, nes faktas tas,
kad aš buvau ne iš gydytojų šeimos. Nors baigiau eilinę mokyklą
(dabartinę Veršvų gimnaziją), mokiausi tikrai gerai. Jau tuomet
požiūris į gerai besimokančius buvo labai protingas, kaip kad man
tėvai sakydavo – kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Ir nors korepetitorių
mados nebuvo, tačiau beveik dvejus metus aš mokiausi papildomai su
dėstytojais iš Medicinos instituto, kad pasiruoščiau egzaminams ir
įstočiau į mediciną. Įstojus mokytis buvo tikrai įdomu, ypač, kai
prasidėjo klinikiniai dalykai: kaip dabar prisimenu – persergi visomis
ligomis, kurias mokaisi. Tai buvo įdomus laikotarpis.

– Pradėjote dirbti Kaune ar teko padirbėti ir kituose miestuose?

– Aš labai norėjau išvykti iš Kauno – nes čia gimiau, augau ir
mokiausi. Tai tuo metu buvo vienintelė mano svajonė ir ji buvo beveik
beįsigyvendinanti, nes gavau paskyrimą į Klaipėdos rajono vaikų
ligoninę Gargžduose. Tas miestelis man labai patiko, tačiau nutiko
taip, kad šviesios atminties akademikas, mokslininkas, garsus
kardiochirurgas Jurgis Briedikis suderino taip, kad likčiau Kauno
klinikose. Tuo metu kaip tik kūrėsi Širdies ritmo sutrikimų centras ir
reikėjo naujų darbuotojų. Tad nori nenori teko likti
Kaune ir Kauno klinikos yra pirmoji ir vienintelė mano darbovietė.

– Papasakokite, kaip keitėsi medicina per tuos dešimtmečius, kai dirbote?

– Įsivaizduokite senų laikų automobilį ir S klasės „Mercedes“, kurie
bando lenktyniauti. Tai du nesulyginami dalykai. Taip ir šiuo atveju,
kai kalbame apie vaikų mediciną, nes tada mes neturėjome nei
šiuolaikinių medikamentų, nei aparatūros, skirtos gyvybinių funkcijų
palaikymui, nei metodikos. Buvo tik baziniai dalykai. Aš pradėjau
dirbti ir pasirinkau pačią sunkiausią vaikų intensyviosios terapijos sritį.

Nebuvo nei kaip, nei su kuo dirbti – tas laikotarpis buvo sunkus,
paženklintas tragiškų netekčių, kartais per savaitę netekdavome 2 ir
daugiau ligonių, dabar ir per metus tokių netekčių nebūna.
Kardinalūs pokyčiai prasidėjo, kai Lietuva tapo nepriklausoma –
atsivėrė sienos ir galimybės, tad nuveikėme tikrai labai daug. Teko
stažuotis, mokytis ir dirbti daugelyje pasaulio šalių – nuo Stokholmo
iki Australijos.

Tas laikotarpis buvo sunkus, paženklintas tragiškų netekčių, kartais per savaitę netekdavome 2 ir daugiau ligonių.

Drįsčiau teigti, kad per tą dešimtmetį iki 2000-ųjų vaikų medicina padarė didžiulį šuolį ir mes padėjome pagrindus tam, ką turime šiandien. Vien tai, kad kūdikių mirštamumas per 5–6 metus sumažėjo taip, kad mes galėjome aplenkti net Jungtines Amerikos Valstijas ir šiuo metu esame priartėję prie skandinavų lygmens, yra didžiulis pasiekimas. Padarėme tikrai labai daug.

– Per tiek metų, tikiu, būta ne vieno įvykio, kuris pradžiugino ar
sukrėtė?

– O, tų įvykių buvo labai daug ir pačių įvairiausių. Štai žiūriu į
paveikslą, kuris kabo ant sienos, – jį padovanojo sirgusios mergaitės
mama. Mes ją gydėme, kai jai buvo trys mėnesiai. Mergaitė, kuri buvo
labai laukta ir vienturtė, susirgo, atrodo, paprasta virusine infekcija.
Deja, išsivystė itin baisios komplikacijos. Mes tuomet jai vienintelei

Lietuvoje pritaikėme naujausius gydymo metodus. Aš kaip tik buvau
grįžęs iš Australijos ir juos išmaniau. Labai džiaugiuosi, kad ji liko
gyva.

Man kartais būna net nejauku, kai žmonės mane pastebi ir pradeda
dėkoti. Kažkada oro uoste prie manęs priėjo vyras ir pradėjo dėkoti už
tai, kad prieš penkiolika metų gydėme jo dukrą, kuri dešimt dienų
pragulėjo reanimacijoje. Kai paklausiau, kaip ji laikosi dabar, vyras
atsakė, kada tada ji mirė, bet jis yra labai dėkingas už tai, kad tuomet
mes padarėme viską, kas mūsų rankose.

Jautriausias dalykas man iki šiol yra tai, kad tėvai, net žinantys, kas
laukia jų vaikų, kai yra tik blogiausia išeitis, ateina padėkoti.
Prisipažinsiu – ir man tuomet sunku sulaikyti ašaras. Vaikų netektys
labai jaudina ir tikrai graužiesi, kai žinai, kad galbūt galėjai ką nors
padaryti daugiau, jog išgelbėtum. Ši situacija buvo dažna, kai mes tik
pradėjom dirbti ir, kaip minėjau, neturėjome šiuolaikinių priemonių,
kurios galėtų padėti. Nors tai jokiu būdu nėra pasiteisinimas. Kita
situacija, kai tu žinai, kad padarei viską, kas įmanoma, tačiau padėti
neįmanoma. Tada belieka paguosti ir užjausti tėvus.

Rimantas Kėvalas / Teodoro Biliūno nuotr.

– Jums teko susidurti ir ne su viena tragedija, pavyzdžiui, visoje
Lietuvoje nuskambėjusia Matuko istorija, kai pas jus atkeliauja
stipriai sumušti vaikai. Kodėl tėvai vis dar nemoka auginti vaikų
be smurto?

– Iki Matuko dar buvo dešimtys tokių atvejų ir jų vis pasitaiko ir
šiandien. Vaikai atkeliauja pažeisti pačių įvairiausių smurto formų. Tai
nėra tik fizinis smurtas, kaip daugelis įsivaizduoja. Šiandien turime
nepriežiūrą, seksualinį smurtą, apie kurį labai mažai kalbama, nes tai -
subtili tema. Per mėnesį įvyksta ne viena ekspertizė dėl nepilnamečių
seksualinės prievartos. Emocinis smurtas ir savižudybės taip pat yra
labai skaudžios problemos.

Žmogus apskritai yra smurtinė būtybė. Atsakymą į šį klausimą aš
atrandu Astridos Lindgren kalboje „Daugiau jokio smurto“, kuri buvo
pasakyta 1978-aisiais. Ją skaičiau ne vieną kartą. Norėčiau pacituoti:

„Visą laiką, kiek tik gyvename šioje žemėje, mes smurtaujame ir
kariaujame. O kartais pasaulyje įsivyraujanti ramybė yra trapi ir gali
bet kada žlugti. Argi po tūkstančio metų nuolatinio karo ne metas susimąstyti, kad galbūt kažkoks įgimtas žmogaus trūkumas skatina
mus smurtauti? Ar esame pasmerkti žūti nuo savo agresijos? Visi
trokštame ramybės, tad ar galime tikėtis, kad iš esmės pasikeisime, kol
dar ne vėlu?“

A.Lindgren teigė, kad turime pradėti nuo vaikų ir vaikystės. Juk vaikai
ateis ir bus politikai, žmonės, kurie formuos pasaulį. Jos žodžiai labai
išmintingi ir pranašiški. Ji toliau rašo: „karas gali kilti dėl vieno
asmens valdžios troškimo, noro atkeršyti ar tiesiog tuštybės, godumo,
jei reikalai nesiklostys taip, kaip norima“. Ar mes neturim šių dienų
problemos? Dar viena puiki citata: „Aš galiu pakeisti vieną žmogų
pasaulyje – save.“ Tad atsakymas paprastas – viskas prasideda nuo
mūsų pačių.

Lygiai taip pat negalime duoti meilės, rūpesčio ir šilumos vaikams, jeigu to nepatyrėme patys.

Aš užaugau ramioje nesmurtaujančioje šeimoje. Esu tik kartą gavęs
ranka per užpakalį – tai prisimenu iki dabar. Tai buvo vienas ir
paskutinis kartas. Viskas eina iš kartos į kartą. Aš negaliu duoti jums
milijono eurų, jeigu jų neturiu. Lygiai taip pat negalime duoti meilės,
rūpesčio ir šilumos vaikams, jeigu to nepatyrėme patys.

– Ar pandemijos laikotarpis padarė įtaką problemoms, apie
kurias kalbate – smurtas, psichologinės problemos?

– Taip, ir labai didelę. Iš pradžių buvo manoma, kad tai – suaugusiųjų
problemos, bet savo knygoje „Ką mes padarėme savo vaikams“ aš
įžangoje pasirinkau metaforą apie ledkalnį. Įsivaizduokite, kad
plaukiate laivu ir pamatote didžiulį ledkalnį, kuris labai išgąsdina –
tai kovido banga, palietusi suaugusiuosius.

O mažas berniukas pamato nedidelį ledkalnį, kurio suaugusieji nepastebi, ir laivas jį užkabina. Jeigu pažvelgtume iš medicininės pusės, kovidas nebuvo tokia didelė problema, palyginti su uždarytomis mokyklomis, karantinu, socialine izoliacija, katastrofišku psichinės sveikatos pablogėjimu, mitybos sutrikimais, nepakankamu vakcinacijos paslaugų gavimu. Tai buvo lyg bumerangas ir šiandien turime tai, ką turime.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Rimantas Kėvalas

Pasekmės ir šiandien jaučiamos dar labai stipriai. Čia norėčiau pakalbėti apie tėvus ir vaikus bei kaip viskas keičiasi. Kai pradėjau dirbti, tėvai būdavo vyresni už mane, kažkuriuo metu mes susilyginome, o dabar turime jauniausią tėvų kartą. Galėčiau daryti subjektyvią ir nelabai gražią išvadą, kad didėjant informacijos srautui ir jos prieinamumui dingsta motiniški instinktai ir motinystės supratimas. Kartais atrodo, kad mama yra lyg aptarnaujantis personalas, o globos, šilumos ir motiniškos išminties nėra.

Aš pats buvau gana sergantis vaikas ir turbūt 80 proc. mano sveikatos
problemų išspręsdavo mano močiutė – senolė, nebaigusi net vidurinės,
virdavusi mikstūras nuo kosulio, arbatas, dėdavusi taures. Šeimos
įtaka yra didžiulė. Dabar visa tai dingsta ir mes galvojame, kad
motinystės ir tėvystės problemas turi kažkas išspręsti – nuo gydytojų
iki psichologų ir socialinių darbuotojų.

Man pačiam kilo noras pasidomėti paauglių savižudybėmis, jų savęs
žalojimųsi – kodėl skaičiai auga, kodėl mes pirmaujame Europoje?
Vienas iš veiksnių yra tai, kad mes pasineriame į virtualų pasaulį ir
paliekame realų. Virtualiame vyksta viskas – nuo edukacijos ir
mokymosi iki patyčių, savižudybių, narkotikų ir t. t.

Man ir pikta, ir žeidžia, kai virtualus pasaulis tėvams yra svarbiau už jų vaikus ir dar sergančius.

Mano nuomone, kuo mažiau laiko skiriame realiam pasauliui, tuo
didėja problemos. Mūsų klinikose yra pilna knygučių ir žaislų, bet
jeigu pereitume per skyrių, pamatytume mamas, įlindusias į telefoną.
Man ir pikta, ir žeidžia, kai virtualus pasaulis tėvams yra svarbiau už
jų vaikus ir dar sergančius. Kai manęs Seime paklausė, ką aš
padaryčiau, kad užtikrinčiau vaikų emocinę gerovę, aš atsakiau, jog
atimčiau iš mamų mobiliuosius telefonus, kad jos būtų su vaiku.

Vaikai yra kaip gėlės, kurias reikia lieti, kad jos žydėtų, skleistųsi,
todėl labai svarbu jiems skirti dėmesį, bendrauti. Dar vienas niuansas
– būreliai, kurie jokiu būdu nepakeičia bendravimo su vaikais kaip
daugelis mano. Juolab kad tėvai, nuvedę vaikus į sportą, įsivaizduoja,
kad šie taps jeigu ne Lietuvos, tai Europos čempionais. Tai visiška
priešingybė, pavyzdžiui, Skandinavijai, kur sportuoja visa šeima,
kaimynai ir visa bendruomenė. Besaikis būrelių skaičius: baletas, dainavimas, tenisas ir kiti, neišeina į naudą.

Kai užduodu klausimą tėvams, ar jie pabendrauja su vaikais, jie nustemba – taigi nuvežu į būrelį ir parvežu. Jie net nesupranta, ko aš noriu, nors vaiką jau stabdo psichosomatinės problemos – galvos, kojų, sąnarių skausmai.

Kartais liga būna ir dėmesio siekimas ir taip vaikas išlošia tėvų
dėmesį. Teko susidurti su tokiu atveju, kai vaikas perėjo labai daug
specialistų, o problema buvo mamos dėmesio trūkumas. Nors jis labai
aiškiai to prašė ir išsakė, tačiau mama matė tik organizmo signalus. O jam tereikėjo vitamino M – mamos meilės. Be jokios abejonės, mamos
palaikymas, buvimas šalia yra vienas svarbiausių gijimo veiksnių visų
ligų atveju.

– Kai prasidėjo pandemija, ar nutuokėte, kad kelerius metus
turėsime kovoti su liga ir jos pasekmėmis?

– Pandemija pasaulyje nėra naujovė, jos vis prasiaučia nusinešdamos milijonus gyvybių. Tokios pandemijos, manau, niekas nesitikėjo, tačiau iš to irgi daug ko išmokome ir galime pažvelgti pozityviai. Išmokome infekcijų valdymo, nuotolinio bendravimo – tai tam tikrais atvejais yra reikalinga, pas mus įkurtas ir telemedicinos centras. Tačiau liko problemų, kurių įtaką jausime dar ilgai.

– Ką manote apie gydytojus, kurie vis dažniau patarimais ir
patirtimi dalijasi socialiniuose tinkluose?

– Lazda turi du galus. Aš pats neturiu savo paskyrų socialiniuose
tinkluose, tačiau nesakau, kad tai blogai – dažnai ir pats susirandu ten
reikiamos informacijos. Iš dalies gerai, kad gydytojai viešoje erdvėje
dalijasi savo patirtimi, bet labai svarbu nepažeisti etikos, taip pat –
gebėti atsirinkti. Juk kai kurie gydytojai yra antivakseriai, turintys
siaurą požiūrį į kai kurias rimtas problemas. Drįsčiau teigti, kad tai
savotiškas informacinis karas, o atsirinkti paprastam žmogui yra
daugiau negu sudėtinga.

Galiausiai, mūsų problemų neišspręs socialiniai tinklai. Niekas nepakeis tiesioginio bendravimo, akių kontakto, kalbos. Viskas, kas su saiku, yra gerai, bet šiandien tai nedozuojama – esame pagauti tempo, bėgame ir nemokame informacijos atsirinkti.

Pasitaiko, kad tėvai pasiskaito internete apie ligas ir mano, kad viską
žino. Manęs tai neerzina taip, kaip jaunųjų kolegų. Pasakysiu taip –
vaikus reikia saugoti nuo nereikalingų tyrimų ir nereikalingo
gydymo.

– Prakalbote apie skiepus. Ar mažiau besiskiepijant nesugrįš
mums jau seniai pamirštos ligos, tokios kaip kiaulytė ar raudonukė?

– Nuo 2010 m. yra pati blogiausia padėtis su profilaktiniu vaikų
skiepijimu. Pavyzdžiui, kad išlaikytume tymų sergamumo kontrolę,
vakcinacija turi siekti 95 proc., o dabar ji siekia 88–89 proc. Kadangi dalis vaikų nevakcinuoti, tereikia tik infekcijos šaltinio. Žvelgiant į
geopolitinę situaciją, kitų šalių vakcinacijas ir pan., tas šaltinis gali
atsirasti arba jau yra. Daug nereikia, kad laužas įsipliekstų ir sugrįžtų
tokios ligos kaip mirtinai pavojingas epiglotitas, meningokemija ir
pan.

– Ką patartumėte tėvams, kurie išleidžia vaikus į darželį ir jie
nuolat serga?

– Jeigu tas sirgimas nesibaigia po pusmečio, reikalinga vaikų gydytojo
konsultacija ir individualios situacijos aptarimas. Mes tai vadiname
„darželinitu“. Vaikai turi ir privalo sirgti, o dažnai sergantis vaikas yra
tas, kuris serga dažniau nei kartą per mėnesį. Tokia vaikų fiziologija ir
vystymasis, tad reikia prisitaikyti – stebuklingų priemonių nėra.
Pavyzdžiui, amerikiečiai kasmet išleidžia milijardus dolerių vaistams nuo kosulio, tačiau nėra nė vieno mokslinio įrodymo, kuris įrodytų jų efektyvumą. Kaip vienas profesorius pajuokavo, geriausias vaistas nuo kosulio yra laisvinamieji vaistai – išgeri ir bijai kosėti.

– O kaip vertintumėte gydytojų padėtį Lietuvoje?

– Aš galiu palyginti savo patirtį Australijoje – filosofija ten tokia, kad
jeigu esi gydytojas, tai ir dirbk gydytoju. Ten gydytoju dirbau 90
proc. laiko, o 10 proc. sudarė dokumentacija. Lietuvoje dokumentacija
ir visi kiti dalykai užima 70–80 proc., o dirbti kaip gydytojui laiko
lieka vos 20–30 proc. Manau, reikia keisti sistemą, kad gydytojas
galėtų dirbti gydytoju ir atsiduoti pacientui. Elektroninės sistemos tik
dar labiau apsunkina darbą. Ir nors idėja buvo gera, realybė nėra
džiuginanti.

Iš kitos pusės, drįsčiau teigti, kad gydytojų situacija yra gerėjanti.
Tačiau pastebiu, kad jauni gydytojai visko nori iškart, o tam reikia
labai daug dirbti ir dažnai ne vienoje vietoje. Natūralu, kad tai išsekina
ir daugelis gydytojų perdega – apie perdegimo sindromą kalbame
tikrai daug, juolab kai tai kamuoja 50–70 proc. žmonių. Tai gali
sukelti depresiją ar net suicidinius atvejus.

Lietuvoje dokumentacija ir visi kiti dalykai užima 70–80 proc., o dirbti kaip gydytojui laiko lieka vos 20–30 proc.

Kai dabar matau ir galiu palyginti dabartinių gydytojų ir savo karjeros
pradžią, galiu tik pasidžiaugti, kad sudarytos visos sąlygos dirbti, mokytis, tobulėti ir konsultuotis su kolegomis. Jeigu Lietuvoje
nepatinka, galima stažuotis užsienyje, apskritai bet kurioje pasaulio
šalyje, išvažiuoti pagal „Erasmus“ programą.

Apie tai mūsų karta galėjo tik pasvajoti. Pavyzdžiui, aš, kad nuvažiuočiau į Australiją, kur pradirbau pusantrų metų, turėjau parduoti savo automobilį, nes niekas neskyrė man lėšų. Aš pats investavau į save ir šiandien tuo labai džiaugiuosi – pati geriausia investicija yra į save ir savo vaikus. To, ką pamačiau užsienio šalyse, man užteks iki pensijos ir po to.

– Ar įtemptai dirbant jums lieka laiko pomėgiams?

– Naujausias mano pomėgis, kuriuo užsikrėčiau gerokai iki
pandemijos, yra nardymas. Tailande, kur vieną kartą gyvenome du, o kitą – vieną mėnesį, ramiai baigiau kursus ir gavau nardytojo licenciją. Taip pat mėgau užsiimti kinologija su vokiečių aviganiais ir dabar turiu vieną augintinę, tik ji jau pensininkė.

Na, ir, be abejo, sportas. Nors vėlai pradėjau sportuoti, sulaukęs 30-ies,
tačiau jis mano palydovas kasdien. Sportavau kovos menus, anksčiau
bėgiodavau, dabar pakanka kasdienio judėjimo ir treniruočių sporto
klube. Fizinis aktyvumas žmogui turi būti kaip dantų valymas – du
kartus per dieną po 30 minučių arba bent kartą 1 valandą.

– Esate trijų dukrų tėtis. Kas jums buvo svarbiausia auginant
vaikus?

– Mano dvi dukros suaugusios, o mažajai – 10 metų, tad natūralu, kad
tai visiškai skirtingos eros, kartos, gyvenimo etapai, požiūris. Kaip
mano vienas dėdė sako, vyrai subręsta 40-ies, tačiau mano brendimas
buvo vėlyvesnis – 50-ies (šypsosi). Jeigu žvelgčiau iš gydytojo
perspektyvos, tai į savo vaikų ligas žiūrėdavau ramiai ir visada
mokėdavau atskirti, ar tai gresia kuo nors rimtu, ar ne.

Visokias slogas laikau tiesiog fiziologine vaiko būkle ir man tai nekeldavo nerimo. Dar dabar mano vidurinioji dukra prisimena, kaip aš sakydavau: nieko tokio, nuo to nemirštama. Kartais reikia mokėti žvelgti natūraliai ir paprastai. Galiu tik pasidžiaugti, kad su dukromis
palaikome gražius ir artimus santykius.

– O kokių svajonių ir planų turite?

– Mano svajonė – sulaukti pensijos ir išlaikyti gerą sveikatą – šiame
gyvenimo periode jaučiuosi geriau, nei buvo galima įsivaizduoti. Kita
– 2026-aisiais baigiasi mano kadencija klinikose. Būsiu dirbęs vien tik
vadovu jau 25 metus, tikrai yra išmintingų žmonių, kurie mane
pakeis. Esu labai laimingas tuo, ką pasiekėme su kolegomis, –
fantastika turėti tokio lygio kliniką ir pagalbą. Ateityje norėčiau ir
toliau dirbti ramų vaikų gydytojo darbą tol, kol man leis sveikata, ir
tikiuosi, kad ši svajonė bus įgyvendinta.