– Kaip gimė projektas ir kodėl toks pavadinimas?
– Pavadinimas „Pasimatuok jūrą“ kilo plaunant indus, visai spontaniškai, nors nuo pat pradžių žinojau, kad projektas bus moterims ir bus susijęs su jūra, nes jūra yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Visada sakiau, kad jūra man tarsi moteris, moteris – tarsi jūra. Taip ir gimė pavadinimas.
Tai projektas, skirtas moteriai, kuri moka vaikščioti basomis, kurią įkvepia jūra ir vėjas.
Prie šios idėjos aš kviečiu prisijungti visas savo drauges, bičiules, naujas pažįstamas ir visas moteris, kurios yra mano gyvenime, kurios gyvena jūros nuotaika net ir nebūdamos prie jūros.
Mano tikslas yra kalbėti apie vidinį moters grožį ir kurti išorinį, todėl projekto rėmuose kuriami drabužiai bei aksesuarai. Klaidinga sakyti, kad tai yra prekinis ženklas, nes kai aš kviečiu moteris pasimatuoti naują mūsų suknelę, kviečiu „pasimatuoti jūrą“ ir tai nėra tik drabužio matavimasis, tai labiau idėja, požiūris į gyvenimą.
– O kas tai yra konkrečiai?
– Tai noras rasti laiko sau ir, žinoma, meilė sau. Man seniai norėjosi kalbėti ir dalintis tuo, kas man yra aktualu, nes tik pamilus save į mūsų gyvenimą ateina visi kiti geri dalykai. Manau, kad ir mano galvoje projektas gimė ne šiaip sau.
Esu tikra, kad tai, kuo mes domimės ir ko ieškome, to mums labiausiai tuo metu ir reikia. Ne veltui iš pradžių ir įvardijau save kaip pasimetusią kapitonę, kuri ieško savo moteriškumo uosto, o ieškodama pati įtraukiau ir kitas moteris.
Todėl ir projekto „Pasimatuok jūrą“ perduodama žinutė, kad svarbu išdrįsti kalbėti apie tai, kas tave jaudina, įkvepia, suprasti, kad esi ne viena, kad gali dalintis savo mintimis ir sulaukti atsako.
Todėl ir projekto drabužiai, kuriais puošiasi moterys, yra tarsi jas sujungianti ir bendrumo jausmą kurianti idėja. Kai gatvėje sutinku moterį, kuri pasipuošusi drabužiu, turinčiu projekto skiriamuosius bruožus – užrašą „Pasimatuok jūrą“ ar moters siluetą jachtos burėje, - būna labai smagu, kad moteris žino apie šį projektą, juo domisi. Vadinasi, ji rūpi sau, gilinasi į tuos dalykus, apie kuriuos kalba projektas.
Tai ir yra mano tikslas. Noriu, kad moterys atkreiptų dėmesį į save ir kad sąvoka mylėti save nebūtų tik tuščia erdvė. Reikia savęs nuoširdžiai paklausti, ar aš esu dėkinga moteriai, kuri gyvena manyje, ar myliu ją, ar man patinka būti ja, ar leidžiu būti sau ja nesumeluotai ir nepataikaujant pačiai sau.
– Kaip atsiranda šie drabužiai ir aksesuarai?
– Prie idėjos nuo pat pradžių prisijungė mano draugė Aida Einorė, dizainerė, sukūrusi „AiMi“ prekinį ženklą. Ji man labai padėjo. Dabar šiek tiek kuriu savarankiškai, o mano idėjas įgyvendina siuvėjos.
Rankines kuria Gintarė Kreipavičiūtė. Mes su ja susipažinome filmavimo aikštelėje, kur aš filmavausi, o Gintarė rūpinosi prodiuseriniais reikalais. Ji kuria GK rankines, kurios tapo ir mano projekto rankinėmis. Taip ir kuriasi bendraminčių ratas.
– Kalbate apie vidinį ir išorinį moters grožį. Kaip jį pati apibūdintumėte? Ir kaip žiūrite į tai, kas dažnai vadinama blizgučiais, po kuriais moteris bando paslėpti galbūt savo vidinio pasaulio trūkumus?
– Aš manau, kad išorinis moters grožis yra jos vidinio pasaulio atspindys, kitaip tariant, tavo išorinis pasaulis atspindi tai, kas gyvena tavo viduje. Ir jei tam tikru metu reikia tų blizgučių, kodėl gi ne, jeigu jie padeda? Net jeigu aš ryte atsikeliu labai blogos nuotaikos, niekada sau neleidžiu dviejų dalykų – neišsiplauti galvos, nes, mano nuomone, tai blogiausia, kas gali atsitikti moteriai dienoje, ir išeiti į gatvę apsirengus bet kaip.
Jeigu tu pasipuoši, kad ir kokia bloga tavo nuotaika bus, tu eisi gatve, žiūrėsi į savo atspindį parduotuvių vitrinose ir jeigu sau patiksi, ta išorė tave šiek tiek pakylės, nesvarbu, kad viduje nėra taip viskas gerai. Taigi jeigu kartais reikia didesnio laikrodžio, apyrankės ar kito blizgučio, ir jie tą dieną leidžia pasijausti geriau, kodėl gi ne?
Kaip aš mėgstu sakyti, tyli mada, nerėkianti, atsiranda tada, kai moteris atranda darną viduje. Tada nebereikia „rėkti“ drabužiais, kokia aš esu. Tačiau visgi nereikėtų net ir tada užsiliūliuoti, nes pabrėžti moteriškumą ir nepamiršti prie juodo klasikinio drabužio raudono lūpdažio, kuris pabrėžtų moters charakterį, yra būtina. Antraip yra grėsmė, kad ta klasika pavers moterį pilka pelyte.
– Šiais laikais lyčių skirtumai tarsi nyksta. Moterys dažnai net nenori pabrėžti savo lyties. Kaip vertinate šias tendencijas?
– Aš manau, kad moters stiprybė – pripažinti savo moterišką silpnumą, t. y. moteriai svarbu išmokti nekonkuruoti su vyrais. Mano galva, moteriai labai rimtai žiūrėti į darbą yra eiti prieš savo prigimtį. Nesakau, kad moteris turi būti išlaikoma vyro, bet aklas karjeros siekimas prieštarauja jos prigimčiai.
Taip, jei reikia, moteris gali mokėti įkalti vinį į sieną, tačiau jeigu galima šito išvengti, geriau ir nedaryti, nes moters prigimtyje – visai kiti dalykai, kurių daugumą šiuolaikinė moteris yra pamiršusi.
– Namų židinio puoselėjimo idėja moterų jau netraukia. Užsidarymą namuose dažna šiuolaikinė moteris supranta kaip narvelį, į kurį ją bando uždaryti.
– Nemanau, kad moteriškumas ir pripažinimas, kad aš esu moteris ir skiriuosi nuo vyro, yra buvimas narvelyje. Moteriai labai svarbu netapti savo namuose svečiu, kur namų tvarkytojos sutvarko namus, pagamina valgyti, sodininkas prižiūri kiemą ir gėlynus, o auklė vaikus.
Moteriai svarbu vidinė pusiausvyra tarp namų ir darbo, asmeninio tobulėjimo ir vaikų auginimo, nes kai to pasiekiama natūraliai išnyksta visi narveliai. Narvelio pojūtis atsiranda, kai nebekuri savęs.
– Esate už standartinį santykių ir šeimos modelį?
– Tas standartas man atrodo dažnai kaip išpūstas burbulas, kuris sklando ore, bet niekas to burbulo neužpildo. Mano nuomone, jeigu vyras, apgaubdamas moterį pagarba, dėmesiu ir rūpesčiu, leistų jai jaustis moteriška, jos moteriškos savybės imtų skleisti natūraliai. Ir jos natūraliai padėtų vyrui išreikšti savo vyriškas stipriąsias puses. Taigi jie kiekvienas atliktų savo funkciją, vyro ir moters santykiai taptų harmoningi.
– Tai kokia moteris turi būti moterimi?
– Mano nuomone, moteris pati turi stengtis būti atsakinga už savo gyvenimą, kad netaptų priklausoma nuo kito žmogaus. Aš manau, kad kiekvienai moteriai, kad ji galėtų būti su kažkuo, labai svarbu pirmiausiai išmokti būti pačiai su savimi. Atėjęs į tavo gyvenimą žmogus atneša šiek tiek laimės, o išėjęs – šiek tiek laimės išsineša. Tačiau jeigu tu jautiesi pilnatvėje su savimi, jis nėra visa tavo laimė.
Moteris kasdien turi žvelgti pirmyn, vesti save, maitinti savo vidų, kad tų išorinių blizgučių jos kasdienybėje pasitaikytų mažiau. Šis veiksmas apima daug dalykų – tam tikros literatūros skaitymą, seminarus, pagaliau mokėjimą būti su savimi.
Daugelis žmonių bijo būti vienumoje ir išgirsti savo balsą, nors visi žinome, kad daugelio problemų sprendimo būdas – atvirai, drąsiai į jas pažvelgti ir kurį laiką su jomis pabūti. Jei tam tikri dalykai tave skaudina, nereikia bėgti nuo to skausmo.
Tu gali pakviesti savo skausmą: „Eime šiandien išgerti kavos. Galbūt tu paliesi mane, galbūt aš susigraudinsiu dėl to, kas mane jaudina ir skaudina šią minutę, bet aš einu su tavimi“. Kitą rytą jis tave palydės prie jūros, bet trečią dieną galbūt jau neateis, nes dvi dienas sąžiningai su juo draugavai ir jį išgyvenau.
Taigi daugelį dalykų moteriai gyvenime reikia tiesiog išjausti, išgyventi. Ir visada savęs paklausti,- ar aš esu dėkinga tai moteriai, kuri gyvena manyje?
Aš esu dėkinga moteriai, kuri gyvena manyje.
