Nuo tada, kai į savo ūkį parsivedė pirmąjį žirgą, jo pasaulis apsivertė.
Taigi šiandien jis ne tik keturių mergaičių tėtis, 150 žirgų augintojas, bet ir Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos prezidentas.
Kaip sako pats, į šalia jo namų esantį žirgyną sutelpa visas jo gyvenimas, prasmė ir pašaukimas.
Tuo metu, kai pasaulis sukasi beprotišku greičiu, žmonės nebeįsivaizduoja savęs be interneto, kompiuterio, išmanaus telefono ar socialinių tinklų, ūkininkas iš šiaurės savo ūkyje svajoja atsisakyti sunkiosios technikos ir laukus dirbti taip, kaip kadaise jo protėviai – arkliais.
Kilmės pasus turintys ūkininko augintiniai paklusnūs, darbštus, ir, kaip tikina pats, arti ekologijos.
Su jais protėvių žemę dirbantis ir į mišką važiuojantis V.Indrašius pabrėžia, kad jam yra svarbiausia ne šiaip po maniežus savo malonumui jodinėji, o kasdienį gyvenimą su žirgais patirti: arti žemę, tempti rąstus iš miško, būtent tuomet jie tampa jo šeimos dalimi. Per darbą jie atskleidžia savo charakterį, asmenybę, už kurią ir privalai juos gerbti.
„Žirgų nemylėti ir nejausti, kai jie šalia, tiesiog neišeina. Bet ne kiekvienas tą pajunta savo vidumi.“
Matyt, iš tos didelės meilės ir pagarbos šiems gyvūnams žirgininkas kasmet gruodį organizuoja ir Arklio dieną miške. Atvykusieji, palikę automobilius, rogėmis, tempiamomis žirgų, palydimi iki vietinio miško, kur kasmet ir vyksta šventė.
Anot žirgininko, ten ne taip atšiauru: ne toks baisus vėjas ir šaltis.
Miestelėnai atpratę nuo ilgesnio laiko gamtoje, po valandos kitos jų negelbsti ir termokostiumai, taigi išvyksta atgal. Kur kas atsparesni jau ne pirmus metus mūsų renginyje dalyvaujantys“, - tikina V.Indrašius.
Paklaustas, kodėl renginį, kuris prasidėjo nuo jo šeimos, nusprendė išauginti iki respublikinio, nė kiek nesutrinka, pasakoja, kad maždaug penkiasdešimt metų lietuviams nebuvo leidžiama laikyti arklių.
Būtent dėl šios priežasties užaugo dvi kartos, neturėjusios ryšio su arkliu.
„Nedaug kas turėjo progą prie žirgo prisiliesti. Tai yra labai svarbu, nes visa civilizacija yra sukurta žmogaus su arkliu. Mes įsipareigoję ateities kartoms išsaugoti nacionalines arklių veisles. O miškas yra ta gamtos dalis, kuri duoda pilnavertį prieglobstį ir gyvūnams, ir žmonėms“, - pasakojo žirgininkas.
Per Arklio dieną miške jis ir šiemet susirinkusiems rodė, kaip arklys tempdamas rąstus iš miško nepadaro provėžų, nekenkia gamtai...
Pasakojo su kokia jėga ir ramybe eina žirgas medį traukdamas. Norint, kad traktorius į mišką įvažiuotų, reiktų dalį medžių išpjauti, o žirgas praeina lengvai.
Nepaisant gražaus renginio ir vis didesnio visuomenės įsitraukimo į jį pokalbininkas nuogąstauja, kad žmonės tapę gana sudėtingi, bet V.Indrašius turi vilties, kad situacija keisis.
Dėl šios priežasties jo kasmet organizuojamas renginys dedikuojamas vaikams ir šeimoms: būdamas šalia gyvūnų, su jais dirbdamas, žmogus jaučiasi sveikas ir harmoningas, o jei dar visa tai vyksta miške, kur ir gauname daugiausiai energijos per vasarą sukauptos, gyvenimas atrodo tikresnis, pilnesnis.
Vien medžių gylis ir supanti aplinka gerai žmogų gerai veikia, o kur dar žirgai, laužas, arbata ant jo verdanti ir susirinkusi kompanija.
– Kaip manote, Vigantai, kiek Lietuvos žmogui šiandien reikia žirgo?
– Visuomenė labai sudėtinga pasidariusi. Jei tėvai mažai apie žirgininkystę kalba, ja nesidomi, tai ir vaikai tiek apie žirgą tesupranta.
Bet patys užsiimame visuomenės švietimu, galvoju, kad su laiku turėtume pramušti ledus.
Žirgai vėl turėtų sugrįžti į mūsų sodybas ir į kaimus. Žmonės turėtų suprasti, kad ne vien dėl naudos ar darbo jėgos juos laikyti galime.
Šie gyvūnai labai artimi ekologijai: švarūs, tvarkingi, mūsų aplinką puošiantys.
– Vigantai, kaip pats suradote kelią pas žirgus?
– Arklys ir gamta nuo mažų dienų man buvo aukščiau visko. Sakyčiau pirmasis mano gal net sudievintas kiek buvo.
Kai Biržuose per gatvę važiuodavo romo vadeliojamas vežimas, mes, vaikai, bėgdavom paskui, lipdavom į jį ir kurį laiką važiuodavome kartu.
Mano seneliai arklio neturėjo: kolūkis nedavė jiems, tai pasiskolindavo padirbti jį kartas nuo karto iš mamos dėdės. Manau būtent iš jo ir yra paveldėta mano meilė arkliams.
– Dar prisimenate, koks jausmas užplūdo įsigijus pirmąjį žirgą?
– Kai įsigyjau pirmą arklį, man atrodė, kad įsigijau visą pasaulį. Tiek visko sutilpo jame. Sunku iki šiol tą jausmą nusakyti žodžiais.
Dabar pats save pacituoju, kad vienas arklys man atrodė daugiau nei šiandien visas jų būrys.
Mes įsipareigoję ateities kartoms išsaugoti nacionalines arklių veisles.
– Jums žirgai iki šiol lyg gyvas stebuklas. Ar pavyksta tai pamatyti į žirgyną atvykusiųjų akyse?
– Manau, kad daugelis žiūrėdami į juos nemato to stebuklo... Na, ir matyti čia neužtenka, reikia pajausti, suprasti savo vidumi, o tai ne visiems duota.
Vaikams nėra kada į tas akis žiūrėti, jiems dūkti reikia. O suaugusieji irgi kaip kuriais metais.
