Nors pradžia buvo sunki, dabar prancūzas džiaugiasi: žmonės sužino apie „La petite France“ skanėstų krautuvėlę iš „lūpų į lūpas“ ir naujai susipažįsta su prancūziškomis tradicijomis. „Daugeliui lietuvių Prancūzija asocijuojasi su vynu ir sūriais“, – šypsosi Mehdi, tačiau tuoj pat priduria, kad jį džiugina, jog lietuviai ryžtasi pabandyti naujų skonių ir atrasti kitokią, dar nepažintą jo gimtąją šalį.
Mehdi pabrėžia, kad nors Prancūzija ir Lietuva turi esminių skirtumų, tačiau, kad ir kur jis būtų, jam svarbiausia – žmonės. Jis juokauja, jog jei ne jį supantys ir jam pagalbos ranką ištiesę lietuviai, jis greitai būtų pabėgęs atgal į Prancūziją, tačiau dabar Mehdi nesiruošia palikti Lietuvos ir tikisi toliau plėtoti savo verslą Vilniaus širdyje.
– Esate iš mažo Prancūzijos miestelio Provanse. Prieš ketverius metus atvykote į Lietuvą. Papasakokite, kaip tai įvyko. Kodėl pasirinkote šią šalį?
– Aš gimiau mažame miestelyje, Provanso širdyje, kuris yra apsuptas alyvuogių medžių, kalnų ir levandų laukų. Tai buvo ramus gyvenimas, bet aš visada svajojau apie naujus nuotykius ir naujas patirtis. Atsitiktinai sutikau merginą, kuri į Prancūziją atvyko iš Lietuvos, ir netikėtai įsimylėjau. Tad, kai ji turėjo išvykti atgal į Lietuvą – laukė sunkus sprendimas: ar išsiskirti, ar keliauti paskui mylimąją. Taip prieš ketverius metus į Vilnių mane atvedė virtinė netikėtų sprendimų.
– Papasakokite apie savo miestą, kuriame užaugote. Kuo jis ypatingas? Ką jums reiškia Prancūzija?
– Jei kada matėte režisieriaus Ridley Scotto filmą „Geri metai“, galite puikiai įsivaizduoti, koks buvo mano gyvenimas. Mane supo vaizdingi kraštovaizdžiai: kalnai ir levandų laukai. Gimtajame miestelyje buvo susibūrusi maža žmonių bendruomenė, visi pažinojo vienas kitą ir tiesiog prasilenkdami gatvėje paklausdavo „kaip gyveni?“, taip pat buvo visuomet nusiteikę padėti. Miestelyje tvyrojo ypatinga atmosfera, kurioje susijungė ramybė ir didžiulė laisvė.
Pirmiausia, Prancūzija man – kultūra ir ilgalaikės tradicijos. Taip pat – žmonių tarpusavio santykiai ir puikios manieros. Prancūzija – tai meistriškumas ir paprastumas viename.
Nereikia praleisti visos dienos gaminant ką nors ypač skanaus, visa ko paslaptis – paprastume. Ir ši idėja galioja viskam: gyvenimo būdui, menui, architektūrai, interjero dizainui ir taip toliau. Prancūzijoje itin svarbus gebėjimas balansuoti tarp rafinuotumo ir paprastumo, tarp sunkaus darbo ir malonumo.
Prancūzijoje itin svarbus gebėjimas balansuoti tarp rafinuotumo ir paprastumo, tarp sunkaus darbo ir malonumo.
– Gyvenimas Provanse skamba kaip pasakoje... O kuo užsiėmėte Prancūzijoje, prieš atvykdamas į Lietuvą?
– Baigęs studijas, aš ieškojau savęs, išbandžiau įvairius darbus, bandydamas surasti, kuris man yra arčiausiai širdies. Tvirtai žinojau, kad noriu sukurti savo verslą, tačiau nežinojau, kur ir kaip tai padaryti.
Dirbau įvairius darbus: Europos floros ir faunos apsaugos srityje, taip pat dirbau medkirčiu, vėliau – taksi vairuotoju. Tai buvo neįkainojama patirtis, stengiantis suprasti žmones ir jų tarpusavio santykius.
Anksčiau buvau labai nedrąsus, visiškas intravertas, tačiau taksi vairuotojo darbas padėjo man geriau pažinti ir suprasti žmones, juos išklausyti, kartu išmokau atsiverti pats. Tai buvo pirmosios mano ateities verslo kūrimo „plytos“.
– Dirbote daug ir įvairių darbų, nesusijusių su verslu, tačiau atvykęs į Vilnių atidarėte savo prancūziškų skanėstų krautuvėlę. Kaip gimė ši idėja?
– Manau, kad ši idėja kilo iš mano patirties ir kilmės derinio. Aš labai gerai žinojau, kad noriu suprasti ir pažinti Lietuvos žmones, pačią Lietuvą, tačiau kartu nenorėjau pamesti savo identiteto, norėjau dalintis su žmonėmis tuo, kas aš esu. Todėl pradėjau galvoti, kad Lietuvai trūksta tokio žmogaus kaip aš. Taigi ieškojau būdo, kaip su lietuviais pasidalinti savo aistra apie Prancūziškas tradicijas.
– Esate ne tik krautuvėlės vadovas, bet ir pats pasitinkate lietuvius, bendraujate su jais, supažindinate su prancūziškomis gėrybėmis. Ko gero, žmones čia dar labiau traukia užsukti, kai juos pasitinka pats savininkas iš Prancūzijos?
– Man tai labai svarbu, nes, kai žmonės pirmą kartą atranda mano parduotuvę ir kavinę, jie dažniausiai jaučia smalsumą, nori atrasti ką nors naujo, bando suprasti, kas aš esu ir iš kur atvykau, o man labai malonu dalytis savo žiniomis, savo namų tradicijomis, unikaliais skonio deriniais ir žinoti, kad dar vienas žmogus patirs Prancūziją taip, kaip ją jaučiu aš.
– Ar lietuviai noriai skanauja prancūziškų gardumynų? Kokius prancūziškus produktus jie dažniausiai perka?
– Pirmaisiais mėnesiais buvo labai baisu ir įdomu. Atrodė, kad gal veltui atidariau parduotuvę ir gal jos niekam nereikia. Tačiau laikui bėgant vis labiau ėmiau tikėti sėkme, o, visų pirma, tai įvyko žmonių dėka. Mano biudžetas buvo labai ribotas, todėl nedariau jokios reklamos. Visi mano klientai yra tie, kurie atrado parduotuvę patys arba sužinojo apie ją iš lūpų į lūpas.
Daugeliui lietuvių Prancūzija asocijuojasi su vynu ir sūriais, todėl žmonės dažniausiai perka būtent šiuos produktus. Tačiau vienas iš mano tikslų yra šviesti žmones, padėti atrasti ką nors naujo, parodyti, kad Prancūzija neapsiriboja tik dviejų rūšių produktais.
Daugeliui lietuvių Prancūzija asocijuojasi su vynu ir sūriais, todėl žmonės dažniausiai perka būtent šiuos produktus.
Smagu, kai žmonės ima ieškoti, išbandyti naujus dalykus: nuo arbatos, saldumynų, įvairiausių paštetų iki dešrelių ir t. t. Man labai smagu, kai žmonės paragauja ko nors naujo, o po kurio laiko sugrįžta ir tampa mano nuolatiniais klientais. Galiu pasakyti, kad tarp mano klientų yra labai daug žmonių, kurie yra atviri naujiems dalykams.
– Po ketverių metų gyvenant ir vystant verslą Lietuvoje, kaip manote, ar ši šalis palanki verslui kurti?
– Man, kaip užsieniečiui, buvo gana sunku atidaryti savo verslą, ypač turint ribotas lietuvių ir anglų kalbų žinias, bandant suprasti ir surasti kompromisą bendraujant su visais savivaldybės skyriais, gilinantis į biurokratiją ir legalizavimo proceso subtilybes. Taigi galiu pasakyti, kad man tai buvo nemenkas iššūkis.
– Atvykote nemokėdamas nei anglų, nei lietuvių kalbų. Turėjo būti išties nemenkas iššūkis sukurti savo verslą. Kaip sekėsi susikalbėti su lietuviais?
– Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Viena vertus, mano mergina kalbėjo prancūziškai ir aš galėjau su ja bendrauti, kita vertus, niekas kitas aplinkui mano kalba nekalbėjo, todėl iš pradžių buvo labai sunku nemokant lietuvių ir anglų kalbų. Niekur negalėjau nueiti vienas, ką noriu pasakyti, galėjau paaiškinti tik gestais.
Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie mane supo ir kurie man padėjo viskuo, kuo tik galėjo. Be jų paramos tikriausiai būčiau greitai pabėgęs atgal į Prancūziją.
– Dabar mokotės lietuvių kalbos, kuri yra viena sudėtingiausių. Papasakokite, kaip sekasi.
– Kursus pradėjau prieš trejus metus ir, žinoma, man tai buvo iššūkis. Visiškai kitokios taisyklės nei prancūzų kalboje, kitokia logika, sakinių sudarymo sistema. Tai gerai „laužė“ man smegenis, bet pamokos buvo gera pradžia, išmokau gramatikos pagrindų.
Deja, dabar neturiu laiko tęsti mokslų, nes mano darbas kasdien atima labai daug laiko. Tačiau savo verslo ir klientų dėka tobulinu savo žinias bendraudamas su klientais. Kasdien žingsnis po žingsnio tobulinu savo lietuvių kalbą.
– Kuo skiriasi gyvenimas Prancūzijoje ir Lietuvoje? Gal pastebėjote esminių skirtumų? Ir kokie, jūsų nuomone, panašumai tarp lietuvių ir prancūzų?
– Skirtumų tikrai yra, kaip jau minėjau, ir mentalitetas, ir požiūris į gyvenimą, ir skirtingas kultūrinis sluoksnis, ir skirtinga šalių istorija, ir tų pačių produktų ar daiktų pasirinkimas parduotuvėse.
Tačiau aš pats neskirstau gyvenimo ten ir čia į du skirtingus polius. Suprantu, kad abi šalys ir jų gyventojai yra skirtingi, bet man svarbiausia – žmonės. Žmonės, kurie mane supa, kurie mane palaiko ir įkvepia.
Taip pat labai svarbus gebėjimas džiaugtis šia akimirka ir matyti grožį aplinkui. Esu beprotiškai įsimylėjęs Prancūzijos gamtą, bet taip pat esu įsimylėjęs ir gamtą Lietuvoje. Nors ji ir kitokia. Prancūzijoje tai – spalvingi pietūs, o Lietuvoje – atšiauri šiaurė, bet abiejose šalyse gamta man labai graži.
– Kas jus labiausiai žavi Lietuvoje? O ko labiausiai pasiilgstate Prancūzijoje?
– Esu didelis istorijos gerbėjas, todėl pirmiausia mane sudomino Lietuvos istorija. Su dideliu malonumu ją tyrinėjau ir toliau tyrinėju. Taip pat minėtoji gamta: kraštovaizdžiai, miškai, upės. Gyvenu čia jau ketverius metus ir gamtos grožis manęs nė kiek nevargina.
Ir, žinoma, trečias mane žavintis dalykas – pats Vilnius. Tai puikus turtingos istorijos, miesto grožio, gyventojų sielos ir miesto dydžio (ne didmiesčio ir ne mažo kaimelio) derinys.
Jei kalbėčiau apie tai, ko pasigendu, tai, žinoma, prancūzų gebėjimo gyventi tradicijomis. Tai gausybė penktadieninių turgų su šviežiais maisto produktais, kur visas miesto centras virsta vienu dideliu turgumi, kuriame galima nusipirkti šviežių daržovių, vaisių, mėsos, žuvies ir kai kurių kitų dalykų. Kažkodėl Vilniuje tokių šviežių produktų turgelių nėra.
Ir, žinoma, pasiilgau savo draugų ir šeimos. Patinka man tai ar ne, bet retkarčiais tikrai pasiilgstu savo artimųjų, nors čia turiu savo draugų ratą, bet tai nereiškia, kad pamiršau senąjį.
Esu beprotiškai įsimylėjęs Prancūzijos gamtą, bet taip pat esu įsimylėjęs ir gamtą Lietuvoje.
– Kaip vertinate lietuvišką virtuvę? Gal atradote savo mėgstamiausius lietuviškus patiekalus? O gal yra tokių, kurių nesiryžtumėte ragauti antrą kartą?
– Negaliu sakyti, kad esu lietuviškos virtuvės gerbėjas, bet aš jos labai nenuvertinu. Lietuviško maisto dažnai nevalgau, bet retkarčiais su malonumu suvalgau kokį nors tradicinį patiekalą, nes gerbiu tradicijas taip pat, kaip žmonės stengiasi gerbti prancūzišką virtuvę, kai lankosi pas mane.
Mano širdis visada bus su šaltibarščiais, nesvarbu, kur gyvensiu po 10, 20 ar 30 metų.
Bet! Mano širdis visada bus su šaltibarščiais, nesvarbu, kur gyvensiu po 10, 20 ar 30 metų.
– Ar žadate likti Lietuvoje, ar turite kitų ateities planų?
– Dabar mano gyvenimas yra čia, o mano pagrindinis planas – toliau gyventi, dirbti ir plėtoti verslą Lietuvoje. Aš stengiuosi likti ištikimas sau ir tikiuosi, kad galėsiu plėsti savo verslą, o Lietuva ir jos žmonės man padės tai daryti.
