Į darbus kibęs su didžiuliu užsidegimu šiandien jis džiaugiasi, kad prieš tuos ketverius metus užteko drąsos mažame miestelyje imtis ambicingo projekto – šis pasiteisino su kaupu.
„Nežinau, ar čia gerai, ar blogai, bet nusprendę kurti tokį klubą nutarėme nelaukti – visoje valstybėje padėtis gana charakteringa, tiek daug žmonių serga, toks didelis savižudybių skaičius – reikia ką nors daryti!“ – kalbėjo K.Mitkus.
„Telšių atjautos“ klube nemažai žmonių turi oficialių valstybinių institucijų pripažintą neįgalumą, tačiau yra ir tokių, kuriems dėl tam tikrų priežasčių jis nepripažįstamas, nors esą aiškiai matosi, kad žmogus nėra savarankiškas, kad jam reikia pagalbos.
„Čia lankosi dvi pagrindinės žmonių kategorijos – tie, kurie labai nepasitiki savo jėgomis, ir tie, kurie jaučiasi labai kieti. Tos emocinės būsenos labai kraštutinės – vieniems jos paaštrėja dėl vaistų, kitų toks charakteris. Mūsų tikslas – šias dvi priešingas stovyklas sutalpinti po vienu stogu, su kiekvienu žmogumi atrasti savitą santykį, bendravimą“, – kalbėjo K.Mitkus.
Šiandien klubas oficialiai vienija maždaug 150 narių, kurių jauniausiam berniukui – vos 5-eri, o vyriausiai senolei – 83-eji. Tačiau, nepaisant amžiaus, visus juos vienija panašios problemos ir bendri tikslai.
„Jauniausiam mūsų nariui dėl genetinės ligos diagnozuota suvėlavusi raida, pagal amžių vėluoja jo vystymasis, jam sunkiau komunikuoti su pasauliu. Vyriausioji narė – turi psichinių sutrikimų, ją, kaip ir daugelį, kamuoja liūdesys, nerimas, neviltis. Kai tai kartojasi dažnai, atsiranda kraštutinumai, žmonėms reikalinga emocinė pagalba“, – 15min pasakojo K.Mitkus.
Nors didžioji dalis narių perkopę 50 metų, juos neva neretai vienija viena problema – negalėjimas įsitvirtinti darbo rinkoje. Tokio amžiaus žmonės nebeturi pranašumo prieš jaunesnius, tačiau ir iki pensijos dar reikia palaukti. Todėl atsiranda nesaugumo jausmas, paskui kurį seka baimė, neviltis, nepasitikėjimas savimi, atsiranda daug įvairių kompleksų, nebėra motyvacijos gyventi toliau – tokiems žmonėms reikia pagalbos.
Dar viena dažnai problema – santykiai, neretai paveikiantys tuos, kurie kilę iš nedarnios šeimos, iš šeimų, kuriose buvo jaučiamas vieno iš tėvų indėlio trūkumas. Pavyzdžiui, viena iš klube esančių merginų būdama 21-erių neranda jokio kontakto su vyriškos lyties atstovais.
Ir nors klubas orientuojasi į psichinę negalią turinčius asmenis, čia yra ir turinčių fizinę negalią, kuri dažnai laikui bėgant padaro įtaką ir psichologinei sveikatai.
Klubą tiems, kurie turi psichikos negalią, K.Mitkus vadina antraisiais namais. Esą čia atėję visuomet laukiami, čia jiems visuomet bus suteikta pagalba, čia jie bus išklausyti, ras bendraminčių, atras veiklos.
O jos čia netrūksta kiekvieną dieną, įvairūs užsiėmimai rengiami net ir savaitgaliais. Du kartus per savaitę vyksta pusdienio susitikimai, vadinamoji „dienos užimtumo programa“, kurios metu ugdomi narių socialiniai įgūdžiai, kurių jie dėl tam tikrų priežasčių negavo savo šeimose arba prarado juos dėl įvairių ligų, vaistų.
Du kartus per savaitę čia vyksta ir meninio, ypač – muzikinio, ugdymo būrelis, klubas turi sukūręs ansamblį „Atgaiva“, įtraukiantį nemažai kūrybingų asmenybių.
Nariai taip pat dalyvauja programoje „Blaivus žmogus – laiminga visuomenė“ – šie savaitgaliais rengiami užsiėmimai skirti tiems, kurie po įvairių gyvenimo sukrėtimų širdies skausmą malšina įvairiais svaigalais.
„Stengiamės padėti tiems, kurie dėl skaudžių išgyvenimų griebiasi klaidingos išeities: bandome užbėgti už akių tiems, kurie dar nespėjo nugrimzti, ir sustabdyti tuos, kurie abejoja. Depresuojantį žmogų norint ištraukti iš namų reikia dėti labai daug pastangų, tai nėra lengva, todėl džiaugiamės, jei vieni kitus atsiveda, vieni kitus padrąsina, kartu draugą atsiveda“, – kalbėjo K.Mitkus.
Pasak jo, įvairūs narių įgūdžiai kasdien ugdomi ir virtuvėje – kasdien iš „Norfos“ klubas gauna paramą maisto produktais, klubas dalyvauja besibaigiančio galioti maisto tiekimo projekte, taip iš „Norfos“ klubas kasdien sulaukia lauknešėlio, o iš jame esančių maisto produktų patys gamina, serviruoja stalą, mokosi, kaip tinkamai prie jo elgtis.
„Neturėdami didelių pajamų dauguma žmonių negali sau leisti vaikščioti po įvairias kultūrines įstaigas, juo labiau kavines ar restoranus. Todėl bandome tas skyles užlopyti klubo buveinėje – klubas daugeliui tampa antraisiais namais“, – tikino K.Mitkus.
Klubo vadovas sako, kad siekiant sudominti naujus narius, įtraukti į klubo veiklą, pirmiausia reikia juos prijaukinti. O norint prijaukinti, reikia jį sušildyti: tiek tiesiogiai – kava, arbata, gal kokiu skanėstu, tiek emociškai – suteikiant dvasinę šilumą.
Ir nors pastarosios klubui netrūksta, norint prisijaukinti esą šiltas gėrimas ar paprastas sumuštinis visuomet praverčia. Todėl „Telšių atjautos“ atstovas džiaugiasi, kad jau ne vienerius metus klubą remia „Norfos labdaros ir paramos fonas“ – tiek maisto produktais, tiek finansine parama, kurią klubas daugiausia skiria transporto išlaidoms.
„Dabar tuos dukart metuose gaunamus pinigus išleidžiame maisto atsivežimui, automobilio draudimui, degalams. Svajojame įsigyti keleivinį autobusiuką, kuriame su vairuotoju tilptų 9 žmonės – galėtume nariams suteikti galimybę išvykti į įvairias ekskursijas, pakeliauti, aplankyti svarbias vietas. Dar anksčiau buvome suplanavę keletą išvykų – aplankėme Lietuvos etnokosmologijos muziejų, Merkinės piramidę, Jūrų muziejų. Norėtume, kad tas vietas pamatytų ir tie, kurie ten dar nėra buvę“, – vylėsi K.Mitkus.
TAIP PAT SKAITYKITE:
