Jis teigia, jog mes per daug kliaujamės protu ir logika, pamiršdami pasąmonės įtaką.
„Pasąmonė yra mūsų draugas, padedantis suprasti, kad kiekvienas mūsų žingsnis šiame gyvenime turi prasmę. Juk viskas, ką darome, kaip mąstome, ką jaučiame, yra susiję su mūsų patirtimi, slypinčia pasąmonėje“, – pabrėžia specialistas.
15min interviu su R.Milašiūnu apie tai, kas yra sąmonė ir pasąmonė bei kaip jos veikia mūsų kasdienybę.
– Ar sąmonė ir pasąmonė yra smegenyse?
– Nuo Sigmundo Freudo laikų psichoanalitikai išskiria sąmonę ir pasąmonę, kaip žmogaus psichikos topografinius laukus, kuriuose funkcionuoja atitinkamai sąmoningi ir nesąmoningi psichiniai procesai.
Kai Freudas pradėjo kurti savo psichoanalitinę teoriją, jis turėjo svajonę psichikos funkcijas susieti su smegenų dalimis, bet po kurio laiko suprato, kad to nustatyti praktiškai neįmanoma.
Tad sąmonė ir pasąmonė nėra smegenų struktūros, jų negalima lokalizuoti smegenyse, priskiriant tam tikrai smegenų sričiai. Tai yra kažkas tokio, ko mes negalime apčiuopti ir tiksliai pasakyti, su kuo tai susiję.
Šiandien galvojama, kad visa mūsų psichikos veikla (sąmonės ir pasąmonės laukai) yra įvairių smegenų struktūrų sąveikos rezultatas.
Tačiau sąmonė ir pasąmonė apima ne tik smegenų, bet viso kūno veiklą. Juk kartais pirštais prisilietus prie kokio nors dalyko sugrįžta tam tikri atsiminimai, dažniausiai kylantys iš pasąmonėje fiksuotos patirties, pavyzdžiui, patirtos ankstyvoje vaikystėje. Tai rodo, jog nervinės galūnėlės pirštuose taip pat yra pasąmonės veiklos sritis, kur ji funkcionuoja.
– Kada pradeda formuotis šios psichikos sritys?
– Iš esmės, mes jau gimstame turėdami sąmonę ir pasąmonę, kurias nuolatos pildome naujomis patirtimis.
Galima teigti, kad pasąmonė pradeda funkcionuoti vos gimus. Tarkime, mama paima mane ant rankų, nuramina. Visa tai fiksuojasi pasąmonėje, – kiekvienas potyris, su kuriuo susiduriame, išgyvename.
Visgi dabar galvojama, kad pasąmonė pradeda funkcionuoti dar motinos įsčiose. Yra tyrimų, kurie rodo, jog tam tikri jaučiami potyriai iki gimimo vėliau atsiliepia ateity, kūdikiui gimus. Pavyzdžiui, garsai, kuriuos vaikas, būdamas gimdoje, išgirsdavo, jam suaugus gali sukelti tam tikrą reakciją (malonią arba nemalonią), nors jis net negalėtų pasakyti, kodėl į juos taip reaguoja.
Tačiau sąmonės funkcionavimas prasideda gerokai vėliau. Yra tokia smegenų struktūra, vadinama Amono ragu, kuri atsako už sąmoningos informacijos apdorojimą: ji padeda suprasti, kad, pavyzdžiui, čia yra laikrodis, stalas.
Ši struktūra pradeda funkcionuoti maždaug pusantrų metų amžiaus. Būtent šiuo metu pasireiškia pirmieji sąmoningi patyrimai, atsiminimai, prieinama prie tam tikrų – kad ir primityvių – sąmoningų išvadų.
Visgi dabar galvojama, kad pasąmonė pradeda funkcionuoti dar motinos įsčiose.
– Manoma, jog sąmonė užima tik nedidelę psichikos dalį. Kaip palygintumėte sąmonės ir pasąmonės funkcionavimą mumyse?
– Sakyčiau, čia iškyla filosofinis klausimas – ar išvis kažkokie sąmoningi procesai mumyse egzistuoja?
Nors yra įvairių teorijų, psichoanalizėje galvojama, kad didžioji dalis mūsų funkcionavimo yra nuspręsta pasąmonės. Dalis psichoanalitikų ir neuromokslininkų teigia, jog sąmonė apskritai neegzistuoja, nes kiekvienas mūsų veiksmas ar mintis pereina per pasąmonę.
Kitaip tariant, viską, ką mes vertiname neva sąmoningai, mes taip pat vertiname ir pasąmoningai.
Tarkime, žiūrėdamas į kažkokį daiktą prieš save, jį suprantu savaip, nes pasąmonė man to nesuvokiant „pateikia“ tam tikrą emocinį atspalvį, idėją, vertinimą.
Dalis neuromokslininkų teigia, jog sąmonė apskritai neegzistuoja, kadangi kiekvienas mūsų veiksmas ar mintis pereina per pasąmonę.
Ne veltui yra sakoma, jog vienam stiklinė atrodo pusiau pilna, kitam – pusiau tuščia. Tai turbūt yra susiję su ankstesniais žmogaus išgyvenimais, patirtimis, išvadomis, egzistuojančiomis pasąmonėje.
– Jūs prieštaraujate idėjai, kad galime gyventi nuolatos būdami sąmoningi, įsisąmonindami save, aplinką?
– Mano manymu, mes negalime kažko vertinti ar suvokti visiškai neutraliai, sąmoningai.
Esu skeptikas idealistinių judėjimų, kurie staiga teigia suprantantys, kaip čia viską galima „sutvarkyti“, atžvilgiu. Niekada to nebūna. Viskas vystosi ne revoliucijos, o evoliucijos metu.
Sąmoningumas yra labai sąlyginis dalykas. Kai kuriais atvejais galiu galvoti, kad dabar, pvz., sąmoningai jaučiu aplinką, bet iš tiesų nieko tame sąmoningo nėra. Tas suvokimas yra toks, kokį mums leidžia pasąmonė.
Tad dėmesingas įsąmoninimas toks kaip įrankis vargu ar egzistuoja – pasąmonė tame taip pat dalyvauja. Ir tai mums leidžia arba neleidžia būti teisingiems ta vadinamąja įsisąmoninimo prasme.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kunigas K.Dvareckas: beprotiška artimųjų meilė ne gelbsti, bet skandina
– Jei pasąmonėje slypi informacija, veikianti mūsų sprendimus, kaip mes galime ją pažinti, suvokti?
– Pasąmonę labai sunku „pažaboti“ ir nėra įmanoma iki galo suvokti joje slypinčios informacijos. Žinoma, ji gali parodyti daug svarbių dalykų, tačiau nesu tikras, kad visais atvejais būtina gaudyti tą informaciją ir gilintis, kodėl aš tai darau ar ką tai reiškia. Tai būtų per daug sudėtinga.
Tarkime, pasąmonės mechanizmai mums leidžia vairuoti automobilį nemąstant kiekvieną sekundę, ką aš darau, – to ir nereikia.
Iš esmės, jei mes pradedame kartoti tam tikrus dalykus, atsiduriame pasikartojančiose gyvenimiškose situacijose, kurios mums nelabai patinka, mus žaloja; „užlipame ant to paties grėblio“, nors sakome, kad daugiau to nedarysime – tai jau yra pasąmoningi veiksmai, į kuriuos galbūt verta atkreipti dėmesį.
Esu skeptikas idealistinių judėjimų, kurie staiga teigia suprantantys, kaip čia viską galima „sutvarkyti“, atžvilgiu. Niekada to nebūna.
Kartais pasąmonė ir per kūno simptomus (pvz., psichosomatinius sutrikimus) rodo, kad galbūt gyvename ne taip, kaip turėtume, ar nepripažįstame kai kurių savo veiksmų, minčių, išgyvenimų.
Tam, kad tai suvoktume, galbūt reikėtų daugiau gilintis į savo vidų, mintis, veiksmus, bandyti suprasti, kas po tuo slypi.
Visgi ar mes sugebėsime tą padaryti patys – neaišku. Kartais pasąmonė blokuoja tam tikrą mums skausmingą informaciją. Tačiau tai nereiškia, jog ji mūsų neveikia, – dažniausiai ji stipriausiai ir veikia.
– Galbūt pateiktumėte pavyzdį?
– Poroje pradeda strigti santykiai dėl to, kad moteris ima šaltai elgtis. Analizuojant situaciją išaiškėja, kad ji vaikystėje patyrė tėvo praradimą.
Iš to galima spręsti, jog, įeidama į artimesnį, intymesnį santykį su vyru, kuris kažkuria prasme atspindi tėvą, ji nesąmoningai tampa šaltesnė ir pradeda griauti santykius tam, kad jos neįskaudintų dar kartą.
Pasireiškia apverstas mechanizmas: ji teigia, jog „man čia negerai, man čia nepatinka“, bet iš tikrųjų tai yra pasąmoningas bandymas apsisaugoti nuo vyrų, nes jos pasąmonėje užfiksuota, jog suartėjus su žmogumi ji bus įskaudinta, atstumta.
– Sapnai įvardijami kaip vieni iš pasąmonės siunčiamų signalų. Ką jie mums gali parodyti?
– Dar Freudas yra pasakęs, kad sapnas – karališkas kelias į pasąmonę. Šiandien galvojama, kad, iš vienos pusės, sapnas yra tai, kas mums suteikia tam tikrą informaciją; iš kitos pusės, sapnas „sudėlioja“ mūsų dienos patirtis, mintis.
Sapnuose pasąmonė dažnai pateikia informaciją, iš kurios žmogus gali pasidaryti tam tikras išvadas. Ji sapnams suteikia tam tikrą struktūrą: parodo kai kuriuos dalykus netiesiogiai, per simbolius, tad turime patys ieškoti atsakymų.
Pavyzdžiui, jei sapne yra simbolis, kuris išgąsdina, nereikia to priimti kaip kažko blogo. Gali būti, kad tai yra tiesiog perspėjimas, kuris parodo, kad, tarkim, iš tikrųjų darau ne tai, ką turėčiau.
Kartais ir sapnininkas gali pateikti atsakymų, tačiau tik tokiais atvejais, jei žmogus žino, kas jame parašyta. Tai yra, jei žmogus girdėjo, kad susapnuoti mėsą reiškia nelaimę, pasąmonė gali tuo pasinaudoti.
Vėlgi, ir sapnuose svarbu pasikartojimas – tik tada galime suprasti, kad pasąmonė siunčia kažkokią žinią.
– Ar gali būti, jog per sapnus pasąmonė praneša apie ateitį?
– Sapne mes matome tai, kas panašaus vyksta mūsų fiziniame pasaulyje, t. y. atspindimos kasdienybės tendencijos, išgyvenimai, patirtys. Iš to galima spręsti, kur link aš galiu nueiti, jei einu šiuo keliu.
Taigi, iš dalies sapnai gali prognozuoti ateitį, bet ne ta prasme, jog tai įvyks neišvengiamai. Sapnai ne verčia kažkuo tikėti, o padeda susigaudyti, ką galiu daryti, kaip galiu pakeisti galbūt galimą ateitį.
– Kaip manote, kada gyvenimiškose situacijose verta remtis intuicija, „vidiniu balsu“, kas taip pat yra pasąmoninga veikla, o kada geriau ieškoti apgalvoto sprendimo?
– Intuicija pasireiškia kaip iš pasąmonės ateinantis pirmo įspūdžio emocinis signalas, kuris dažniausiai būna teisingas.
O protas, mąstymas gali mus apgauti. Juk žmogus yra protinga būtybė, kuri iškart gali sugalvoti viskam paaiškinimą, tad, jeigu man reikia, kad protas rastų paaiškinimą, kokio aš noriu, taip ir bus.
Sapnai ne verčia kažkuo tikėti, o padeda susigaudyti, ką galiu daryti, kaip galiu pakeisti galbūt galimą ateitį.
Yra sakoma – protas yra melagis, o jausmas sako tiesą. Taigi intuicija reikėtų remtis tada, kai norime suprasti, kokį sprendimą priimti, arba kaip iš tikrųjų vertiname sutiktą kitą žmogų.
Ir nors visi žmonės turi intuiciją, ne visi moka tuo naudotis: kai kurie ją nuvertina, nustumia į šalį, manydami, kad svarbiausia protas, loginis mąstymas. Visgi manau, kad pirmiausia reikia remtis būtent jausmais, kylančiais iš pasąmonės.
